Home » Protakos » Apie brolį Klemensą ir anykštėnus sukilėlius

Apie brolį Klemensą ir anykštėnus sukilėlius

Apie brolį Klemensą ir anykštėnus sukilėlius

 

Raimondas GUOBIS

Kuomet šventadienį išgirstu skambant Anykščių bažnyčios varpus, kažkodėl mintimis nuklystu į XIX amžių, į Antano Baranausko laikus, kai anykštėnai pasižymėjo uoliu pamaldumu, šventomis dienomis gausiai lankydavo baltamūrę bažnyčią, kuri melstis susirinkusius vargiai sutalpindavo. Maldos šventumą, išganingą ramybę jautė ir senas, ir jaunas, jautė ir bundančios lietuvybės nektaro skonį: miestelyje ir sodžiuose skambėjo ne tik liaudies, bet ir savų poetų sudėtos giesmės „Anykščių šilelis“, „Sudiev, Lietuva“, „Dienelė brėkšta“. Šių giesmių žadinami žmoneliai galvojo apie laisvą Lietuvos valstybę, drąsiai stojo į 1863 metų sukilėlių gretas. Parašyti šitą straipsnį paskatino ne taip senai dar kartą perskaityti Antano Vienuolio atsiminimai apie Antaną Baranauską, kuriuose ryški garsiojo sukilimo linija, palietusi Baranauskų, Kairių ir kitų anykštėnų šeimas.
Kai buvo paskelbtas tautinis manifestas, į sukilėlių gretas nusprendė įsijungti ir broliai Jonas ir Anupras Baranauskai. Nors, pasak literatūros tyrinėtojos Reginos Mikšytės, Jono miške, sukilėlių būryje, nebuvo, nes tuo metu jis buvo Anykščių valsčiaus viršaitis, tačiau palaikė sukilėlių idėjas. Pasak A. Vienuolio, abu broliai su „daraktoriumi“ Jonu Šimkūnu iš Šimonių girios Puroniškio kaimo bei samdiniu Juozapu Rukšia kelias dienas praktikavosi, kaip kirsti ištiesintais dalgiais, smeigti durklais, kaip pulti ir kaip atsitraukti, kaip per naktį išgulėti ant žemės prisidengus tik plona sermėgėle. Anykštėnai rinkosi Šlavėnų dvare, jiems vadovavo ponas Gustavas Brazauskas. Atsisveikinę su savaisiais visi keturi nakčia perbrido Šventąją ir nukeliavo į susirinkimo vietą. Dvare dvidešimtmetis, mokslo gimnazijoje ragavęs Anupras gavo pabalnotą arklį ir kardą, Jonas – medžioklinį šautuvą, o Šimkūnas ir Rukšia buvo apginkluoti ietimis. Jų kreivas dalges bei durtuvus atidavė į ginklų sandėlį. Pradienoję dar su patamsėliu visi anykštėnai kariai palei Šventąją išžygiavo Svėdasų link, o miškuose prie Salų susijungė su Marikonio kariuomene. Naujokus anykštėnus čia dar visą dieną mankštino, mokė taktinių kovos gudrybių karininkai lenkai. Prisijungus Kališkos bei Ignaco Daugėlos būriams, visa kariuomenė patraukė į Biržų girią. Įdomu, kad ta proga susitaikė nuo seno dėl Svėdasų varpų pykęsi dvarininkai Marikonis ir Daugėla. Nors nuoskaudos, ypač Daugėlos, buvo didelės, bet vardan tėvynės ir vienybės susitaikė, net apsiašarojo, padavė vienas kitam ranką ir pasibučiavo. Ponams taikantis kaip liudininkai dalyvavo G. Brazauskas ir J. Baranauskas.

guobis-baranauskas-su-kairiu
Biržų miškuose rado ir daugiau sukilėlių. Kartu sėkmingai atmušė du caro kariuomenės antpuolius ir patys ėmė puldinėti mažesnius priešų junginius. Veikiai pas sukilėlius su savo kariuomene atvyko ponas Lopacinskas nuo Švenčionių. Jis pareiškė, kad jam vyriausiasis vadas Kostas Kalinauskas įsakė burti visus šiaurės Lietuvoje veikiančius sukilėlius. Marikonis pareiškė nesijungsiąs, nes neturi savo tiesioginio vado kun. Antano Mackevičiaus parėdymo. Jis su savo vyrais patraukė į Šiaulius. Kelyje juos užklupo gausios rusų pajėgos ir apšaudė iš patrankų: sviedinių skeveldros skriejo taip, kad net į dalgius atsimušdamos skambėjo. Nukirto tada daug sukilėlių, kiti puolė bėgti, išsiblaškė, rodosi, niekas nebevadovavo. Nuo pirmųjų patrankų šūvių žiauriai sužeistas buvo ir J. Rukšia, kuris, parkritęs ant žemės, sušuko: „Dėde, nepalikit manęs maskoliams.“ Jį, sugriebę už rankų, J. Baranauskas ir A. Šimkūnas įtempė į mišką, bet pamatė, kad nelaimingasis jau miręs. Negalėdami nei su savimi pasiimti, nei palaidoti, paliko po berželiu. Šimkūnas kitiems nematant ištraukė mirusiojo pasą, o savąjį įkišo į jo užantį. Miške sukilėliai rusus pristabdė, bet, vėl prabilus šaunamiems ginklams, spruko tolyn iki pat pono Lopacinskio stovyklos. Bet veikiai ir to pono kariuomenėje viskas pakriko, laimėti nebebuvo vilties. Valstiečiai ir dvarininkai ėmė skirstytis po namus, o vieną naktį iš būrio paspruko ir visi trys anykštėnai. Šimkūnas atsiskyrė ties Andrioniškiu, o Baranauskai parėjo namo į Anykščius. Galiausiai valsčiaus raštinėje į žuvusių bei dingusių sukilėlių sąrašus buvo įtrauktas ir Šimkūnas, ir Rukšia, o abu Baranauskus dvylikai metų ištrėmė į Sibirą. Iš ten sugrįžę nustebo, kad Kaune gyvenusio Žemaičių kunigų seminarijos profesoriaus A. Baranausko liokajumi tarnavo Šimkūnas, nūnai nešiojąs Rukšios vardą. Poetas sėkmingai kilo karjeros laiptais, tapo vyskupu, išvyko valdyti Seinų vyskupijos, o jį visur lydėjo ištikimas tarnas Rukšia.
Rukšią ten susitiko ir senelio brolio, savo mokslų gimnazijoje rėmėjo A. Baranausko aplankyti nuvykęs šešiolikmetis Antanas Žukauskas – būsimas rašytojas Vienuolis. Susibičiuliavo. Tarnas jaunuolio ėmė klausinėti apie jau mirusią tetulę Juliją Baranauskaitę, kuriai mokydamas jos seseris piršosi ir buvo karštai įsimylėjęs. Viską sumaišė sukilimas: tapęs slapuku vyrukas gimtus kraštus apleido ir liko nevedęs. Kalbantis mylimąją prisiminęs net apsiverkė ir paprašė svetį nuvežti dailų iš misijų kraštų atvežtą rožančių į Anykščius ir užkasti į mylimosios kapą. Tas taip ir padarė, bet taip nevykusiai, kad kryželį, išlindusį iš žemės, pastebėjo į kapines nuėję namiškiai. Paslaptis paaiškėjo, o tas rožančius buvo nuneštas į bažnyčią ir pakabintas prieangyje ant didelės Kančios.
1863 metų sukilimas ypatingai sukrėtė Liudiškių Kairių šeimą. Joje tėvų Adomo ir Justinos globoje augo keturios seserys ir brolis Klemensas – devynių gabumų, nuosekliai ir uoliai lavinęsis žmogus. Baigęs Ukmergės apskrities bajorų vidurinės mokyklos 5 klases įstojo į Varnių kunigų seminariją. Savo talentais, gyvenimo tiesų supratimu žavėjo ir kraštietį, bičiulį, bene trimis kursais žemiau besimokantį Antaną Baranauską. Apie Klemensą jis sakė: „Kad nors dešimtą dalį išmanyčiau apie lietuvišką kalbą, būčiau ramus…“ Bendramokslis D. Pėža taip pat juo žavėjosi: „Tas giesmininkas, kuris taip išmano lietuvišką kalbą, ale ir širdis nusigandusių lietuvių, buvo didelis pravedėjas lietuviško liežuvio.“ Gabusis jaunuolis gerai mokėjo ir lenkų, ir lotynų, ir dar, matyt, vokiečių bei prancūzų kalbas, domėjosi menais ir pats net labai vykusiai bandė piešti, kūrė eiles, muziką. Didžiausias jo rūpestis buvo tapti geru kunigu. Vasaros atostogų metu ypatingai bičiuliavosi su A. Baranausku, viešėdavo vienas kito namuose, kartais net apsinakvodavo, kopdavo į aukštąsias Liudiškių kalvas, nuo kurių matydavosi slėnyje pabiręs visas Anykščių miestelis. Ilgas valandas ten rymodavo, kalbėdavosi apie literatūrą, tikėjimą, savo tėvynę, jos būsimą laisvę ir šviesią lietuvių ateitį. Abu eiliavo. Bene geriausias Klemenso eilėraštis „Dienelė brėkšta, aušra savo skaistų veidą rodo“ buvo skirtas artimiausiam bičiuliui.
Visa parapija ir visa Kairių giminė gėrėjosi tikru šviesuliu K. Kairiu, vieną seserų – Ceciliją – net ruošė būsima kunigo šeimininke: tėvai ją leido Anykščiuos pas Sparckūtes mokytis kepti, virti, siūti, svečius priimti, su ponais bendrauti, lietuviškai bei lenkiškai skaityti ir rašyti. Vieną vasarą, prieš išleisdami Klemensą studijoms į Petrapilį, Kairiai surengė vaišes – „bunketą“. Pradžioje šeimyna, giminės ir svečiai Anykščių bažnyčioje pasimeldė už Kairių giminės gyvuosius ir mirusius. Buvo pakviesti ir Baranauskai, kurie buvo nustebinti tuo, ką ten patyrė, ypač Cecilijos sumanumu ir gebėjimu su svečiais apsieiti. Stalas buvo papuoštas baltutėle aštuonianyte staltiese, kiekvienam buvo padėta lėkštutė, peilis, šakutės ir šaukštas. Šaukštų buvo ir medinių, tai juos, tarsi juokaudami, nusitvėrė ten dalyvavę jauni kunigai Viksva ir Pėža bei Baranauskų Antanas. Pietūs buvo iš penkių patiekalų, be stipresnių gėrimų, tik su naminiu alučiu. Pirmasis patiekalas buvo buljonas su jautiena, po to paršiukas su krienais, vėliau žąsiena su obuoliais ir gardžiu padažu. Užsigerti buvo kompoto ir kavos – juodos ir su grietinėle, kaip kieno širdis bei skrandis geidė. Tądien Cecilijai vienas svečių, berods, Pėža, padovanojo knygą, į kurios titulinį puslapį A. Baranauskas lenkiškai tuoj įrašė savo sueiliuotą tekstą: „…Knygelė priguli pamaldžiai ir tyliai / Iš Liudiškių kaimo Kairytei Cecilei, / Kuri pražydėjo čia žiedu skaisčiu, / Prie savo tėvų netoli Anykščių.“
Baigęs Petrapilio dvasinę akademiją ir parengęs diplominį darbą „Disertacija iš šventosios archiologijos apie Mozės religiją“ buvo įšventintas kunigu, sugrįžęs į Lietuvą paskirtas Rokiškio vikaru. Ten prabuvęs vos kelis mėnesius buvo perkeltas į Kauną, tapo gimnazijos kapelionu. Buvo 1863-ųjų sukilimo metai. K. Kairys užsitraukė caro valdžios nemalonę, pas jį buvo atlikta krata, kaltintas dalyvavimu „Baublio“ respublikos kultūrinėje draugijoje, pas jį rastas A. Baranausko laiškas, kuris tapo įkalčiu, o pats tos korespondencijos autorius charakterizuotas kaip nepatikimas, pritariąs „naujosioms neteisingoms pažiūroms“. Jaunasis kunigas areštuotas ir ištremtas į Sibirą. Sverdlovsko srityje, Verchoturėje, būdamas vos 28 metų, 1864-ųjų gegužės 16-ąją mirė. Ilgai nesulaukdami laiškų artimieji rašė užklausimus ir tik rudeniop, visoms Kairytėms lauke raunant linus, laiškanešys Velička atnešė valdišką raštą, kviečiantį į Anykščių paštą atsiimti mirusiojo Klemenso likusių daiktų: kryžiaus, sutanos ir kitų. Sužinojusios apie mirtį seserys tame pačiame lauke susitvėrusios į draugę taip ėmė klykti, kad sulėkė kaimo žmonės, atbėgo iš namų tėvai. Gailėjo visa parapija, juk kiek daug gero bažnyčiai, tėvynei, jos žmonėms būtų nuveikęs šis neeilinių gabumų idealistas. Juoda neviltis užgriuvo namus. Veikiai iš sielvarto pasiligoję susirgo ir pasimirė tėvai, visos keturios seserys, puikios dainininkės, A. Baranausko bei brolio giesmių giedotojos ir populiarintojos, liko netekėjusios, gilios senatvės sulaukė Cecilija. Ji garsėjo išmintimi, gebėjo išspręsti kraštiečių ginčus, į ją žmonės kreipdavosi, ja pasitikėjo. Tėvų ūkį padovanojo samdiniui Juciui, pati daugiausia gyveno Anykščiuose.
K. Kairio bičiulis A. Baranauskas į 1863 metų sukilimo įvykius neįsipainiojo, mat dar 1862 metų pabaigoje išvyko į Miuncheną gilinti teologijos žinių. Jį ten surado tautinės sukilimo vadovybės atstovai ir paprašė parašyti poetišką atsišaukimą, kviečiantį jungtis į sukilėlių gretas. Parašė, bet, pasitaręs su nuodėmklausiu, dokumentą sunaikino. Bijojo sulaukti caro valdžios represijų. Jau iš Romos tėvams rašė: „Tik kepkit visus obuolius, bo čėsas nesveikas.“ Taip jis vadino savo raštus. Daug ką namiškiai sudegino, nes į archyvus pateko tik nuorašai, o štai poemos „Kelionė Petaburkan“ tekstą išsaugojo.
Tų laikų liudininkė yra A. Baranausko klėtelė. Joje saugomas sukilimo laikų kardas, ietis ir bičiuliui A. Baranauskui paliktas puošnus kryžius, prie kurio K. Kairys aukodavo šv. mišias tremtyje, tolimojoje šiaurėje. Liudiškiuose buvusi Kairių klėtelė neseniai nugriauta ir liūdno likimo anykštėną K. Kairį nūnai primena tik kuklus pakelės kryžius ir bareljefas Anykščių bažnyčioje.

 

760 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.