Home » Protakos » Eilėraščiai

Eilėraščiai

Eilėraščiai

Nijolė Labuckaitė-Bielinienė

Motinystė
I.
į tave sklendžia angelas
moterie
nešantis poterį su lelija
likimo maldaknygėj
skleidžiantis žodžiui
TEESIE
erškėčio šaknis
tavyje vėl atgyja

prieš amžius
apvijęs vartus danguose
žodžių keras pabus
paslenksčiui
tau bekylant į saulę

ir žiedą
pravirkdys šviesa

II.
švinta
dieni valanda
kryžiažiedėj
kūdikio žemėj –
virš tavo minčių
aušra
tvinsta antai
ir srovena
paukščių balsai
iš dausų
į tavo
gyvybės altaną –
trykšta
rasų sidabru
linksmi
papartynų fontanai

inksta
sietynų šviesa
bet tu
tematai
žvaigždę vieną –
švenčiančią su tavimi
ateisiančio
amžių dieną

III.
veriasi vartai
aukštybėse
kur Paukščių Takas
tykiai
leidžiasi beplukdydamas
protėvių sielų ilgesį
prošvaisčių debesio spindesiu
nugludintu dulkės žvilgsniu
bepriglundantį
prie būties
krinta
švytinčios mitros
bunda
kraujo trimitai –
prasideda
pirmosios mišios
prie gyvybės versmės
pamynusi žemės ribą
įsiliedama į begalybę
kyla tavo esybė
pasitikti giesmės

Petras Panavas
Užkalbėjimas
Motula mūsų
Žemyna mūsų
Upyna mūsų
Guodėjėle tu mūsų
Maitintojėle mūsų geroji
Gynėjėle mūsų didžioji
Skandintojėle juodoji
Kaip Saulė
Kaip Mėnulis aukštame danguje
Amžinoji
Šviesioji mūsų
Švarioji
Apiplauk žmogaus vaiką
Žmogumi dar nevirtusį
Jo mažas kojeles
Kad į priekį teeitų
Jo kibias rankeles
Kad stiprybė tava jose liktų
Jo rausvas lūpeles
Kad jose niekada nepavirstų
Grumstais ir akmenimis žodeliai
Tėvulių gražiai sugalvoti
Ir galvelę jo gražią
Gražiai apiplauk
Kad pati ji galvotų
Kad pati ji mintytų
Kad žinotų
Kur kojos veda
Ką lūpos sako
Ir ką nutyli – – – – – – – – –
Moterys
Elei
Po šiaurės žvaigždėm, po atogrąžų saule
Amžinom paslaptim dalinasi moterys.
Virš šaltinių palinkusios, geria iš saujų,
Savimi patyliukais grožisi moterys.

Į svetimą namą ateina nedrąsios –
Ir puodai variniai lyg auksas sušvinta.
Ir pasklinda vaikai. Ir valgyti prašo.
Jų eibėm dejuodamos džiaugiasi moterys.

Ir ado, ir skalbia, ir daržą ravėja.
Ir baras, ir juokias, sekmadienių ilgisi.
Suskyla jų rankos nuo darbo ir vėjo,
Tos pačios palieka tik akys ir širdys – – –

Užauga vaikai. Nuo glamonių jau tolinas.
Prie knygų svajoja, tarp laikraščių šlama.
Po to iškeliauja į vieškelius tolimus –
Į didelį miestą, į didelį karą.

Ir lieka ant vieškelio balto tik moterys –
Kantrybės paminklai su nuotraukom saujoje.
Kaip skausmas, kaip šauksmas, kaip priekaištas nuopuoliui –
Po šiaurės žvaigždėm, po atogrąžų saule – – –

Algis Jakštas
Vaikystės langas
Prie mano
Vaikystės lango,
Prie motinos
Išausto rašto,
Prie tėvo
Vagos išartos,
Į gimtąjį
Sugrįžusi sodžių
Pavargusi
Mano vienatvė
Klūpo…

Motinos maldas menu
Ant sienos kabantis
Senas rožinis,
Nutrintas, bet šventas,
Motinos rankų liestas.
Kiek maldų sukalbėta…
Kartais aš girdžiu,
Kaip tu, mama,
Kalbi ir kalbi
Tas maldas,
Tą seną rožinį.
Tavo rankose karoliukai –
Dievo meilės
Ir vilties simboliai.
Senas rožinis
Ir malda ta pati,
Ir žodžiai seni
Lyg pasaulis…
Tik aš negirdžiu tavo
Maldos žodžių, mama,
Jie ištirpo, išnyko
Tau išėjus, mama.
Tik senas rožinis,
Kabantis ant sienos,
Primena tavo maldas.

693 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.