Home » Pozicija » Apie ergofobiją ir dar kai ką

Apie ergofobiją ir dar kai ką

Apie ergofobiją ir dar kai ką

 

Vytautas BAGDONAS

Apie įvairias fobijas, paprastai lietuviškai tariant, baimes, yra prirašyta daugybė mokslinių straipsnių, laikas nuo laiko žiniasklaidoje pasirodo ir populiarių rašinių tokia tematika. Kaip bebūtų keista, fobijų rūšių yra labai daug ir jų sąrašas vis pasipildo. Antai jau viešumoje atsirado teiginių apie ergofobiją. Pasirodo, žmonės, kenčiantys nuo šios fobijos, turi patologinę baimę bet kokiam darbui ir viskam, kas susiję su darbu arba darbo paieška. Juokinga, keista, neįtikima, ar ne?

Nors ir kaip nesinori tuo tikėti, tačiau būtų galima teigti, kad ergofobija Lietuvoje labai paplitusi ir kad nuo tokios baimės kenčia dešimtys tūkstančių mūsų tautiečių. Juk kaip kitaip paaiškinti, pateisinti niūrią kasdienybę, kai laikraščiai, interneto skelbimų svetainės masiškai siūlo darbą, darbdaviai žiniasklaidos priemonėse aimanuoja nerandantys sau darbuotojų, o šalyje gyvena iš socialinių išmokų minios bedarbių? Kitaip tariant, darbo pasiūla šalyje šiuo metu yra didžiulė, o paklausa menka, bedarbiai įsidarbinti ir sau duoną pelnyti gaunant atlygį už konkretų darbą neskuba.

Štai visai neseniai viešumoje pasirodė informacija, kad Lietuvos įmonėms labai trūksta siuvėjų, vairuotojų, pastatų apšiltintojų, plytelių klojėjų, valytojų, pardavėjų, prekybos centrų salių valytojų, padavėjų kavinėms bei kitokių nesunkiai išmokstamų specialybių darbuotojų, tačiau iš daugiau kaip 151 tūkstančio bedarbių niekas tokių paprastų darbų imtis nenori. Suprantama, kodėl taip yra. Bedarbiai mieliau renkasi ne konkretų darbą, bet bedarbio pašalpas. Juolab kad tos pašalpos kone prilygsta minimaliam atlygiui. Tad kuriems galams rūpintis, kas rytą anksti keltis, kažkur eiti ar važiuoti, ištisą dieną fiziškai dirbti, vargti, jei ramiausiai be jokio vargo ir darbo kas mėnesį gali gauti socialines išmokas? Bedarbiai kaip socialiai remtini piliečiai turi dar ir įvairių privilegijų, pavyzdžiui, gali gauti kompensacijas už būsto šildymą ar malkas, nemokamus maisto paketus, jų vaikai aprūpinami mokyklose nemokamu maitinimu ir pan. Tad kaip nepasidžiaugsi, nepasinaudosi tokia valdžios dovana?

Kadangi lietuviai daugelio darbų tiesiog kratosi, jų vietas puikiausiai užima atvykėliai iš kai kurių šalių. Jeigu lietuvaičiams 300–400 eurų – mažas atlyginimas, tai rusams, ukrainiečiams, moldavams, Vidurinės Azijos kai kurių šalių atstovams tai jau dideli pinigai. Tuo tarpu iš Lietuvos jau daug metų daugybė darbingo amžiaus žmonių emigruoja į Didžiąją Britaniją, Vokietiją, Norvegiją ir kitur, kur galima uždirbti gana solidžius atlyginimus. Nors mūsų šalyje prognozuojama gana liūdna darbo rinkos ateitis dėl masinės emigracijos, mažo gimstamumo, gyventojų senėjimo, jokių konkrečių veiksmų nesiimama nei kad emigracija būtų mažinama, nei kad daugiau jaunų šeimų liktų gyventi Lietuvoje, nei kad darbingo amžiaus žmonės būtų skatinami gimtajame krašte kurti savo verslą, galėtų gauti padorų atlyginimą. Pastaruoju metu pas mus masiškai pradėjo trūkti ne tiktai paprastos, nekvalifikuotos ar mažai kvalifikuotos darbo jėgos. Jau trūksta ir kai kurių disciplinų mokytojų, medikų, muitinės darbuotojų, policijos pareigūnų bei kitų sričių atstovų. Ir vėl kalba sukasi apie pernelyg mažą atlyginimą: susigundę didesniais pinigais, į užsienį išvyksta ir įvairių sričių specialistai, aukščiausių kategorijų bei kvalifikacijų darbuotojai, kitaip tariant, nuteka protai.

Ar ergofobija – reiškinys išgydomas? Be jokios abejonės. Tereikia tiktai valstybės institucijoms labiau susirūpinti, griežčiau kontroliuoti ir nebedalinti bedarbio išmokų kairėn ir dešinėn. Tie keistoki ir nežinia kuriems galams sutverti junginiai – darbo biržos – turėtų užsiimti ne vien bedarbių suregistravimu, bet ir bedarbystės mažinimu, konkrečiais įdarbinimo reikalais. Nenorintys įsidarbinti, bandantys išsisukinėti, ieškoti tam visokiausių priežasčių, turėtų prarasti taip daugelio vertinamą ir puoselėjamą bedarbio statusą, o taip pat bet kokias pinigines išmokas bei kitokias socialines garantijas. Štai tuomet greitai dingtų šimtams ir tūkstančiams bedarbių ergofobija – patologinė bet kokio darbo ir visko, kas susiję su darbu bei darbo paieška, baimė. O tiesiai šviesiai tariant, šita ergofobija gal yra ne kas kita, o tiktai tinginystės ir apsileidimo pasekmė…

104 Iš viso matė 4 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Jeronimas sako:

    Jeigu kitiems siūlai dirbti už 300-400eur,tai įdomu kokios pačio pajamos.Tik iš nevilties žmogus dirba už tokį atlygį.Todėl ir žudosi,geria,smurtauja,nes žmogus praranda savivertę.Netarnavau ir netarnausiu ponui

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.