Home » Spindulys » Poezijos paukštė Kuktiškėse kvietė atminti Eleną Čiužienę

Poezijos paukštė Kuktiškėse kvietė atminti Eleną Čiužienę

Poezijos paukštė Kuktiškėse kvietė atminti Eleną Čiužienę

Rasa MILERYTĖ

Gegužės 13–27 dienomis Lietuvoje 54-ą kartą aidėjo tradicinio tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ posmai. Daugiau nei pusantro šimto renginių subūrė poetus, poezijos mylėtojus, literatūros kritikus ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Gegužės 26 d. popietę poezijos paukštė aštuntąjį kartą nusileido Kuktiškėse, Elenos ir Antano Čiužų sodyboje. Prieš aštuonerius metus E. Čiužienės iniciatyva pradėti tradiciniai skaitymai šiemet turėjo liūdną potekstę: buvo skirti atminti prieš pusmetį mus palikusią nenuilstančią sodybos šeimininkę, filologę Eleną Čiužienę, susirinkusių švelniai vadintą Elenute.

Pagerbti išėjusieji

Šventės organizatorė E. ir A. Čiužų dukra Vijolė Čiužaitė-Petrauskienė su susirinkusiais pasidalino mamai duotu pažadu: „Mama labai nerimavo, kad jai išėjus nebebus poezijos švenčių. Bet mes bendrai įsipareigojom, kad jos išliks, kad mes susirinksim kiekvieną pavasarį ir tęsim šitą gražią jos tradiciją.“ Vėliau „Utenos apskrities žinioms“ Vijolė Čiužaitė-Petrauskienė pasakojo, kad šios šventės jos mama nepaprastai laukdavo. „Jai tai buvo metų įvykis, tai buvo jos šventė, jos laukdavo labiau nei Kalėdų ir ruošdavosi visus metus. Ji sakydavo, kad nori matyti žmones, nori bendrauti. Ir man pačiai bendrystė yra Dievo dovana. Manau, kad vienintelis turtas, kurį turim, tai galimybė bendrauti. Mano tikslas – kad ta bendrystė išliktų, kad būtų bendruomenė, kad būtų žmonėms šventė, kad mes susitiktumėm ne vien eilėraščių paskaityti, bet ir džiaugsmais, bėdom pasidalinti“, – kalbėjo V. Čiužaitė-Petrauskienė, dėkodama Kuktiškių bendruomenei, seniūnijai ir kultūros darbuotojams už pagalbą organizuojant šventę.

Atminti ir kiti, neseniai mus palikę: artimiausia E. Čiužienės draugė, filologijos mokslų daktarė Elena Valiulytė ir Aldona Čiužienė, apie kurią atsiliepta kaip apie miestelio žemiškąją sielą.

Visos trys moterys pagerbtos tylos minute, o E. Čiužienės dukra išreiškė viltį, kad kitąmet, kai paskutinį gegužės šeštadienį vėl susirinksim švęsti poezijos ir gyvenimo, tylos minutės nebeprireiks.

Gražūs žodžiai ir prisiminimai apie visų mylimą Eleną Čiužienę skriejo ir iš poetų lūpų, kai kurie skyrė jai savo eiles.

Susirinkusieji džiaugėsi, kad Kuktiškės turi tokią vietą kaip A. ir E. Čiužų sodybą – kultūros židinį, kur visi yra laukiami.

„Norėčiau padėkoti visiems, pirmiausia poniai Elenai, ponui Antanui, Vijolei, Vijolės vaikams, kad Kuktiškėse išliko istorinė atmintis. Kaip istorijos dalis išliko šis namelis, knygų prieglauda, paminklas, pagarba kalbai, tarmei“, – kalbėjo istorikas Gintautas Šeikis.

img_0130

Gėlės poetams / Rasos Milerytės nuotraukos

Tarmiškos eilės, asmeninės istorijos ir kritika

Gegužės 26-osios popietę Kuktiškėse eilėraščiais ir šventiniais linkėjimais dalijosi beveik 20 žmonių, atvykusių ne tik iš Utenos krašto, bet ir iš tolimesnių miestų, tokių kaip Vilnius ir Kretinga. Tarp svečių – Romualdas Valančiūnas, aukštaičių tarme eiles skaitę poetai Danielius Drazdauskas iš Alantos ir Ingrida Kepalaitė, Saulė Pauliuvienė, sociologas akademikas Arvydas Matulionis, istorikas Gintautas Šeikis, Gražina Kavoliūnienė, neseniai išleidusi sakralinės poezijos knygą, kuktiškietė Dalia Bubulienė ir kiti.

Poetė Ingrida Kepalaitė, tarmiškos poezijos knygų „Paūturakim“ ir „Pasakysiu pasakų“ autorė, džiaugėsi gražiu susibūrimu ir svarstė, kad tokių susiėjimų prasmė – geriems žmonėms pabūti tarp gerų žmonių. „Kaip visada, buvo fantastiška. Kodėl rašau tarmiškai? Važiuodama į Vilnių ties Molėtais persijungiu į bendrinę kalbą, o grįždama atgal – į savo gimtą šneką. Ir vienąkart važiuoju pro Molėtus ir galvoju: dėl ko aš rašau eilėraščius lietuviškai? Jie tokie banalūs. Reikėtų pabandyt tarmiškai. Kaip pradėjau, taip pradėjau, lietuviškai neberašau, rašau žmonių kalba. Kai kurie poetai sako, kad rašymas – juodas darbas. O aš sakau, kad tai informacijos nuskynimas iš žmogaus kolektyvinio informacinio lauko“, – mintimis dalijosi poetė.

Savo istorijomis pasidalijo ir kiti svečiai. Kuktiškietė Dalia Bubulienė rašo nuo šeštos klasės, pirmieji eilėraščiai, deja, neišliko. „Mano tėvelis rašė, gal tai paveldima? – svarstė ji. – Mano eilėraščiai gimsta iš skaudžių sukrėtimų arba iš didelio džiaugsmo. Daugiau rašyti pradėjau netekusi sūnaus. Labai mėgstu tokius renginius kaip šis. Malonu pasiklausyti kitų poetų, pabendrauti su jais. Tokie susitikimai įkvepia, va gal grįžus namo ką nors parašysiu.“ Dalia Bubulienė neabejoja, kad ateityje gyvuos ne tik tokie susitikimai, bet ir pats Kuktiškių miestelis. „Čia trūksta veiklų, nėra darbo, todėl jaunimas išvažiuoja į kitus miestus arba į užsienį. Bet mūsų miestelis labai gražus, esu optimistė ir tikiu, kad jis išliks.“ Vieną eilėraštį D. Bubulienė skyrė E. Čiužienei: „Tu žemėj mums buvai lyg šviesulys. / Sušildei gerumu širdis ir sielas. / Taip tuščia be tavęs, tik ilgesys. / <…>“

Valdas Mintaučkis pusiau rimtai, pusiau juokais pasakojo rašyti pradėjęs po priešoperacinės narkozės.

Sklandę gandai, kad eiles skaitys ir naujasis Kuktiškių seniūnas Aistis Kukutis, nepasitvirtino. Nors seniūnas iš tiesų yra parašęs eilėraščių, pasak jo, tai jauno žmogaus nelabai verti dėmesio tekstai. „Esu parašęs gal 10 eilėraščių, būdamas 18–20 metų, tam pereinamajam laikotarpy. Jie buvo apie pirmąją meilę. O šiandienos šventė iš tikrųjų labai graži. Puiku, kad Vijolė tęsia savo mamos tradiciją“, – komentavo seniūnas.

Tarp poezijos posmų netrūko kritiškų įžvalgų. Vijolės Čiužaitės-Petrauskienės bičiulė Saulė Pauliuvienė svarstė, kad labai svarbu kalbėti apie socialines problemas. „Pompastiškai minim Lietuvos šimtmetį, bet nenorim kalbėti apie vieną problemą: mes nebeturim savo vaikų. Mūsų vaikai arba išvažiuoja, arba pasirenka kitą kelią: tas kelias yra kelias nebūtin. Mano tekstas bus apie Kuktiškių miestelį. Negalima apie tai tylėti, nes jei tylėsim, niekada šios problemos neišspręsim.“ Kritikos strėlės skriejo kalbininko Antano Smetonos, neseniai spaudoje dviprasmiškai atsiliepusio apie tarmes, pusėn. Diskutuota apie savo krašto, savo šalies istoriją, gimtosios kalbos ir tarmių svarbą. Diskusijos tęsėsi neoficialioje aplinkoje prie vyno taurės ir vaišių stalo E. ir A. Čiužų sodybos kieme.

img_0156

 Elenos ir Antano Čiužų dukra Vijolė Čiužaitė-Petrauskienė perėmė poezijos skaitymų organizavimą į savo rankas

img_0140

Tolimas Vaižganto giminaitis akademikas Arvydas Matulionis

Svečiuose – Vaižganto giminaitis

Tarp svečių šmėžavo akademiko, sociologo Arvydo Matulionio veidas. Habilituotas socialinių mokslų daktaras sakėsi rašąs tik mokslinius straipsnius, tačiau „Poezijos pavasario“ proga remdamasis mėgstamos poetės Salomėjos Nėries eilėraščiu vieną eilėraštį parašė ir pats. „Utenos apskrities žinioms“ mokslininkas atskleidė esąs tolimas Juozo Tumo-Vaižganto giminaitis ir kalbėjo apie seniai užgimusią meilę Aukštaitijos kraštui. „Džiaugiuosi, kad buvau čia pakviestas tokių šaunių žmonių. Antanas Čiužas – mano buvęs dėstytojas, o Eleną irgi šimtą metų pažinojau. Dabar šios šventės siela bus Vijolė. Apskritai čia yra puiki aura. Aš galvoju, čia pati geriausia vieta poezijos šventėms, – kalbėjo mokslininkas. – Aš esu gimęs Kaune, bet dviejų metų mane atvežė į Vilnių, laikau save vilniečiu, sergu už „Lietuvos rytą“, tačiau Aukštaitija man brangi. Mano tėvas yra iš Aukštaitijos, man labai mielas kraštas Svėdasai, Kunigiškiai, kur mano seneliai palaidoti. Mano močiutė Teofilė Sklėriutė buvo ištekėjusi už Barono. Baronas buvo giminė Baranauskui, o Baranauskas giminė Tumui-Vaižgantui. Tumas Vaižgantas mano tėvui saldainį yra dovanojęs. Sklėrių buvo gana didelė giminė. Turiu genealogiją nuo 1786 metų. Kajetonas Sklėrius mūsų šeimai labai svarbus žmogus. Taip pat ir Alfonsas Sklėrius. Jis buvo artilerijos pulko vadas, apdovanotas aukščiausiais Lietuvos ordinais.“

Tokie renginiai kaip poezijos popietė Kuktiškėse A. Matulioniui primena, kas yra gyvenimo prasmė. „Gyvenimo prasmė tai akimirkos džiaugsmas. Kada saulė šviečia, kada daug žmonių, kada gali pažiūrėt ne per internetą, o tiesiogiai į akis, kai yra ne virtualus pasaulis, ne virtualūs jausmai, o tiesioginis bendravimas, buvimas kartu“, – samprotavo akademikas.

img_0088

img_0103

 Savo eilėraščius skaito kuktiškietė Dalia Bubulienė

img_0010

 Žiūrovai

img_0002

 Belaukiant poezijos skaitymų

img_0012 img_0020

Dailininkas Klemensas Kupriūnas 

img_0092

img_0093

img_0152

img_0073

404 Iš viso matė 4 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.