Home » Be kategorijos » Vaižganto rūpestis vietovių pavadinimais ir herbais

Vaižganto rūpestis vietovių pavadinimais ir herbais

Vaižganto rūpestis vietovių pavadinimais ir herbais

 

Vytautas BAGDONAS

Šių metų balandžio 29-ąją, per žemę žengiant pavasariui, sukako 85-eri metai, kai Kaune nustojo plakti iš Svėdasų krašto kilusio garsaus rašytojo, publicisto, dvasininko, literatūros mokslininko Juozo Tumo-Vaižganto širdis. Šio skaudaus, bet visgi jubiliejaus proga „Utenos apskrities žinių“ skaitytojams norisi pasiūlyti rašinį apie Vaižganto rūpestį vietovių pavadinimais ir herbais.

Lietuvių literatūros klasiko, visuomenės veikėjo, „deimančiukų ieškotojo“, kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto akiratyje visuomet buvo patys įvairiausi klausimai. Pavarčius senąją spaudą, Vaižganto raštus, akivaizdžiai matyti, kad šis Aukštaitijos krašto milžinas, gyvenęs ir darbavęsis daugelyje šalies vietovių, aktyviai reiškėsi ne tik kaip kunigas, bet ir kaip rašytojas, žurnalistas, literatūros, meno, teatro kritikas ir literatūros mokslininkas, bandė dalyvauti ir politikoje. Žodžiu, jį jaudino visi tuometinio gyvenimo reiškiniai.

Nenuošalyje Vaižgantas likdavo ir pasirodžius spaudoje rašiniams ar išleidus knygas, kur buvo kalbama apie Lietuvos vietoves. Rašydavo tomis temomis recenzijas, atsiliepimus, pats bandydavo vienu ar kitu klausimu išreikšti savo nuomonę.

Laikraštis „Lietuvos aidas“ 1918 m. lapkričio 5 d. rubrikoje „Raštų raštai“ išspausdino Juozo Tumo rašinį „Lietuvos miestų ženklai – arbai“. Rašytojas džiaugiasi dailininko Tado Daugirdo pieštų atvirukų su Vilniaus, Vilkaviškio, Marijampolės, Alytaus, Kauno, Telšių, Raseinių, Šiaulių, Kėdainių, Rietavo, Biržų, Ariogalos, Šeduvos, Žiežmarių, Jurbarko, Veliuonos, Baisiogalos ir kai kurių kitų vietovių herbais, tuo metu vadintais arbais. Tačiau straipsnio autorius priekaištauja, kad penkių vietovių pavadinimai parašyti netaisyklingai (Šaduva, Airiogala, Žižmariai ir kt.), ir viliasi, kad antroje laidoje tos klaidos bus pataisytos, o ateityje spausdinant arbus, pasak jo, reikia dar atsargiau atsieiti su tais užrašais. Esą, „brangintina kiekviena ženklo žymelė, tai turi būti brangintina kiekviena jo vardo raidelė.“ Vaižgantas savo straipsnyje pabrėžia, kad nekantriai laukiama antrosios serijos, „kada dailininkas suseks visų, griežtai visų, mūsų miestų arbus ir juos nukopijuos visuomenės žiniai“. Ir nurodoma, kokių vietovių herbų ypatingai laukiama: Panevėžio, Ukmergės, Zarasų, Anykščių, Upytės, Kretingos, Sedos, Skuodo, Trakų, Švenčionių, Naumiesčio ir kitų…

Centraliniam statistikos biurui prie Finansų, prekybos ir pramonės ministerijos išleidus informacinę knygą 1922 metams „Visa Lietuva“, Vaižgantas tuoj pat laikraštyje „Tėvynės balsas“ (1922 m. birželio 2 d. Nr. 84) išspausdina gana kritišką atsiliepimą. Tiesa, iš pradžių rašinio autorius palankiai vertina leidėjų pastangas parengti ir išleisti tokią pirmąją informacinę knygą, kurioje pateikta labai daug reikalingų žinių. Tačiau Vaižgantas negaili kritikos dėl kai kurių vietovardžių rašybos informacinėje knygoje bei pridedamuose žemėlapiuose. Piktinamasi, kad yra rašoma: Sventoji, Anyksčiai, Švenčioneliai, Dukštas, o ne Šventoji, Anykščiai, Švenčionėliai, Dūkštas. Priekaištaujama, kad tame pačiame leidinyje tų pačių vietovių pavadinimai rašomi skirtingai: vienur rašoma Zarasai, Seda, Dusetos, Šiluva, Tytuvėnai, Leliūnai o kitur – Ežerėnai, Sėda, Dusėtos, Lieliūnai, Lėliūnai ir pan. Pasak Vaižganto, visur „pakyrėjusi „ė“ iki gyvo kaulo, kaip Dusėtos, Utėna ir kitos klaidos, kurių mūsieji ir mirs, neužmirš“.

Užbaigdamas šią recenziją Juozas Tumas-Vaižgantas rašo: „Geografiškųjų vardų rašymas, jau kelinti metai dedamas pataisytas į Žemaičių vyskupijos bažnytkaimių sąrašus, nieko negelbsti tiems, kurie akli gimę, akli ir mirti nori.

tumas-9

Juozas Tumas-Vaižgantas su savo krikšto motina Svėdasų parapijos Malaišių kaimo gyventoja Severija Grižaite /Nuotraukos iš Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus fondų 

Aplojau čia ne „Visą Lietuvą“, kurioje klaidų labai maža, tik tuos, kurie lig šiolei tebėra bemoksliai, idant griebtųsi šio leidinio bent tie, kam dažnai tenka rašinėti geografiškieji vardai.“

Tiesa, ne visuomet buvo teisus ir labai apsiskaitęs, apsišvietęs, už taisyklingą vietovardžių rašybą kovojantis Vaižgantas. Laikraštyje „Tėvynės balsas“ spausdintoje recenzijoje apie knygą „Visa Lietuva“ jis priekaištauja, kad rašoma „Užpaliai“, o ne „Ušpaliai“, kai iš tiesų teisingas šios Utenos krašto vietovės pavadinimas – Užpaliai.

Neliko abejingas Juozas Tumas-Vaižgantas ir Susisiekimo ministerijos Pašto, telegrafo ir telefono valdybos išleistam leidiniui „Lietuvos paštas 1922 metams“. Tų pačių metų birželio 27-ąją laikraščio „Tėvynės balsas“ 102-ajame numeryje Vaižgantas palankiai vertina tokios informacinės knygos pasirodymą, išsako leidėjų adresu pliusus ir minusus. Ta pačia proga rašinio autorius pastebi: „Atsargiau reikia redaguoti geografiškuosius vardus: Ariogala, Zarasai, Gruzdžiai, Josvainiai, Kaišiadorys, Krakės, Leliūnai, Pagirys, Pandėlys, Seda, Tytuvėnai, Vyžuonos, Žasliai visai nežmoniškai sudarkyti (Kaišiedorys, Vyžuenas)“.

Laikraštyje „Krašto balsas“ (Nr. 43) 1922 m. gruodžio 20-ąją buvo išspausdintas Vaižganto rašinys apie A. Klimo knygą „Lietuvos geografija“ ir leidinį „Naujas Lietuvos žemėlapis“. Pasak straipsnio autoriaus, „vadovėlį rašė geras lietuvių kalbos žinovas, lengvaplunksnis rašytojas. Tai skaityti lengva. Tik neišvengta keleto klaidingų pavadinimų“. Vaižgantas nurodo, kaip reikėtų taisyklingai rašyti kai kuriuos vietovardžius, būtent: Obeliai, Salakas, Ūdrija, Surviliškis, Endriejavas, Kuliai, Svėdasai, Grūzdžiai, Leliūnai, Vyžuonos, Jūžintai ir kt. Taip pat patariama, kad reikia teisingai rašyti ir kai kurių upių, ežerų vardus: Lėvuo, Dūkštas, Alaušas… Žinoma, ir pats straipsnio autorius Juozas Tumas-Vaižgantas neišvengė kai kurių netikslumų. Pagal jį turėtų būti vartojami tokie pavadinimai: Pakruojys, Indrioniškis, Pagirys, Panuoteriai, Lėliūnai, Šiluvas, kai iš tikrųjų teisingi pavadinimai buvo: Pakruojis, Andrioniškis, Pagiriai, Panoteriai, Leliūnai, Šiluva…

Vaižgantas ne kartą viešai piktinosi, kad Zarasai yra pervardijami Ežerėnais. Rašydamas monografiją (apybraižą) apie anykštėną rašytoją Joną Biliūną jo 50-mečio sukakčiai pažymėti, skirsnyje „Jaunos dienos“ Vaižgantas užsimena: „…Pašvenčių gamta pirmiausia ir bene giliausiai bus paveikusi jauną Biliūną. „Kalnai ant kalnų ir ant tų kalnų / Kalnai ir maži kalneliai.“ Taip vaizduoja mums Šventosios upės apylinkę pats anykštėnas būdamas Antanas Baranauskas. Jis čia poetiškai perdėjo: jokių „kalnų“ Lietuvoje nėra. Užtat ypatingą nuotaiką sudaro Zarasų (tik, susmildami, ne Ežerėnų!) ir Ukmergės apskričiai, kauburių kauburiukais kuproti, upeliais gembėti, miškų miškeliais paįvairinti. Jie visiems akį veria, bet širdį tepasiekia čionykščių, o kai pasiekia, tai jų pašventiškis ir nebeužmiršta iki gyvas būdamas…“

Taigi, taip gražiai aprašinėdamas Aukštaitiją, Vaižgantas primena, kad nedera vartoti vietovardžio Ežerėnai. O šiuo vardu oficialiai Zarasai buvo vadinami 1919–1929 metais. Iki tol šį pavadinimą vartojo lietuvių spauda. Pavadinimas Ežerėnai atsirado iš sulenkinto Zarasų pavadinimo Jeziorosy ir vartotas ignoruojant oficialų jų pavadinimą Novoaleksandrovsk, kuris carinės rusų valdžios buvo primestas 1863 metais ir galiojo iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos…

Skaitai žinomo rašytojo, lietuvybės puoselėtojo, lietuvių kalbos žinovo, tautos patrioto kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto mintis ir pagalvoji, kaip kartais jo minčių, patarimų, pamąstymų, kritinių pastabų trūksta dabar. Ypač kai aplinkui srūva visokie barbarizmai, žargonizmai ir kitokie „izmai“, kai kone kiekviename žingsnyje niekinama gimtoji lietuvių kalba, o garbinamos užsienietiškos kalbos arba nuo sunkiai suvokiamų ir ištariamų firmų firmelių pavadinimų net galva ima suktis…

Nuotraukose (jei prireiktų):

Tumas 2

Tumas 9

634 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.