Home » Gallery » Verslas » Giedrius ir Birutė Prakapavičiai: maži naujo gyvenimo džiaugsmai ir atradimai

Giedrius ir Birutė Prakapavičiai: maži naujo gyvenimo džiaugsmai ir atradimai

Giedrius ir Birutė Prakapavičiai: maži naujo gyvenimo džiaugsmai ir atradimai

Karolis SABECKIS

„Pilu!“ – Sušunka Giedrius žmonai Birutei, jai paprašius užpilti išrūgų ant sūrmaišių, į kuriuos jau netrukus bus pradėti dėti avies pieno sūriai.

Šiandien lankausi Giedriaus ir Birutės Prakapavičių ūkyje, o tiksliau, sūrinėje. Šie ūkininkai  susitikimų su ūkininkais cikle pirmaisiais tapo ne atsitiktinai. Ne vienerius metus domėjausi, žavėjausi ir stebėjau šių šaunių žmonių veiklą ir iki šiol laikau juos pavyzdžiu išvykti, pabėgti, kardinaliai viską pakeisti ir išbandyti jėgas kitokioje veikloje ir kitokiame gyvenime.

Giedrius su žmona ūkininkauti pradėjo prieš 20 metų – 1998-aisiais. Viskas prasidėjo nuo 5 Romanovo veislės avių ir pamažu išaugo į rimtą ekologišką mėsinių avių ūkį, o vėliau transformavosi į pienininkystės ūkį, kurio vardą šiandien žino kone visi, mėgstantys kokybiškus lietuviškus sūrius ar jogurtus. Ūkininkai atvyko į Molėtų rajone esantį miestelį Inturkę, o vėliau įkūrė ir sūrinę greta esančioje Ūtoje.

Žmonės bijo ne tik atsakomybių, bet ir atskirties. Daugelis mano, jog palikę miestą neteks bendravimo, taps užsidariusiais atsiskyrėliais. Ar gali žmogus tikėtis palengvėjimo, išsilaisvinimo iš persikėlimo į kaimą?

Neabejoju, kad tokių žmonių, kuriems palengvėtų atvykus į kaimą ar tiesiog kardinaliai pakeitus gyvenamą vietą ar gyvenimo būdą, yra ne vienas ir ne du. Tikiu, jog daugelis šiais laikais tiesiog nežino, jog kaime yra gerai, ūkyje taip pat gali būti gerai, dėl to ir reikia apie tai kalbėtis garsiai. Juk atvykus į kaimą viskas nesibaigia nei Utena, nei Molėtais, visas pasaulis atviras, o jei imi galvoti plačiau, atviras ir visas kosmosas, nereikia labai savęs apriboti. O tą išvykimą į kaimą reikėtų vertinti, suprasti, gal net perprasti, tačiau manau, jog to nepatyręs žmogus greičiausiai ir nesupras, kas tai yra ir kodėl tai yra taip žavu. Mes taip pat atvykome iš miesto. Mieste žmonės gyvena visai kitu tempu, kitaip. Pavyzdžiui, kol gyvenome mieste, niekada nežinojome, kiek sniego iškrito tą ar kitą žiemą. O čia atvažiavę pirmą kartą gyvenime pamatėme, kiek daug sniego – išeini į kiemą ir paeiti negali. Maži naujo gyvenimo džiaugsmai ir atradimai.

Jūs išgyvenote perversmą, kai supratote, jog auginti avis mėsai nėra teisinga, ir pakeitėte savo veiklos kryptį, apsistojote ties pieno produktų gamyba. Dabar planuojate atsisakyti to, ką 20 metų kūrėte drauge. Ar dabartinė situacija, nuovargis ir noras keisti savo gyvenimą yra panašūs į tą būseną, kuomet nusprendėte atsisakyti avių skerdimo, ar šiuo atveju jaučiatės ramiau?

Puikiai suprantu, ką esu padaręs. Pasaulyje yra begalės pavyzdžių – žmonės daugybę valandų, savaičių, mėnesių, metų dirba, daug uždirba, sulaukę 60-ies metų išeina į pensiją likę be sveikatos, bet su milijonu banko sąskaitoje. Sveikata vaikščioti nebeleidžia, džiaugtis taip pat sudėtinga. Ar tikrai verta šitaip gyventi? Pagalvoju, kad galbūt jei viską parduosiu būdamas 50-ies metų, dar pataupysiu sveikatą. Kaita tikrai nėra blogai. Kai skerdėme avis, sūrį valgėme labai intensyviai. Tuo metu atrodė – o kodėl gi šalia mėsinių avių negalėtų atsirasti ir pieninės? Kurį laiką turėjome ir skerdyklą, ir sūrinę, ir dirbome dviem frontais. Buvo nelengva. Pirmadienį, antradienį, trečiadienį – pienas, ketvirtadienį skerdykla, penktadienį vėl pienas, šeštadienį ir sekmadienį taip pat pienas, ir vėl iš naujo. Tada supratome, kad pienas yra tikrai daug malonesnis gaminti produktas. Gaminant sūrį nereikia nieko žudyti. Išgyvenome visas stadijas… Kai tik pradėjome dirbti su mėsa, bėgiodavome iš paskos kiekvienam ėriukui su buteliukais. Vėliau valgyti tų ėriukų tikrai negalėdavome. Parduotuvės lentynoje esanti mėsa atrodė kaip valgoma mėsa, čia juk mūsų užauginti ėriukai… Vėliau ėmėme valgyti tik savo užaugintą mėsą, nes juk tik ji kokybiška, ekologiška – mes žinome, kaip ji užauginta. Bet tai buvo gyvulių išnaudojimas.

<…>

Visą interviu skaitykite šeštadienio, birželio 16 d. „ Utenos apskrities žiniose“.

img_1375

Birutė ir Giedrius Prakapavičiai / Karolio Sabeckio nuotraukos

img_1320 img_1396

787 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Rita sako:

    Nereali produkcija! Esu seniai jų gerbėja ir parduotuvės pieno produktų lentynas apeinu ratais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.