Home » Spindulys » Šventi ir nešventi Kavarsko rekordai

Šventi ir nešventi Kavarsko rekordai

Šventi ir nešventi Kavarsko rekordai

Kristina SAKAITĖ

Lankantis Anykščių apylinkėse sunku patekti į vietą, kur dar nesi buvęs. Į Anykščius pramogauti vykstantys turistai atranda arba sugrįžta ir į už 16 km esantį miestelį, kuris dėl kraštovaizdžio vadinamas Lietuvos Šveicarija, kuriame gaminama elektra ir trykšta šventu laikomas šaltinis, kuris turi savo gelžbetoninį rekordą ir rimtų degustatorių įvertintus vietoj gaminamus mažuosius koldūnus.

Vos paklaustas apie miestelio naujienas, Kavarsko (Anykščių r.) seniūnas Algirdas Gansiniauskas iškart pataiso: „Ne miestelis, o miestas. Kavarskas yra vienas iš trijų Anykščių rajono miestų. Tokį statusą turi ir Troškūnai.“

dsc_0710

Kavarske nepasiklysi / Kristinos Sakaitės nuotraukos

Prie šaltinio – gydytis ir troškulį numalšinti

Šiame mieste nėra, kur paklysti, nuoroda iškart skelbia kryptį į lankytiną objektą. Kavarsko tufų (Šv. Jono Krikštytojo) šaltinis paskelbtas gamtos paveldo objektu, tačiau daugiau čia atvykstančių tiki jo gydomosiomis, energijos suteikiančiomis galiomis.

Prieš tai stabtelim prie ilgo rudo medinio pastato, šalia kurio su dažais ir teptuku rankose tupinėja moteris.

Kaip paaiškėja, tai – 64-erių Virginija Klimašauskienė, bandanti pagražinti seną pastatą. „Reikia nutepti dažais antrą kartą“, – rodo pablukusią sieną. Moteris atsakinga už Kavarsko neįgaliuosius, kuriems yra ir direktorė, ir masažuotoja. Pastatas, kuriuo rūpinasi, kažkada priklausė bažnyčiai, dabar jis savivaldybės žinioj, o patalpose įsikūrė neįgaliųjų draugija. Viduje yra elektriniai masažuokliai, šarvojimo salė. Patalpos skirtos su sąlyga, kad neįgalieji patys jas ir prižiūrės. Anksčiau draugijoje buvo per 100 negalią turinčių žmonių, daug numirė, dabar susirenka apie 30.

Paklausta apie miestelio garsenybe tapusį šaltinį, ponia Virginija atideda darbus į šalį ir noriai pasakoja: „Nuo senų laikų šaltinį laikė šventu. Iš šaltinio ir vietiniai geria: vanduo geras, skanesnis nei iš šulinio. Kai sveikatos turiu, 5 litrų talpą parsinešu į namus, vanduo stovi ilgai, nepažaliuoja, labai grynas. Ar gydo? Kai tyrė, kažkokių mineralų nerado, tiesiog grynas vanduo.“

V. Klimašauskienė – Kavarsko senbuvė, čia praleido vaikystę, tiesa, paskui 24 metus, kol buvo ištekėjusi, gyveno už keliolikos kilometrų, vėliau grįžo į gimtinę. Moteris prisimena, kaip anksčiau, kai šaltinio aplinka dar nebuvo padailinta europinėmis lėšomis ir vanduo tekėjo kaskadomis, čia traukdavo per atlaidus suvažiavę ir į bažnyčią netilpę žmonės. Prausdavosi veidus, akis, tikėdami, kad vanduo gydo. „Ir dabar atvažiuoja žmonės su mikroautobusais, žiūriu, prisipila gal 20 bambalių, – šypsosi pašnekovė ir pašnibždom priduria: – Anksčiau ten buvo tuberkuliozinis dispanseris, tai sklido kalbos, kad į šaltinį džiovininkai spjaudydavo. Bet juk bėgo ir nubėgo tas vanduo, nieko blogo ten nebeliko. Ir tuberkuliozinio jau keliolika metų nebėra.“

dsc_0717

V. Klimašauskienė atsakinga už Kavarsko neįgaliuosius

Kavarskietė džiaugiasi ramiu gyvenimu: miestelis gražus, žalias, aplinkui pušynai, oras grynas, rudenį eina pagrybauti. Gyvena prie Šventosios upės, netoli Kavarsko užtvankos, rekomenduoja ir ten nuvažiuoti… „Graži gamta ten, tik prie upės ne visur prieisi. Anksčiau gyvulių buvo, nuėsdavo žolę, o dabar – kaip džiunglės aplinkui.“

Miestelio žmonės darbo ieškosi, kaip išmano. Moteris sako, kad jos sūnus grįžęs iš Norvegijos įsidarbino pas ūkininką. Sūnus viengungis, gauna minimalų atlyginimą, o ponia Virginija – pensiją, abiems užtenka.

Atsisveikindama fotografuojasi su baltu katinu, išsitiesusiu ant grindinio. Gyvūnėlį rado išmestą ir pasiėmė globoti.

Virtuvės šefo rekomendacijos

Penktadienio popietę Šv. Jono Krikštytojo šaltinis ir šalia telkšantis baseinas neapgultas turistų. Vieną penkialitrinę talpą vandens prisipylęs vyras – Gintaras Martinonis – sako esantis ukmergiškis, bet važiuodamas pro šalį visada užsuka prie šaltinio. „Iš tikrųjų tai paprasčiausias vanduo, bet man tai – pramoga ir įprotis“, – juokiasi vyras. Paskui dėsto kaip tikras specialistas: „Žmonės turi išsikasę šulinius, ten tas pats vanduo subėga. Ir mano šulinyje vanduo panašus…

Šaltinio legenda lieka legenda, bet vanduo priklauso nuo to, per kokį gruntą jis teka. Vandens savybės – minkštesnis jis ar kietesnis, priklauso nuo sudėties. Šis vanduo skanus.

Čia kažkada nieko nebuvo, tekėjo toks menkas upeliūkštis. Kai atvažiuojam į Kavarską aplankyti artimųjų kapų, ir čia užsukam. Čia gal įsitikinimas, kad šis vanduo minkštesnis, naudojame jį virdami kavą, arbatą.“

dsc_0739

Šv. Jono Krikštytojos šaltinis vilioja daug pravažiuojančių

Pašnekovas – virtuvės šefas, todėl naudojuosi proga ir klausiu, ar kita Kavarsko įžymybė – koldūnai – tikrai tokie skanūs. „Jokio stebuklo ten nėra. Vieną kartą gyvenime valgiau ir nieko ypatingo nepamačiau, manau, kad galima padaryti daug skaniau, – sako be užuolankų. – Šis patiekalas neturi jokių sąsajų su kultūriniu paveldu, juk koldūnai atvežti iš slavų šalių, Rusijos. Kaip ir cepelinus „pasivogėm“ ir pavadinom savais. Kugelis tikrai nelietuviškas patiekalas.“

Virtuvės šefo prašau pasakyti bent vieną tikrai lietuvišką patiekalą. „Ubagynė, liaudiškai – kaplūnas: šalta sriuba iš vandens, juodos duonos ir cukraus, – sako G. Martinonis. Dar priduria, kad Kavarskas – labai jaukus, gražus, žalias miestelis. – Prie užtvankos buvot? Nuvažiuokit, šiame bažnytkaimy daugiau atrakcijų nėra.“

dsc_0758

Virtuvės šefui G. Martinoniui parsivežti tyro šaltinio vandens – savotiškas įprotis ir ritualas

Pastatėm piramidę,  pastatysim ir kryžių

Daugiausiai apie miestą ir jo apylinkes, lankytinus objektus žino 14 metų Kavarske seniūnaujantis Algirdas Gansiniauskas, beje, jau baigiantis savo ilgametę seniūnavimo „kadenciją“. Jis neslepia daugiau laiko norintis skirti šeimos verslui. „Seniūniją perduodu į geras rankas, čia jauniems reikia dirbti. Jei žmona priims kokiu kroviku, tai grįšiu į verslą“, – juokauja. Seniūnas – garsiosios kavinės „Šaltinis“ savininkas, jo žmona – direktorė.

Seniūnas nuveža ir parodo miesto pasididžiavimą – neseniai suremontuotą rekordinio aukščio kryžių. Kartais padažomas kryžius kapitalinio remonto nematė nuo pastatymo – 1936-aisias.

Per Jonines, birželio 23 d., klebonas pašventins atnaujintą kryžių.

21 metro aukščio gelžbetoninis kryžius – aukščiausias Lietuvoje. Kokios technikos prireikė jį pastatyti? Seniūnas stebisi tokiu klausimu: „Jeigu žmonės Egipto piramidę pastatė, tai matot, čia mažesnis objektas…“

Kodėl dar turistai važiuoja į Kavarską? A. Gansiniauskas vardija unikalius lankytinus aplink miestą esančius objektus: už 6 km yra Pienionių dvaras, 2002 m. atidaryta mažoji Kavarsko hidroelektrinė, tuo laiku moderniausia Baltijos šalyse. Pamini ir gamtos grožiu pažymėtas apylinkes: Vetygalos, Daumantų atodangas, Žiogų piliakalnį, esantį maždaug už 7 km važiuojant link Ukmergės. Jei laikrodis sustojo, o per radiją nepraneša, kiek valandų, seniūnas siūlo užsukti pasitikslinti laiką į Svirnų gyvenvietę, kurioje yra Saulės laikrodis. Miestelio šeimininkas pasidžiaugia gražia Šv. Jonos Krikštytojo bažnyčia, kurią vadina Kavarsko katedra, giria čia klebonaujantį jauną eruditą kunigą Nerijų Vyšniauską.

dsc_0771

Ilgametis Kavarsko seniūnas Algirdas Gansiniauskas 

Sezoniškumą jaučia

Lankytinas objektas ir koldūnus gaminanti kavinė – būkim biedni, bet teisingi, ne bet kam A. Užkalnis „žąsis“ duoda“, – apie čia apsilankiusio maisto kritiko aukščiausią įvertinimą ir 25 metus veikiantį miesto restoranėlį kalba A. Gansiniauskas. Jei Kavarske gaminamų koldūnų kas nors neragavo, tai bent apie juos girdėjo. Kavinės savininkas pasikliauja „gyva“ reklama – iš lūpų į lūpas, ir tai pasiteisina – čia užsuka į Anykščius pramogauti važiuojantys vilniečiai, kauniečiai, užsienio turistai.

Nors maitintojai įsikūrę už keliolikos kilometrų nuo Anykščių, sezoniškumą jaučia: žiemą klientų mažai, užsuka slidinėtojai iš Kalitos kalno. Vasarą turistų gausiau, pavalgyti atvažiuoja grįžtantys iš Medžių lajų tako, aplankę kitus Anykščių objektus.

Mažus „Šaltinyje“ gaminamus koldūniukus A. Gansiniauskas sako nusižiūrėjęs iš Žemaitijos.

Kelrodė žvaigždė buvo Viduklės koldūnai, o kadangi arčiau tokių nebuvo, patys ėmėm juos gaminti. 1992 m. verslą pradėjome dar „prie rublio“, ir per šitiek metų koldūnai išliko mėgstamu klientų patiekalu.

Mes normalus restoranas, siūlome ne 70, o 7 patiekalus, bet stengiamės, kad maistas būtų skanus, pagamintas su meile, iš kokybiškų produktų“, – pasakoja kavinės savininkas.

dsc_0790

Miestelio įžymybė –  koldūnai 

Mažame miestelyje ilgaamžė viešojo maitinimo įstaiga – retenybė. Kol tapo seniūnu, 10 metų už baro stovėjęs A. Gansiniauskas sako, kad paslaptis paprasta – gali restorano sienas marmurais, granitais iškloti, bet jei neskaniai maitinsi, klientai negrįš.

Stengiamės palaikyti tą dvasią, kuri buvo, kai atsidarėm, nekeitėme kardinaliai nei interjero, nei eksterjero. Modernizuok nemodernizavęs, jeigu lėkštėje bus neskanu, tokiam mažam mieste užsidarysi ir viskas.“

Valgytojai prašo pakartoti ir ne po vieną kartą. Kai vienas lankytojas suvalgė 4 porcijas, kavinės šeimininkai penktą pasiūlė nemokamai. Žmogus atsisakė paaiškinęs: suvalgyt tai suvalgyčiau, bet bus jau nebeskanu.

Gydytojų nebereikia

Kavarske, kaip ir kiekviename mieste bei kaime, yra tuščių pastatų. Tuščiais langais žiojintis dviejų aukštų buvusios ligoninės pastatas, ne geriau atrodanti buvusi pradinė mokykla turi savo šeimininkus, bet, kaip nelinksmai juokauja Kavarsko seniūnas, pirma reikia juos surasti. Kol pastatai priklausė seniūnijai, bent išdaužytus langus užkaldavo.

O štai vaikų darželio patalpas nusipirkęs žmogus į investiciją žiūri atsakingiau – statinį remontuoja, lyg ir planuoja internetinę kavinę įrengti.

Emigracija neaplenkė miesto, sumažėjęs gimstamumas taip pat lemia gyventojų mažėjimą. Per metus miršta 60–70 gyventojų, o gimsta apie 30. Jaunimas išvyksta gyventi į miestą.

Vietiniai įsidarbina aplinkiniuose ūkiuose, yra nedidelė medžio apdirbimo įmonė, Janušavoj – kepyklėlė, statybininkai važinėja į Vilnių ar Kauną. Svarbios įstaigos – ligoninės nebeliko, tad nepaklausūs Kavarske gydytojai, o štai pardavėjos turi šansą. A. Gansiniauskas sako kažkada suskaičiavęs, kad 570-čiai miestelio gyventojų tenka 12 prekybos taškų, įskaitant turgų. „Turbūt tuoj pateksime į Lietuvos Gineso rekordų knygą“, – svarsto.

Sukurti darbo vietą nėra problemos, parduoti produktą ar paslaugą – štai problema, kai žmonių šalyje sumažėjo beveik milijonu.

Mes Anykščių krašte didelių gamyklų neturime, todėl skatinam turizmą. Linkėčiau vystantiems turizmo paslaugas nesugadinti laukinės gamtos, nes važinėjame po pasaulį, matome, kaip viskas industrializuota“, – atsisveikindamas savo lūkesčius išsakė A. Gansiniauskas.

dsc_0785

dsc_0795 dsc_0803 dsc_0800 dsc_0769 dsc_0767 dsc_0754 dsc_0731 dsc_0729 dsc_0812

dsc_0781 dsc_0776

dsc_0785

1361 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.