Home » Protakos » Jurgis Kazlauskas – keturių parapijų klebonas

Jurgis Kazlauskas – keturių parapijų klebonas

Jurgis Kazlauskas – keturių parapijų klebonas

Algis JAKŠTAS

Kažkada teko girdėti mintį, kad 25 kunigystės metai – tai jau rimta data, kurią kunigo kelią pasirinkusiam žmogui jau verta paminėti. Gegužės 31 d. šv. mišias, skirtas šiam jubiliejui paminėti, Labanoro bažnyčioje aukojo kunigas Jurgis Kazlauskas. Gražios sukakties proga kalbėjausi su kunigu Jurgiu apie labai greitai prabėgusius tuos 25 metus, apie kunigo gyvenimo ypatumus ir kitus gyvenimiškus reiškinius.

Kadangi kunigą Jurgį Kazlauską pažįstu apie 10 metų, ne kartą su juo kalbėtasi įvairiomis temomis, tai ir šis mūsų pokalbis vyko labai sklandžiai.

Kunige Jurgi, ar tie 25 kunigystės metai greitai prabėgo?

Nė nepajutau, kaip tas ketvirtis amžiaus prabėgo. Išskirčiau keletą reikšmingesnių detalių. Pirmiausia – Kietaviškių parapija. Ir dabar šią parapiją prisimenu kaip vieną gražiausių etapų savo kaip žmogaus, kaip kunigo gyvenime. Pradėjau kunigauti gana įdomiai. Aš visada laikausi principo: pasirūpinti savimi turiu pats, be kitų pagalbos. Nuvažiavau į Kietaviškių parapiją už paskutinius turimus pinigus nusipirkęs lovą ir porą kėdžių. Tai buvo visas mano turtas. Po pirmų mišių paprašiau, gal kas maisto atneš, nes pinigų nusipirkti maistui neturėjau. Dabar tai gal ir juokingai atrodo, bet tada buvo tokia realybė. Kunigo gyvenimo kelią pradėjau nuo visiško nulio. Taip, aš galėjau paprašyti pagalbos kad ir brolio kunigo Kęstučio, bet bandžiau suktis pats. Gal per tuos nepriteklius, gal tiesiog sutapo mano ir Kietaviškių parapijos žmonių biolaukai, bet tą parapiją aš visada prisimenu, o turtiniai dalykai yra ne tokie ir svarbūs, kur kas svarbesni dvasiniai reikalai, saitai, rišantys kunigą ir tikinčiuosius. Tai ir yra svarbiausia kunigo kelyje. Mane, kaip dabar jaunimas sako, „veža“ ne lengvesnis gyvenimas, o sunkumai, kuriuos reikia įveikti. Taip Dievas mane ir iki Labanoro atvedė, kur stovėdamas ant sudegusios bažnyčios pelenų, kai ašaros tvenkiasi akyse, kai net žodį sunku pasakyti, imi galvoti apie bažnyčios prikėlimą iš degėsių. Bet kai iškyla sunkumai, kai ieškai būdų, kaip juos su Dievo pagalba įveikti, jauti tikrą gyvenimą, tada jauti, kad gyveni.

Šeimoje tu buvai jau ne pirmas kunigas?

Taip, jau kunigavo vyresnis brolis Kęstutis, o dabar giminėje yra ir daugiau kunigų. Mūsų šeima buvo pamaldi. Man nuo vaikystės bažnyčia patiko ir patinka dabar.

Kaip kunigas esi labai „turtingas“, esi net 4 parapijų: Labanoro, Saldutiškio, Kirdeikių ir Kuktiškių, klebonas. Kaip suspėji?

Taip, esu „turtingas“. Suskaičiavau parapijoms priklausančius pastatus – be 4 bažnyčių yra dar 29 įvairūs pastatai, tad iš viso yra 33 pastatai. Žmonių sąlyginai nėra daug, per 4 parapijas apie porą tūkstančių susidaro, bet žmonės yra didžiausias turtas. Švenčionėlių klebonas, mano kurso draugas, savo parapijoje turi kur kas daugiau tikinčiųjų. O kalbant apie tai, kaip suspėju, tiesiog reikia viską gerai susidėlioti. Nesuplanavęs – prapulsi. Žinoma, norint suspėti, reikia skubėti. Žmonėms aš sakau: „Nepykit, aš skubu…“ Taip, lieka mažiau laiko bendrauti, bet tokia yra situacija. Aš dėkoju žmonėms, kad jie mane supranta. Kuktiškių parapijoje šiokiadieniais šv. mišias atlaiko monsinjoras Juozapas Čeberiokas, ir tai nemaža paspirtis. Džiaugiuosi, kad mano charakteris sutampa su šio krašto žmonių charakteriu.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Kunigas Jurgis Kazlauskas švenčia kunigystės 25-metį / Autoriaus nuotrauka

Per 25 metus išklausei ne vieną tūkstantį išpažinčių. Ar buvo tokių, kurių turinio ir jas išsakiusio gyvenimo ilgai negali pamiršti?

Tokių išpažinčių būna. Ir tu tą išpažinties paslaptį, kuri tave degina iš vidaus, ilgai nešioji savyje. Labai svarbu žmonių pasitikėjimas. Kai išklausęs sunkią devyniasdešimtmečio senelio išpažintį paklausi jo, kodėl nėjo pas kitą kunigą, ir išgirsti atsakymą, kad pasitiki tavimi, supranti, kad pasirinkdamas kunigo kelią atsisėdai į savo roges. Labai sunkios moterų, dariusių abortus, išpažintys. Kartais pagalvoji, kad politikai, priimantys sprendimus dėl abortų, turėtų pasiklausyti bent vienos tokios išpažinties. Kai girdi sakant, kad žmogus nebegali rasti ramybės, gali tik paguosti, patarti melstis ir prašyti Dievo atleidimo. Kunigas dažnai būna ir psichologu, kuriuo pasitikima labiau nei tikru psichologas. Sunkios būna ir išeinančio į amžinybę išpažintys. Tokiomis akimirkomis žmogus jau neveidmainiauja, o išsako tai, kas neramina, kai norima nusimesti slegiančią naštą nuo širdies. Tokių istorijų daug išklausyta. Ne vieną knygą galėtum parašyti. Visada reikia mokėti paguosti, užjausti. Bet čia ir yra kunigystės žavesys. Per 25 kunigystės metus išmokau atskirti pelus nuo grūdų. Dabar jau nesunkiai matau, kuris žmogus kalba nuoširdžiai, o kuris veidmainiauja.

Jurgi, tavo kursas buvo didelis, o kodėl dabar jauni žmonės retai pasirenka kunigo kelią?

Mes stojome į kunigų seminariją emocinio pakilimo Lietuvoje metu. Buvo 1988 metai. Jau sklandė Sąjūdžio ir nepriklausomybės idėjos. Įstojome 46, baigėme 30. Tai daug. Dabar jauni žmonės turi daugiau pasirinkimo kelių. Mes atėjome po tarnybos kariuomenėje, žinodami, ko norime. Užgrūdinti tarnybos kariuomenėje. Aš tarnavau prie Kinijos sienos Kazachstane.

Vieni reikšmingiausių įvykių per tavo kunigavimo metus, matyt, Labanoro bažnyčios gaisras ir jos atstatymas?

Taip, aš tuo neabejoju. Ne kiekvienam kunigui lemta tą patirti, kai vieną dieną tu meldiesi bažnyčioje, o kitą rytą jau stovi ant jos pelenų ir verki kartu su parapijiečiais. Bet, matyt, tokia buvo Dievo valia. Aš į tai žiūriu per Dievo akį. Todėl tuos įvykius vertinu kaip Dievo skirtą išbandymą man, kaip Labanoro parapijos klebonui, parapijiečiams ir visos Lietuvos žmonėms. Pats kartu su mumis matei, fotografavai tuos įvykius. Nuo skausmo iki džiaugsmo. Turime unikalią parodą „Labanoro bažnyčia buvo ir bus“. Aš didžiuojuosi tuo, kad pavyko bažnyčią atstatyti. Tame matau Dievo veikimą, ir ne tik tame įvykyje, bet ir visame savo kelyje.

Praėjo 25 metai, kai esi kunigas. Ar nesigaili pasirinkęs šį kunigo kelią?

Tikrai nesigailiu ir manau, kad vėl pasirinkčiau tą patį kelią, nes, matyt, tokia buvo Dievo valia. Žinoma, netikėjau, kad teks patirti nemažai išbandymų, bet, kaip jau sakiau, sunkumai mane „užveda“ ir kyla noras juos įveikti. Gyvenimas yra nuostabus ir gražus, tiesiog reikia jį sudėlioti tvarkingai. Jei matysime tik chaosą, bus ne kas. Visur reikia ieškoti teigiamo.

1432 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.