Home » Protakos » Lietuvos kraštotyros draugijos konferencijoje

Lietuvos kraštotyros draugijos konferencijoje

Lietuvos kraštotyros draugijos konferencijoje

Libertas KLIMKA

Gegužės 23 d. Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje, įvyko mūsų kraštotyros draugijos respublikinė konferencija. Buvo nutarta šiais jubiliejiniais valstybei metais apžvelgti organizuotos kraštotyros kelią, o kartu aptarti ir ateities darbo gaires, taigi nuolat kintančiomis sąlygomis, atsakant į laikmečio iššūkius. Visuomeninė kraštotyrinė veikla praeityje padėjo pažadinti tautą valstybingumui, suformuoti pilietinę visuomenę nepriklausomoje valstybėje, išlaikyti tautiškumą totalitarinėje sistemoje, subrandinti atgimimo dvasią. Neabejotinai reikalinga ji ir šiandien… Kraštotyra yra reikšminga keleriopai – tai ir talka mokslui, ir kultūros paveldo visuomeninė globa. Žinoma, taip pat tautiškumo bei pilietiškumo mokykla jaunimui. Štai todėl konferencijos pradžioje buvo apdovanoti nacionalinės ekspedicijos, kurią organizavo Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras, dalyviai. Pasidžiaugta pirmaisiais jaunimo žingsniais į tėvynės pažinimą.

Pagrindiniame konferencijos pranešime, kurį perskaitė ilgametė draugijos pirmininkė Irena Seliukaitė, buvo prisiminta, kad sprendimas įsteigti Lietuvos kraštotyros draugiją priimtas 1961 m. liepos 19-ąją. Tai svarbi data šio kultūrinio ir pilietinio sąjūdžio istorijoje, tačiau toli gražu nežyminti jo pradžios. Kraštotyros sąjūdis išaugo iš poreikio sukaupti nacionaliniam mokslui reikalingų žinių iš įvairių tautos materialinės ir dvasinės kultūros bei gamtinės aplinkos sričių. Jo užuomazgos – 1773 m. įkurtos LDK Edukacinės komisijos nuostatose. Jau ten pasakyta: „Tegu vaikai pažįsta žemę, kuri juos peni ir nešioja, namus, kuriuose gyvena, duoną, kurią valgo.“ XIX a. pradžioje senajame Vilniaus universitete buvo sudarytas profesorių komitetas kraštotyros veiklai koordinuoti ir parengtos etnologinių žinių rinkimo anketos. Tačiau konkrečiai apibrėžtus tikslus krašto ir tautos tyrinėjimai įgavo kylant nacionalinės savimonės atgimimo bangai. Kraštotyros uždavinius bei kryptis suformavo negausi to meto inteligentija, mokslo žmonės. Publikacijos „Aušros“ ir „Varpo“ leidiniuose, dr. J. Basanavičiaus ir jo talkininkų kreipiniai, raginantys domėtis tautos ir valstybės istorija, branginti ir rinkti ją liudijančias relikvijas, rado palankią terpę – savo kalbos, tautinio orumo stojo ginti ir didžioji tautos dalis – kaimo žmonės. Įkvėpimas praktinei to meto kraštotyros veiklai buvo paties tautos patriarcho nuveikti darbai – jo archeologiniai tyrinėjimai, rūpestis istorijos paminklų išlikimu, sudaryti ir paskelbti tautosakos rinkiniai, taip pat ir teorinės tradicinės kultūros interpretacijos.

Kraštotyros sąjūdis labai plačiai išsirutuliojo prieškariu, nepriklausomos Lietuvos metais. Įsisteigusios regioninės kraštotyros draugijos skubėjo rinkti istorijos, tradicinių papročių, tautosakos ir kalbos medžiagą, taip pat tautodailės ir etnografijos eksponatus po žemės reformos pradėjusiuose irti Lietuvos kaimuose. Šiaulių kraštotyros draugija, vadovaujama teisininko Pelikso Bugailiškio (1883–1965), ne tik kaupė eksponatus jos globojamam „Aušros“ muziejui (įsteigtas 1923 m.), bet ir rinko medžiagą lokalinei istorijai, archeologijai, etnografijai, toponimikai. Šiauliškiai kraštotyrininkai ėmėsi leisti periodinį mokslinį leidinį „Gimtasai kraštas“ (ėjo 1934–1943 m). Žurnale publikuota medžiaga iki šiol yra labai svarbus šaltinis etnologijos ir lokalinės istorijos mokslams. Panevėžio kraštotyros draugija pagrindinį dėmesį skirdavo tautosakos rinkimui. Telšiuose veikusi Žemaičių senovės mėgėjų draugija, vadovaujama Prano Genio (1902–1952), 1932 m. įkūrė „Alkos“ muziejų, tyrinėjo liaudies architektūrą, pradėjo užrašinėti kaimų istorijas. Alytaus kraštotyros draugija įvairiose Dzūkijos vietose ėmė rengti įdomias „Senovės dienas“, kurių metu buvo rodomi kaimo amatininkų darbai, retesni senoviniai buities rakandai bei žemės ūkio padargai. Apskritai prieškario kraštotyros sąjūdis išjudino krašto muziejų steigimąsi, įnešė reikšmingą indėlį į Lietuvos mokslo šakų vystymąsi, paskleidė visuomenėje tautos istorijos žinojimo, tautinės savasties branginimo svarbą.

Sovietmečiu, šiuo nelengvu ir sudėtingu tautos istorijos tarpsniu, kada jos kultūros raida buvo apgalvotai ir metodiškai deformuojama, kraštotyros sąjūdžiui teko ypatingas vaidmuo. Iš esmės tai buvo tautinių aspiracijų pusiau legalus raiškos būdas. Šia veikla buvo įmanoma, net ir prižiūrint valdžios struktūroms, stiprinti tautos dvasią, gaivinti istorinę atmintį, jaunimui diegti lietuvybę. Labai svarbu, kad kraštotyros veiklą tuo laikmečiu pavyko išsaugoti mokyklose. „Chruščiovinio atšilimo“ metais vienu reikšmingiausių Lietuvos kraštotyros draugijos darbų tapo kompleksinės ekspedicijos. Nekalbant jau apie mokslinius rezultatus, ekspedicijos buvo puiki tautiškumo ugdymo mokykla. Vakaronės su kaimo žmonėmis, atrastų puikių liaudies dainininkų, pasakorių ir muzikantų, tautodailininkų ir audėjų bei visų kitų amatų mokovų pristatymas Vilniuje, jų gyvenimo ir darbų iškėlimas paskatino dar vieną labai reikšmingą judėjimą, tokį svarbų tautiškumui išlaikyti – folkloro ansamblių steigimąsi. Kitas kompleksinių ekspedicijų rezultatas – išleistos lokalinės kraštotyros monografijos, aprašančios atskirų krašto vietovių gamtą, istoriją, etnografiją, visuomeninį gyvenimą, pateikiančios tautosakos pavyzdžių. Atskirai verta paminėti ilgametę Vilniaus universiteto akademinio jaunimo kraštotyros klubo „Romuva“ veiklą. Įkurtas 1970 m., klubas tapo ta vieta, kur rinkdavosi studentai ir dėstytojai, branginę etninę kultūrą, mėgę liaudies dainas, norėję dvasiškai pasipriešinti sovietizacijai.

Atgimimo metais kraštotyra tuojau pat atsisakė bet kokių ideologinių suvaržymų, instrukcijų. Darbuose atsirado daugybė anksčiau draustų ir naujų temų – tai prieškario visuomeninių organizacijų istorija, bažnytinių bendruomenių veikla, pokario rezistencinis judėjimas, partizaninis karas, disidentinė veikla, pokyčiai visuomenėje atstačius nepriklausomybę, privataus ūkio ir verslo tapsmas ir t. t. Buvo atgaivinta leidybinė veikla – pradėtos leisti lokalinės monografijos, „Versmės“ leidyklos valsčių istorijos, išleisti ir žurnalo „Gimtasai kraštas“ 13 numerių. Daug puikių žmonių, nuoširdžių patriotų įsijungė į šią prasmingą veiklą, aukodami savo laisvalaikį. Per draugijos pusšimčio metų istoriją net 143 jos nariai pelnė garbės kraštotyrininko vardą… Draugija dabar veikia kaip savarankiškų regioninių draugijų junginys; jos darbų saugykla yra prisiglaudusi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Kokios išvados kyla iš šios konferencijos darbo? Tik pilietinė visuomenė, suvokianti savo veiklos prasmę, grindžianti ją tautos patirtimi, gali laisvai modeliuoti savo ateitį. Kraštotyros veikla tam suteikia didžiulių galimybių. Šiandien Lietuvos kraštotyros draugijos strateginiai tikslai iš esmės išlieka tie patys, nes globalizacijos iššūkiai aktualizuoja tautinės savimonės ir patriotizmo ugdymo svarbą. Tačiau organizacinės veiklos formos jau turi būti lankstesnės, tuo bus rūpinamasi artimiausiu metu.

463 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.