Home » Spindulys » Utenos skautų vadė: „Skautybė ugdo lyderius“

Utenos skautų vadė: „Skautybė ugdo lyderius“

Utenos skautų vadė: „Skautybė ugdo lyderius“

Rasa MILERYTĖ

Pasaulyje per 28 milijonus įvairaus amžiaus žmonių iš daugybės šalių priklauso skautų organizacijai. Lietuva – ne išimtis: 1918 m. lapkričio 1 d. Lietuvoje įsteigtas pirmasis skautiškas vienetas, ­2018-ieji Seime paskelbti skautų judėjimo metais.

Skautai – savanoriška visuomeninė neformalaus vaikų ir jaunimo ugdymo organizacija, siekianti skiepyti kilnumą, nesavanaudiškumą, toleranciją, meilę Tėvynei ir gamtai, pagarbą senatvei. Tokia organizacija veikia ir Utenoje. Kaip teigia vyresniosios skautų grupės vadovė Gitana Ivanovienė, mūsų mieste skautų nėra itin daug, tačiau kiekvienas, atėjęs į šią organizaciją, yra tvirta ir motyvuota asmenybė, ne tik galinti, bet ir norinti kažką vertingo duoti Tėvynei.

img_0004

 Jaunosios skautės Ugnė ir Greta su savo vadove Gitana Ivanoviene/ Rasos Milerytės nuotrauka

Tereikia noro

Bet kokio tikėjimo, bet kokio fizinio įgalumo žmogus gali tapti skautu, viskas, ko reikia – tam tikras vertybinis nusistatymas. Skautai save vadina gamtos draugais, viena svarbiausių vertybių – meilė gimtinei ir Tėvynei. Tikras skautas turi būti visada pasiruošęs padėti silpnesniam, pakelti šiukšlę, būti draugiškas aplinkiniams, privalu laikytis duoto žodžio, būti atsakingiems. Visos vertybinės nuostatos puikiai telpa į skautų šūkį „Tarnauti Dievui, Tėvynei, artimui“, o veikimo kryptį nurodo siekiamybė palikti pasaulį gražesnį, nei rado.

Panoręs tapti skautu jaunuolis praeina trumpą skautybės istorijos kursą ir dalyvauja apklausoje, kurios metu turi papasakoti, ką jis duos skautybei. Kaip teigia G. Ivanovienė, Lietuvos skautijos Utenos krašto seniūnė, skautais tampa visi norintys.

Skautybė ugdo lyderius. Skautybėj pabuvę žmonės nebebijo būti tikrais piliečiais, nebeslepia savo vertybių, nebijo būti kitokie“, – įsitikinusi Utenos skautų vadė.

G. Ivanovienės vadovaujamai skautų grupei priklauso apie 15 jaunuolių nuo 12 iki 18 metų, panorę skautauti jaunesni vaikai buriasi aplink kitą vadovę, ši grupelė irgi nėra didelė, narių skaičius nesiekia 20-ies.

Dėl amžiaus skirtumų problemų nekyla, – džiaugiasi Gitana. – 12-mečiui ir 18-mečiui gal ir sunkiau tarpusavyje bendrauti, bet reikia stengtis rasti bendrą sprendimą, turim bendras veiklas ir jų metu tie skirtumai išnyksta. Mes vieni kitiems esam broliai ir sesės, esam šeima. Vyresnieji pagloboja jaunesnius, stengiasi būti pavyzdžiu.“

Utenoje aktyvesnės skautės merginos, bet balansas, pasak G. Ivanovienės, yra. Kaip vieną didžiausių problemų Utenos skautų organizacijoje pašnekovė įvardija vadovų stygių: svajonei, kad skautams berniukams vadovautų vyras, išsipildyti kol kas nelemta.

Skautavimas keičia vertybes

Neretai nutinka, kad į tai, kas vėliau labiausiai sužavi, tampa hobiu ar pašaukimu, pakliūname atsitiktinai. Gitana skautų neieškojo ir apie juos negalvojo, bet susirgusi bičiulė paprašė pakeisti ją skautų stovykloje Panevėžyje. „Pamačiau, kokie nuostabūs tie vaikai, kurių nei bart nereikia, nei mokyt, jie labai supratingi. Man taip gera tarp jų buvo“, – beveik šešerių metų senumo įvykius atpasakoja pašnekovė. Išklausiusi kelių dienų įvadinius kursus, permąsčiusi jai artimas skautų idėjas moteris pasiliko draugijoje. „Tai mano laisvalaikis ir hobis, mėgstu gamtoje būti, su žmonėm bendrauti. Kai grįžus iš stovyklos tėvai pasiima vaiką ir pasako, kad mes jį pakeitėm, tai geriausias įvertinimas, geriausia padėka, nieko daugiau mums ir nereikia.“

Netikėtai į skautų organizaciją atėjo ir aštuoniolikmetė Greta bei penkiolikmetė Ugnė.

Buvo vėlus vakaras, – pasakoja Ugnė, skautaujanti antrus metus. – Su drauge vaikščiojom, ir ji papasakojo, kad su skautais važiuos į gyvūnų globos namus padėti gyvūnėliams. Draugė pasiūlė prisijungti. Iš pradžių bijojau, nežinojau, kas tie skautai, bet įkalbino. Ten susipažinau su Greta ir Gitana. Man labai patiko idėja, kad esam visi kartu, kad reikia padėti ne tik sau, bet ir kitiems, ir nutariau prisijungti. Anksčiau labai bijodavau su žmonėmis bendrauti, gąsdino kiekvienas pokalbis su nepažįstamu, o skautavimas man suteikė drąsos. Vertybės pasikeitė, atsirado daugiau veiklos. Skautų stovyklos mane ugdo kaip žmogų.“

Gretos istorija panaši. Draugė pasiūlė kartu važiuoti į skautų stovyklą. „Pagalvojau: kodėl gi ne? Nuvažiavau ir nuo pirmos dienos labai patiko. Didžiulį įspūdį padarė tai, kad visi vieni kitus vadina broliais ir sesėm. Visi draugiški, gera atmosfera“, – pasakoja Greta, skautaujanti nuo 2012-ųjų.

Tiek G. Ivanovienė, tiek jaunosios skautės Greta ir Ugnė įsitikinusios, kad skautų organizacija keičia žmogų, o iš pašnekovių laikysenos, intonacijų pokalbio metu akivaizdu, kaip joms svarbu būti skautėmis. „Nemanau, kad šiandien būčiau tokia draugiška, tiek padėčiau žmonėms, jeigu nebūčiau pradėjusi skautauti“, – mintimis dalijasi Greta.

Skautaujant įgytos žinios praverčia kasdien. Išmokstama suteikti pirmąją pagalbą, žinios apie gamtą praverčia pamokų metu, pagerėja socialiniai įgūdžiai. „Gyvenimiškuose dalykuose daugiau moki, ruošos darbų nebijai, kaime ar gatvėj sutiktam senam ar mažam gali padėti, nėra baimės bendrauti su skirtingo amžiaus žmonėmis“, – tvirtina pašnekovės.

Skiriamieji ženklai

Į susitikimą skautės ateina pasipuošusios skautų uniforma: marškinukais, kaklaraiščiais ir įvairiais ženkleliais. Į akis iškart krenta, kad visų trijų kaklaraiščiai skirtingų spalvų. Paaiškina, kad jo spalva priklauso nuo amžiaus grupės. Jaunesnieji, 6–11 metų skautai, rišasi oranžinį kaklaraištį, 11–14 – geltoną, patyrę, 14–18 m. skautai – vyšninį. Vyresnieji skautai, 18–29 m. amžiaus, rišasi violetinius ir rugiagėlių spalvos kaklaraiščius. Gitana šiuo metu ryši pilką, nes pas skautus atėjo jau būdama suaugusi, tačiau greitu metu jai bus užrištas žalias kaklaraištis.

Kaklaraištis simbolizuoja ir tam tikrą patyrimo lygį, įgūdžius, jis kiekvienam užrišamas iškilmingos ceremonijos, kurioje gali dalyvauti tik vyresni skautai, metu. „Brangindamas savo garbę pasižadu stengtis tarnauti Dievui, Tėvynei, padėti artimui ir vykdyti visus skautų priesakus“, – tokia priesaika tariama kaklaraiščio rišimo metu. Ant kaklaraiščio užrišami specialūs Tėvynės meilės ir gerų darbų mazgeliai, kurių jokiu būdu negalima atrišti. Po priesaikos visi apsikabina, išsako linkėjimus.

Visų trijų pašnekovių marškiniai papuošti įvairiais ženkleliais, simbolizuojančiais savanorystę, dalyvavimą stovyklose ir skautų šventėse, suvažiavimuose. Išsiuvinėtos žvaigždutės rodo, kiek metų priklausai organizacijai. Prieš kurį laiką G. Ivanovienė džiaugėsi prie marškinių galėdama prisisegti ordiną už nuopelnus Skautijai.

Svarbi ir marškinių spalva. Sausumos skautai vilki rusvos, oro skautai – melsvos, o jūrų skautai – tamsiai mėlynos spalvos uniformas.

Išgyvenimo gamtoje vadovas

Degtukai, pirmos pagalbos priemonių rinkinukas, peiliukas, virvė, puodelis, šiek tiek drabužių, vanduo, maistas, kuprinė – tiek daiktų užtektų norint išgyventi gamtoje. Netgi palapinė nėra būtina, nes skautai moka susiręsti pašiūrę iš šakų ir lapų. Praverčia tentas, nepakenktų, jei įsidėtum šiltas kojines ir guminius batus bei lietpaltį. Jei ko ir pritrūktų – skautės nuramina: paskolins draugai.

Skautai turi labai gerą vardą, tad tėvai nebijo išleisti vaikų į stovyklas. Gal kai kuriems nedrąsu, nes vaikai išlepinti, niekad nebuvę tokiose veiklose, bet paaiškini jiems viską, vaikai paskambinę iš stovyklos papasakoja, kaip jiems smagu, ir ateity tėvai nebebijo“, – pasakoja skautės.

Gitana džiaugiasi, kad tėvai noriai bendradarbiauja: padeda pasiruošti stovykloms, nuveža, jei kur reikia.

Minint skautų judėjimo šimtmetį Rumšiškėse liepos 14–22 d. organizuojama šimtmečio stovykla, į kurią susiburs per 3000 skautų iš Lietuvos ir kitų pasaulio šalių. Tokios stovyklos – galimybė praplėsti pažinčių ratą, išmokti naujų dalykų. „Turime labai daug veiklų, – pasakoja Gitana. – Vyks įvairios dirbtuvės, kur kiekvienas galės išmokti kažką pasigaminti, dainos, žaidimai. Stovyklose niekas nelieka pamirštas, stovyklų metu draudžiama laiką leisti palapinėse.“

Nors stovyklų metu laikomasi griežtų taisyklių (nustatytas miego laikas, rikiuotės, į kurias, beje, einama su daina, vėliavos pakėlimas ir nuleidimas), jos, tikina skautės, suteikia tik malonius potyrius. Veiklų planą sudaro patys skautai, patys gaminasi maistą. „Yra specialus meniu. Gaminamės sriubą, troškinius, mėsą. Iš miltų, mineralinio vandens, druskos gaminam skautišką duonelę. Peiliuku paruoši pagaliuką, užvynioji ant jo tą duonelę ir kepi ant laužo. Valgom vaisius, daržoves. Visada atsižvelgiama į skautų norus – juk yra ir vegetarų. Žygiuose labai populiarus patiekalas – folijoj kepta višta. Į kuprinę sudedi karštus akmenis, tarp jų įdedi vištą, ir kol žygiuoji, ji iškepa.“ Kasnakt budima prie laužo ir vėliavos.

Skautai dainuoja tautiškas, liaudies dainas apie gamtą, draugystę, Tėvynę. Stovyklų metu kiekvienas turi galimybę parodyti savo išmonę ir kūrybingumą.

Kaip vieną smagiausių stovyklos dalių jaunosios skautės įvardija naktinį žygį, vadovų vadinamą baltąja naktimi.

Skautų stovykloje gali dalyvauti ir organizacijai nepriklausantis jaunimas. Jų metu, pasak G. Ivanovienės, galima susipažinti su skautų veikla ir dorybėmis, apmąstyti, ar nori prisijungti prie Lietuvos skautų.

1-copy

Utenos krašto skautai /G. Ivanovienės asm. albumo nuotraukos

3-copy

Nuotykių gamtoje netrūksta

2-copy

 Skautai vieni kitiems – sesės ir broliai

1081 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.