Home » Protakos » Klajonės po stebuklų šalį

Klajonės po stebuklų šalį

Klajonės po stebuklų šalį

Algis JAKŠTAS

Pasidalinti mintimis apie fotografiją, apie tai, kodėl aš pradėjau fotografuoti, paskatino bičiulio Aido Dolotovo mintys apie mano fotografiją…

„Kažkuriuo momentu susivokiau, kad būtinai turiu papasakoti apie įspūdį, kilusį peržiūrėjus archyvinius videoįrašus, gautus iš Jūsų. Mes gauname kažką, pvz., įspūdį, ir galvojame, kad tai mūsų patyrimas ir tiek. Betgi ne, juk be galo svarbu pasakyti tai žmogui. Žmogui, kurio saviraiškoje mes kažką ypatinga pamatėme. Grįžtamasis ryšys būtinai turi suveikti. Taigi klausydamas įrašyto Jūsų interviu Ignalinos kabelinėje televizijoje ir V. Striužo įrašyto interviu, aš išgirdau kažką artimo savo jausmui, fotografo jausmui. Tiksliau sakant, tai buvo anų laikų energetika, čia duodu suprasti, jog dabartinius laikus vertinu kaip jau visiškai kitus.

Tarybiniai laikai, jie buvo saviti savo asociacijų, stereotipų, simbolių kompleksu. Bet vienu istoriniu momentu viskas pasikeitė. Geopolitiškai pasaulis buvo perdalintas. O juk esmingai pasikeitė simboliai, atėjo visiškai naujos vaizdinės asociacijos ir visiškai pasikeitė mąstymo stereotipai. Mes pamažu pradėjom kitaip jausti mus supantį pasaulį. Aš negalėjau patikėti, bet pajutau savy transformuojantis tą fotografinį jausmą.

Kai išgirdau Jus pasakojant, staiga tas išgaravęs su ana epocha jausmas sugrįžo. Galbūt Jūs tvirčiau buvot įsitvirtinęs tos epochos fotografinėje tradicijoje. Nes Jūsų vaizdo įrašai daryti jau po istorinių transformacijų. Žodžiu, turiu pripažinti, jog tikrai metafizinis tas atvejis Jūsų biografijoje, kai parduotuvėje buvo likęs tik vienas vienintelis fotoaparatas ir jis atiteko jums. O kartu atėjusiajam – neliko. Likimo ženklas. Bet pasakysiu dar kai ką: man ta tarybinė epocha ypatinga savo deficitu, kas išties tik iš vienos pusės yra trūkumas, iš kitos pusės – tai milžiniškas privalumas, nes pats brangiausias dalykas – kai tu ieškai, kai kažko yra labai mažai, ir atrandi. Ir atradimo džiaugsmas – begalinis. Šiandien niekas negali tokio jausmo išgyventi, nes fotografuoja banaliausias mobilus telefonas. O kur dar ta stulbinanti patirtis nustatinėjant išlaikymą, diafragmą… Juk tai lobis, tokia patirtis, gyvenimo dovana! Žodžiu, tas vargas – vargas gauti, išmokti, kai aplink nėra ko paklausti. Tai pavirsta niekam neprilygstantiems atradimams! Ko bepaklaustum, pasakytų, kad dabar geresni laikai, nes aparatūra tobula, lengvai randama. Bet juk visiškai atimta atradimo galimybė! Juk talentui prasiskleisti tai bene svarbiausia sąlyga – atradinėjimas, po to džiaugsmas, kai pavyksta išryškinti vis geriau, kai kokybės vis prisideda… Tu jauti, kad tikrai gyveni, kad dalyvauji kažkokiame kosminės svarbos kūrybos procese, ir tarsi su tavo tobulėjimu ir juda visas fotografinis žmonijos progresas! Bet kai žmogus daug ką gauna gatavo… Klausimas, kiek jam tai naudinga.

Kai pamačiau, kad Jūs taip kruopščiai surinkęs, atspaudęs tas senovines fotografijas, išvis neliko abejonių, kaip labai svarbi Jums fotografija! O juk fotografija dar tokia jauna, kaip žmonijos veikla. Domėjausi tapybos raida. Ten pasikeitė daug įvairių stiliaus epochų, ten koks didžiulis patyrimas atėjo žmonijai, patyrimas vaizdo, reginio. Ir štai, pačios Šviesos piešinys – fotografija! Tai šventė žmonijos istorijos gatvėje!

Tai štai, po tos globalios epochinės transformacijos kažkas atsitiko. Ne tik su fotografija. Bet… ir su fotografija. O tuose Jūsų išsaugotuose video yra dar išlikę to pirmapradžio jausmo, kai fotografija visuomenei dar buvo neprieinamas ir retas dalykas, kai fotografas dar buvo truputį šamanas ir magas. Tiesa, jau šiais laikais, kai ėmiau užsiiminėti žodine kūryba, aš daug geriau galiu apibūdinti, kas išties yra fotografija. Ir kodėl ji taip traukia. Esminis dalykas tas, kad gamta yra knyga, parašyta koduota kalba. Tai Dievo Kūrėjo Žodžiai, kurie nepasiekiami ar sunkiai pasiekiami žmogaus protui. Tai žodžiai, kurių galbūt nevalia žmogui ištarti, arba iki laiko neduota suprasti ir ištarti. Todėl vaizdas mus traukia neištariama prasme. Mes gi aiškiai matome – prasmė yra! O niekaip negali parinkti tikslaus žodžio, kad nupasakotum, ką matei. Kas ir būtų, jei ta dieviška kalba žmogui būtų lengvai perskaitoma. Fotografas susigaudė, kad jei ne žodžiais, tai įkvėptais fotoatvaizdais jis gali kalbėti kitiems.

Jūsų tuose video yra, pavadinkim, tas ELEMENTAS – dvasinis, energetinis – kuris gal vadintinas įkvėpimu, galbūt talento skambesiu. Žodžiu, mane tai nustebino. Kad taip sodriai, taip tikrai. Ir galbūt to neįžvelgs nefotografas, greičiausiai jam tai nesvarbu. Bet tai brangenybė, kai tikrai fotografija gyvybiškai kažkam svarbi ir reikalinga! Ta fotografija, kuri juodai balta, pirmapradė. Tikrai yra tokie žmonės, kurie gimsta būti fotografais. Kažkas slapčia įrašoma jiems į sielą. Jie net patys nežino, kas tai per įrašas. O kad tas įrašas yra, liudija begalinė trauka, noras nešiotis fotoaparatą ir negailėti visam tam laiko, jėgų, net santykių! Kartais žmogų tai kamuoja, sunku tokiam susiderinti su gyvenimo realybe, kartais tai teikia palaimą, tarsi pats Dievas būtų apglėbęs savo rankom…“

a-jakstas-ruku-pasaulis-1

Rūkų pasaulis / Algio Jakšto nuotraukos

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Obelis, kurios jau nebėra

Taigi kodėl aš pradėjau fotografuoti? Atsakyti į šį klausimą dabar jau ganėtinai sunku, nes pradžia buvo beveik prieš 50 metų. Visgi manau, kad pagrindinė priežastis ta, kad augau gražiame Lietuvos kampelyje ir norėjosi tą grožį įamžinti ir išsaugoti, tegul ir ganėtinai paprastose fotografijose.

Ilgą laiką fotografija buvo kaip smagus laisvalaikio užsiėmimas, dabar – ir profesionalus darbo įrankis. Džiaugiuosi, kad tai nė kiek nesumažino poreikio kurti. Beveik visą laiką įdomiausias man buvo pats fotografavimo procesas, gal todėl, kad prioritetus atiduodu gamtos fotografavimui. Juk jau vien išvažiavimas į gamtą prieš saulei tekant yra nepakartojama gamtos ar Dievo dovana. Gali nepadaryti nė vieno kadro ir sugrįžti laimingas lyg laimėjęs Grand Prix. Tie, kas fotografuoja gamtą, manau, sutiks su šia mano mintimi.

Žmonių portretai – dažniausiai pavogtos akimirkos reportažo metu. Teisingai sakoma, kad fotografas – akimirkos vagis. Pavogta akimirka išlieka net tada, kai išeina žmonės, keičiasi landšaftas. Dabar viskas labai labai keičiasi, ir tai liūdna tendencija. Manau, kad visi fotografijos žanrai turi teisę į gyvenimą, nes vietos po saule užteks visiems, o geras fotografas, manau, puikiai gali dirbti visose srityse. Svarbiausia – pagauti akimirką, kaip tą laimės paukštę už uodegos.

Kadangi pagrindinis mano kūrybos baras – gamta, tai pagrindiniai fotosesijos veikėjai – tekanti saulė, rūkai ir, žinoma, rudens spalvos bei žydėjimas. Viskas labai paprasta, jokių dekoracijų, iš anksto numatyta fotografavimui vieta, trikojis, tinkamai parinktas objektyvas, nustatymai, atitinkantys sumanymus. Viskas labai paprasta! Deja, labai dažnai staiga pasikeitęs oras visas svajones paverčia niekais, bet tuo ir žavi fotografija. Ypač daug paslapties buvo, kai fotografuodavau juostiniu fotoaparatu, bet tai jau praeitis, tegul jauni paklaidžioja po tas džiungles. Bet tiek tada, tiek dabar kiekviena gera fotografija – tai ir sėkmė, tai ir pagauta akimirka, pastabumas, tai ir rizika, o fotografuojant žmones, ribos, kurios negali peržengti, jautimas. Niekada nebūčiau paparaciu, nes man visados aukščiau visko buvo ir yra vidinės moralės normos. Reikia žinoti, kad fotoaparatas kartais šauna skaudžiau už šautuvą, todėl būna akimirkų, kai net jausdavau, kad galiu padaryti superinį kadrą, aš nenuspausdavau fotoaparato. Ir tokių akimirkų gyvenime buvo ne viena ir ne dvi.

Tie dešimtmečiai su fotoaparatu mane išmokė ne tik grožio pajautimo, bet ir kantrybės bei suvokimo, kad gyvendami mes neturime griauti gamtos darnos ir svarbiausia yra suvokti, kad Jos Didenybė Gamta yra didžiausias kūrėjas, o mes tik fotografuojame tai, ką ji sukūrė: mišką, žmogų, paukštį ar drugelį… Ir nors ilgą laiką vyko diskusija, ar fotografija – menas, dabar fotografija yra pilnateisė meno šaka, ir kiekvienas rimtai žiūrintis į kūrybą fotografas prisideda prie fotografijos populiarinimo.

Pabaigoje norėčiau palinkėti visiems bandantiems fotografuoti kantrybės ir dar kartą kantrybės. Nesvarbu, kuo jūs fotografuojate – profesionaliu fotoaparatu ar telefonu (ateis laikas, pradėsite ieškoti rimtesnio fotoaparato), jūs, gerbiamieji, pavagiate iš laiko tik trumpą akimirką, kuri išliks. Fotografijos išradimas padėjo įamžinti ir išsaugoti milijonus žmonijai svarbių įvykių, kurie labai dažnai mus, gyvenančius kitoje epochoje, moko gyventi kitaip…

203 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.