Home » Gallery » Veidai » Gyvūnų globėja: „Jei išloščiau milijoną, pastatyčiau gyvūnų prieglaudą su kondicionieriais“

Gyvūnų globėja: „Jei išloščiau milijoną, pastatyčiau gyvūnų prieglaudą su kondicionieriais“

Gyvūnų globėja: „Jei išloščiau milijoną, pastatyčiau gyvūnų prieglaudą su kondicionieriais“

Kristina SAKAITĖ

Pravažiavus Sudeikius, netoli Vasaknų yra neįprastas ūkis – jame sugyvena avys, vištos, katės, ožys ir didžiausia ūkio savininkės aistra – šunys. Neįprastas todėl, kad daug gyvūnų čia atsidūrė tuomet, kai tapo niekam nereikalingi. Kuomet prieš ketverius metus sugrįžusi iš Airijos Aušra Smilinskienė su vyru apsigyveno Zarasų rajone, dar negalvojo, kad jų sodyba taps prieglobsčiu beglobiams gyvūnams. Rūpestis sužeistais, pasenusiais, ligotais ar tiesiog šeimininkų pamirštais šunimis Aušrai tapo prasmingu gyvenimo etapu. „Dirbu be atostogų ir išeiginių, net išvykimą iš namų porai valandų planuoju iš anksto“, – sako gyvūnų globėja.

Kiemo hierarchija

Aušros nuostata gal daugeliui nuskambės keistai. „Jei išloščiau milijoną, visus pinigus išleisčiau gyvūnų globai, jų gyvenimo sąlygų pagerinimui. Įrengčiau šunų globos namus su kondicionieriais“, – sako ir paaiškina, kad noras kardinaliai pakeisti savo gyvenimą atsirado stuktelėjus keturiasdešimtmečiui. Vilniuje daug metų dirbo restoranuose, pastaraisiais metais Airijoje – grožio salone kosmetologe. Su klientėmis kalbos sukosi apie naujausius drabužių modelius, vardinius krepšius, šukuosenas ir pan. O dar rutina – darbas, namai, darbas, namai. „Norėjosi kažkokios prasmingesnės veiklos. O gyvūnus visuomet mylėjau“, – sako Aušra.

Sodyboje, kelių hektarų plote, gyvūnams daug erdvės, tačiau Aušra juokauja savo limitą jau išnaudojusi – juk rankos tik dvi, tad gyvojo ūkio plėtra laikinai sustabdyta. Kasdienės priežiūros reikia 16-kai šunų, 8 iš jų – pamesti buvusių šeimininkų. Ožys Boria atkeliavo iš Pakruojo rajono, tuo pasirūpino organizacija, ieškanti žmonių įvairiuose šalies miestuose, galinčių priimti apleistus, neprižiūrimus gyvulius. Varganai atrodęs ožys atkuto ir tapo vyriausiuoju šeimininkės padėjėju arba bent jau turi pretenzijų į šį postą. Boria, dėl įkyrumo kartais pavadinamas Borisu, visą interviu vaikščiojo neatsitraukdamas nuo Aušros ir kontroliavo situaciją.

Šunys

Kai Šaras vaikšto, Lialius būna aptvare, nes abu konkuruoja ir pjaunasi. Maksis, kaip ir dar 7 šunys, atkeliavo iš Utenos gyvūnų globos namų. Sukutį rado ant Molėtų plento nutrenktą, šuo vis sukosi ratu… Dabar jis aklas, bet guvus. Norfa – viena iš pirmųjų ūkio gyventojų. Po savaitės pragraužė lentą aptvare ir pabėgo, po trijų dienų. Aušra rado šunį už pusės kilometro griovyje. „Dabar imu tik senus gyvūnus, man skauda širdį, kai šuo atsiduria netinkamose rankose. Žmonės nenori matyti luošų, negražių gyvūnų. Todėl aklas šuo šeimininko nesulaukia. Bet tai ne šuns bėda. Jis nesupranta, kad yra šlubas ar kažkam negražus, gyvūnas jaučiasi gerai, kai jam neskauda, yra sotus ir turi šeimininką“, – sako moteris. Ji nežino, ar ryte atsibus keliolikos metų sulaukęs jos globotinis ir į jo vietą bus atvežtas kitas. „Airijoje prieš paimant globoti gyvūną specialistai patikrina būsimo globėjo gyvenimo sąlygas. Ir ne tu renkiesi katiną, o tau jį atveža. O Lietuvoje žmonės išrankūs – nori stipraus, sveiko, ir būtinai veislinio gyvūno“, – skirtumus vardija pašnekovė.

Pradėjusi globoti pamestus, jau turėjo penkis šunis. Iš Utenos gyvūnų globos namų atsivežė porą šuniukų. Po metų sužinojo, kad gretimame kaime kalė turi vaikuotis.

Atvažiavo Lora su visais septyniais šuniukais. Dali šeimynos liko, o penkis šuniukai išvažiavo pas globėjus į Druskininkus, Vilnių, Vilkaviškį, Jasonis ir Antalieptę. Pastarasis grįžo – šeimininkai myli, bet yra garbaus amžiaus ir nebegali prižiūrėti stipraus šuns.

Aušra dažnai susiduria su tokia gyvūnus auginti norinčių žmonių klaida – jie būtinai nori didelio šuns. Dabar madingi haskiai – kas žino, kiek po poros metų jų atsidurs prieglaudoje.

Užaugęs galingas aktyvus keturkojis reikalauja daug priežiūros. Prasta mintis mažame kambarėlyje laikyti dobermaną. Smilinskų sodyboje aptverta du hektarai teritorijos, paleisti šunys lekia kaip žaibas.

Aušra matė visokių gyvūnų, tačiau sako, kad žmonės nėra visiškai žiaurūs – štai Lora 5 metus gatvėje išgyveno, kažkas juk ją šėrė.

Daugiaus skaitykite šeštadienio, liepos 21 d. „ Utenos apskrities žiniose“

dsc_0321 

Aušra Smilinskienė  jau ketverius metus savo sodyboje globoja šeimininkų paliktus keturkojus / Kristinos Sakaitės nuotraukos

dsc_0355

Borisas – kiemo viršininkas

dsc_0302

Sodybos sargai

dsc_0317

Du draugai

dsc_0345

Šoklys šlubuoja, bet yra guvus

dsc_0332

Maksas atkeliabvo iš Utenos gyvūnų prieglaudos

dsc_0348

Tainos nebėra – nugaišo praėjus keletui dienų po reportažo

dsc_0357

Ožka Faina apžiūri savo valdas

dsc_0364

Avis gano keturkojis piemuo

dsc_0420

Borios „prižiūrimas“ jazminas

dsc_0314

 Boria visada turi daug reikalų…

dsc_0418 dsc_0282dsc_0303

dsc_0327

dsc_0335

dsc_0368

2073 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.