Home » Protakos » Mano kiltis ir Jurginės Vyžuonose

Mano kiltis ir Jurginės Vyžuonose

Mano kiltis ir Jurginės Vyžuonose

Raimondas GUOBIS

Kaip ir kiekvieną pavasarį, su pirmaisiais žiedais Vyžuonų bažnyčioje švęsti tituliniai Šv. Jurgio atlaidai. Tokia jau mažųjų parapijų, mažųjų katalikų bendruomenių lemtis, kad susirenka tik uoliausieji, kad tikėjimą, mūsų tradicijas išlaiko tik mažoji bendruomenė. Ir tai gražu, tai didinga, tai išganinga, nes jų maldos pasaulį skaidrina ir gelbsti nuo didžiųjų katastrofų.

Procesijos džiaugsmas

Norėjau nepavėluoti, norėjau būtinai suspėti į procesija, tad, vos išlipęs stotelėje, piligrimiškai smagiu žingsniu, pabėgomis skubinausi į bažnyčią. Tarp švelniai sprogstančių medžių žalumos ji švytėjo dangišku baltumu. Tiesiai į svirnelį, su rasele ant kaktos. Džiugiai susirūpinęs smagusis maršalka Saulius riktavo vyrus. Jau suradęs keturis – yra kam nešti baldakimą, jau yra kam nešti žibintus… Aš tuoj pat pasišaunu nešti Šv. Jurgio vėliavą. Man tai didi garbė. Tikiu, kad ją kada nors nešė kažkuris iš mano močiutės brolių – gal santūrieji Kazimieras ar Pranas, o gal smarkuolis Jonas. Jis buvo pats tikriausias karys: nors nedidelio ūgio, bet retos jėgos ir Šv. Jurgio narsos, tad pergalėdavo visus apylinkės vyrus ir to kalaviją iškėlusio šventojo raitelio vėliava jam labai tiko. Jis, vos devyniolikos sulaukęs, išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę kovoti už nepriklausomybę, savo laisvę ir savo likimą.

Malonus sutapimas – viena iš tautiškai pasirėdžiusių moterų, kaspinų nešėjų – buvusi mano matematikos mokytoja Žaliojoje – Irena Bražiūnienė. Kartu ir jos giminaitė, ir dar dvi moterėlės, ir dvi jaunos mergaitės. Ir joms norisi kaspinų… Tad Saulius ima raudoną parapijos vėliavą su spindinčiais skaičiais 1406. Taip taip – dar Vytauto Didžiojo laikais buvo pastatyta pirmoji bažnyčia Vyžuonose. Visi vis dar pavasariniame Velykų džiaugsme, tad skambant giesmei „Džiugi diena mums nušvito“, džiaugsmingai aidint „Aleliuja“, procesija apjuosė baltasienį Dievo rūmą ir vėl sugrįžo į Šventovę, po išganingai jaukiais skliautais.

guobis-jurgines-3

Nors nedidelis, tačiau puikiai giedantis Žydrūnės Smalstienės vedamas choras / Autoriaus nuotraukos

Šv. Mišių šventumas

Šv. Mišių šventimui vadovavo svečias, diakonas iš senosios Utenos bažnyčios Vilius Valionis bei vietinis klebonas Eugenijus Staleronka. Nuvalantys, skatinantys susimąstyti  Evangelijos pagal Šv. Joną žodžiai. Apie Ganytoją, „kuris už savo avis atiduotų gyvybę, apie tai, kad bus viena kaimenė ir vienas Piemuo…“  Nuoširdi, šventės pakylėta choro giesmė. Persmelkiantys žodžiai, vargonų gausmas ir muzikalūs Žydrūnės judesiai, liečiant baltuosius klavišus. Moterų balsų jėga, santūrus vyrų solidumas, žodžiai, atsimušantys į lelijomis dekoruotus ir svarbiais žodžiais išrašytus skliautus. Psalmių giluma, taip pritinkančios mintys – juk akmuo, kurį statytojai metė į šalį, pačiu kertiniu pasidarė. Juk taip Dievo lemta, nors mums ir kelia nuostabą. Ir, žinoma, pamokslas, pamokančių žodžių grūdu krentantis ant susirinkusių, kurio lakios prigimties  į atminties sūkurį panertas beveik negirdėjau. Tačiau mostai platūs, Dievo pajautos ryškios, kartais ne žodis, bet ir buvimas šalia žodžio sugauna.

Pietūs klebonijoje. Karališkai – su dviejų rūšių, įmantriai įdarytomis silkutėmis, keptu karpiu, mėsaite, kepsniu puikiausiu ir labai blaiviai – su arbata, kava, vandeniu gryniausiu ir kepiniais gardžiausiais. Pietų stalą pagyvino Užpalių klebonas Jonas Bučelis, kuriam bažnyčioje tarnystės būtų nebuvę, nes vietinis klebonas Eugenijus Staleronka išklausė tik penkių nusidėjėlių išpažintis… Ir kiaušinių pagal senas tradicijas jau klebonui nei dešimtimis, nei vienetais nebeaukojo. Nebelaiko žmonės vištų, nebeliko ir tokios tradicijos. O juk būdavo – prinešdavo pilną kubilą, o prie šventoriaus po pamaldų bernai kiaušiniais mušdavosi.

Kapinių ramybė ir noras kam nors stuktelėti…

Vartai, trimis bokštais kylanti arka, stūksanti tarp pušų karūnų. Kiek kartų mes pro juos žengėme. Netekties skausmo prislėgti ir noro aplankyti, pagerbti vedini. Tos milžiniškos pušys, ta šventenybė, kurią beveik nepastebimai naikina tie, kurtiems valios daugiau negu išminties duota. Palengva, beveik nepastebimai iššviesėjo visas šiaurinis Anapilio pakraštys, senmedžių nebeliko,  tik vaiduokliški kelmai styro. Ir kam gi kliudė tie gražuoliai spygliuočiai, kurių jaukumu apgobto amžinybės kampelio daugelis mums pavydėjo. Noras pasipelnyti, matyt, ne paskutinėje vietoje. Visai neseniai gražuolis medis paverstas – du dieviškai sveiki rąstai guli – galėjo augti, džiuginti dar šimtmetį. Kelmo skersmuo 85 centimetrai. Kaip nusmailintu pagaliu kas širdin įdūrė. Baigia išnykti žmonės, o dabar išnaikins ir medžius. Išėjau prislėgtas su senųjų giminių man patikėtu priekaištu, protestu prieš tokią realybę…

Norėtųsi pagal seną tradiciją kam nors uždėti į nosį ar tiesiog švelniai stuktelėti. Žinoma, geriausia būtų, jei pasimaišytu medkirtys. Nors buvau nusižiūrėjęs tam šventam išpildymui žveją, kuris nuo tilto sėkmingai meškere traukė nemenkas riebuiles kuojas. Tačiau tas jau buvo kažkur dingęs, o iki pat „slieko“ (žalčio skulptūros), iki pat autobusų stotelės nieko nesutikau… Taip ir liko tas šimtmečių burtas neišpildytas. Juk nuo amžių amžinųjų per Šv. Jurgį  miestelyje kildavo didelės muštynės. Truputį anksčiau nei prieš gerą šimtmetį, dar prie caro ir Butėnų bernai buvo tampomi po teismus dėl muštynių Abramo smuklėje per Jurgines…

guobis-jurgines-4

Miela draugija klebonijoje. Iš kairės: Vyžuonų klebonas Eugenijus Staleronka, diakonas Vilius Valionis ir Užpalių klebonas Jonas Bučelis

guobis-jurgines-1

Kaspinus neša Irena Bražiūnienė ir Marytė Bražiūnienė

guobis-jurgines

Šv. Jurgio vėliava baltojo bokšto papėdėje

guobis-jurgines-2

Maršalkai Sauliui daug džiugių rūpesčių…

128 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.