Home » Spindulys » Gruzinė Nana Dabrundashvili Lietuvoje pasigenda gruziniškos virtuvės

Gruzinė Nana Dabrundashvili Lietuvoje pasigenda gruziniškos virtuvės

Gruzinė Nana Dabrundashvili Lietuvoje pasigenda gruziniškos virtuvės

Su gruzine Nana Dabrundashvili susipažinau visai netikėtai. Tai labai miela, nuoširdi ir šilta asmenybė. Nan – 22-ejų metų amžiaus gruzinė, kilusi iš Gruzijos sostinės Tbilisio, nuo balandžio mėnesio savanoriaujanti Utenoje. Pakalbinau šią žavią merginą apie mūsų gimtąją Uteną, Gruziją, savanorystę. Kadangi Nan dar tik mokosi lietuvių kalbos, mūsų pokalbis įvyko anglų kalba.

Papasakok apie save.

Mano pavardė kilusi iš Kareli (Gruzijos regionas, priklausantis Shida Kartli). Didžiąją gyvenimo dalį gyvenau ir mokiausi Gruzijos sostinėje Tbilisyje. Kelionė į Lietuvą – pirmas kartas, kai esu užsienyje.

Ką žinojai apie Lietuvą, prieš čia atvykdama?

Žinojau labai nedaug. Pavyzdžiui, kad Lietuva yra didžiausia savo plotu ir gyventojų skaičiumi Baltijos valstybė. Taip pat žinojau, jog Lietuva ir Gruzija palaiko labai gražią ilgametę draugystę. Iš istorijos – jog šalis priklausė Sovietų Sąjungai kaip ir mano gimtinė, na ir apie Lietuvoje labai populiarų žaidimą krepšinį, populiarius krepšininkus.

Ar teko girdėti apie Joną Valančiūną?

Deja, bet nežinau tokio.

Kodėl savanoriškai veiklai pasirinkai Lietuvą? Ar tai buvo tavo asmeninis sprendimas?

Turėjau galimybę rinktis iš daugelio Europos Sąjungos šalių. Jei atvirai, labai norėjau vykti savanoriauti į Vilnių, reabilitacijos centrą, nes mano įgytas išsilavinimas – socialinio darbo bakalauras. Tačiau koordinatoriai (esantys Vilniuje) atsakė, jog savanorę iš Gruzijos gali priimti tik Utenos darbo birža. Iš pradžių tai buvo labai keistas pasiūlymas, tačiau po interviu, įvykusio internetu, viskas tapo aiškiau. Supratau, kad pagrindinė darbo biržos veikla yra susijusi su mano įgytu išsilavinimu, pomėgiais. Ši įstaiga dirba siekdama sumažinti nedarbą. Kadangi tai ne tik ekonominė, bet ir socialinė problema, pamaniau – kodėl gi neįgyti patirties būtent šioje šalyje? Šiandien labai džiaugiuosi, kad atvykau į Uteną — tai tylus, patogus ir ramus miestas. Man to ir reikėjo, nes visą gyvenimą praleidau triukšmingame ir perpildytame Tbilisio mieste. Taigi, ieškodama savanorystės galimybių, kartu ieškojau ir iššūkių sau.

Papasakok daugiau apie tai, ką veiki čia.

Turiu labai įdomų darbą. Dirbu nuo pirmadienio iki penktadienio Utenos darbo biržoje. Kasdien čia praleidžiu apie 4 valandas. Darbo metu rengiu pristatymus moksleiviams apie savo gimtinę, patirtį savanoriaujant, ką reiškia būti savanoriu, kas juo gali tapti, kokie yra pagrindiniai tikslai, kodėl verta tapti savanoriu. Man labai patinka bendrauti su moksleiviais. Daugiausiai kalbu apie Europos savanorių tarnybą, nes savanoriauju pasinaudojusi būtent šia mainų programa. Be abejonės, dalyvauju ir biuro darbe. Taip pat dalyvauju biržos organizuojamuose mokymuose ir susitikimuose. Dar vienas nuostabus dalykas – lankau lietuvių kalbos kursus ir mokausi pagrindinių ir svarbių sakinių, frazių kasdieniams pokalbiams. Taip pat susitinku su kitais savanoriais, keliauju į ekskursijas ir keliones, dalyvauju įvairiuose renginiuose, kad kuo daugiau sužinočiau apie Lietuvą.

Ar sudėtinga išvykti savanoriauti į užsienį?

Kol nepabandai, viskas atrodo sudėtingai. Man pagrindinė kliūtis buvo finansai. Bet kai išgirdau apie Europos savanorių tarnybą, buvau tikra, kad galėsiu pamatyti gražią Baltijos jūros pakrantę. Šią tarnybą įkūrė Europos Sąjunga, ji suteikia finansinę paramą savanoriams.

Žmogus, norintis išvykti savanoriauti į užsienį, pirmiausia turi surasti kompetentingų asmenų šioje srityje, kad galėtų pasikonsultuoti apie šiuo metu vykstančius projektus. Yra gausybė interneto svetainių apie galimybes save realizuoti savanoriaujant.

Kiek laisvo laiko tu turi čia, Utenoje?

Laisvo laiko turiu nemažai. Įmonė, kurioje savanoriauju, stengiasi neapkrauti manęs darbu. Savaitgaliais galiu veikti, ką tik noriu. O darbo dienomis mano laisvas laikas yra iki 13 valandos ir po 17 valandos. Tačiau būna ir išimčių, kai turiu susitikimų ar papildomo darbo.

Kokius miestus jau esi aplankiusi Lietuvoje, kuris patiko labiausiai?

Jau esu buvusi Vilniuje, Kaune, Ukmergėje, Anykščiuose, Zarasuose, Visagine, Molėtuose, Rokiškyje, Švenčionyse, Ignalinoje ir Dusetose.

Negalėčiau išskirti vieno. Kiekvienas yra gražus savaip. Tačiau jie turi vieną bendrą dalyką – ežerus. Aš pamišusi dėl ežerų ir vandens, nors ir nesu labai gera plaukikė.

Mano svajonė yra aplankyti Klaipėdą, Nidą, Palangą, kad galėčiau pajausti Baltijos jūros bangas ir ramybę. Dar būdama Gruzijoje svajojau apie Kryžių kalną šalia Šiaulių. Taip pat esu susidomėjusi Trakų pilimi, Marijampolės miestu (dėl labai gražiai skambančio pavadinimo).

Man patinka ir Utena. Tai ramybės miestas, žalias vasaros metu, ramus ir šiltas.

Jau pradėjau galvoti apie magistrą Lietuvoje, tad kodėl čia negrįžus dar kartelį? Čia man patinka ir turiu daug draugų.

Kokius panašumus ir skirtumus įžvelgi tarp lietuvių ir gruzinų?

Pagrindinis panašumas – draugiškumas ir svetingumas. Tiek lietuviai, tiek gruzinai mėgsta užsieniečius, rodo jiems pagarbą. Tačiau galima pastebėti ir skirtumų — gruzinai yra triukšmingi, užsispyrę, aistringi, chaotiški, labai smalsūs. O lietuviai — tylūs, ramus, disciplinuoti, laimingi ir linksmi.

Žinau, kad šiuo metu mokaisi lietuvių kalbos. Ką jau gali pasakyti lietuviškai ir kas yra sunkiausia mokantis?

Taip, tu teisi, lietuvių kalbos mokymasis yra savanoriavimo projekto dalis. Jau galiu pasakyti: „Man patinka Lietuva. Aš suprantu lietuviškai ir kalbu šiek tiek.“ Sunkiausia lietuvių kalboje yra gramatika, kadangi žodžių galūnės keičiasi kiekviename sakinyje. Taip pat jau žinau, kaip skaičiuoti, pasisveikinti, pristatyti save, paklausti keleto klausimų ir dar daug kasdienių frazių ir pavienių žodžių.

dviraciu-zygio-metu-anyksciuose

Nana Anykščiuose / Asmeninio albumo nuotraukos

Kaip pasisveikinti, pasakyti „laba diena“ gruziniškai?

Rašoma გამარჯობა, o tariama gamarjoba.

Papasakok apie gruzinišką maistą. Kokie pagrindiniai skirtumai tarp gruzinų ir lietuvių virtuvių?

Gruziniška virtuvė labai spalvinga, turi daug rūšių žolelių ir prieskonių. Taip pat – daug aštraus skonio. Daugiausiai tradicinėje gruzinų virtuvėje yra naudojama mėsa, sūris, riešutai, daržovės, grybai. Kiekviena istorinė Gruzijos provincija turi savo išskirtines kulinarines tradicijas. Mes galime pasiūlyti tiek mėsos, tiek vegetariškus patiekalus. Gruzinai garsėja dideliais vyno kiekiais.
Šventėse didelis vyno kiekis yra vadinamas supra. Šventėse turime labai pagarbų ir svarbų asmenį, vadinamą tamada – kaip įprasta, tai yra vyras, jis rūpinasi tostais ir valdo šventę. Gruziniškoje virtuvėje naudojama labai daug rūšių padažų, pavyzdžiui, tkemali – rūgštus padažas su laukinėmis slyvomis, satsebeli – gaminamas iš šviežių pomidorų, krapų, walnut – dažniausiai naudojamas su vištiena. Nei vienas tradicinis gruziniškas patiekalas nebus patiektas be padažo.

Lietuviški patiekalai nėra tokie aštrūs kaip gruziniški. Įprastai Lietuvoje maistas patiekiamas su bulvėmis, o Gruzijoje tai nėra populiaru. Lietuvoje yra įprasta valgyti tamsią duoną, o gimtinėje įprastai valgome šviesią duoną. Dar vienas skirtumas – Gruzijoje pagrindinis gėrimas yra vynas, beveik kiekviena šeima stengiasi pagaminti jį namuose patys, o Lietuvoje gana populiarus alus.

Jau ragavau cepelinų. Man patiko, buvo skanu. Lietuviškos virtuvės patiekalai man patinka, labiausiai mėgstu šaltibarščius. Taip pat pamėgau tamsią ruginę duoną.

Lietuvoje pasigendu gruziniškų padažų, ypač tkemali, tarkhuna ir tsitsmati.

Ką mėgsti veikti laisvu laiku?

Savaitgaliais, kai turiu daugiausiai laisvo laiko, vykstu į kitus miestus susitikti su savanoriais ir išmokti ko nors naujo apie Lietuvą. Darbo dienomis mėgstu pasivaikščioti Utenos miesto parkais, eiti prie ežero, degintis. Taip pat lankau sporto klubą, kad galėčiau pasikrauti energijos. Džiaugiuosi, jog Utenoje vyksta daug įvairių renginių.

Kaip reaguoja žmonės, pamatę tave?

Dažniausiai visur kalbėti pradedama lietuviškai – prekybos centre, keliaujant autobusu, vaikštant mieste. Nors ir esu panašios odos spalvos kaip ir lietuviai, kartais žmonės atpažįsta, jog esu nelietuvė. Dažniausiai tai būna vaikai, kurie yra susidomėję manimi, pasisveikina angliškai. Kartais vaikščiodama mieste pastebiu vairuotojų žvilgsnius. Tačiau tai manęs nė kiek netrikdo ir neerzina.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Greta Rušėnaitė

susitikimas-su-moksleiviais-ir-gruzijos-pristatymas-utenos-aukstakalnio-progimnazijoje nacionaliniame-gruzijos-muziejuje-tbilisyje moletuose-miesto-sventes-metu dviraciu-zygio-metu-anyksciuose darbo-vietoje-utenos-darbo-birzoje tbilisio-universiteto-baigimo-akimirka-2017-uju-liepa

1345 Iš viso matė 3 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Nijolė sako:

    Sėkmės visur ir visada.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.