Home » Gallery » Veidai » Žolininkė: vaikydamiesi egzotikos neįvertiname lietuviškų vaistingųjų augalų

Žolininkė: vaikydamiesi egzotikos neįvertiname lietuviškų vaistingųjų augalų

Žolininkė: vaikydamiesi egzotikos neįvertiname lietuviškų vaistingųjų augalų

Kristina SAKAITĖ

Mikstūrų, nuovirų, sveikatinančių arbatėlių receptų pilnas internetas, bet kažkodėl žmonės vis dar neišsiverčia be vaistingųjų augalų žinovų. „Žolininkai – ne gydytojai, jie tik mėgėjai“, – taip beveik rimtai juokauja Silvija Juknevičienė, tad ir dalindama patarimus įspėja – ne visiems jie gali padėti, tačiau žinios apie naudingąsias augalų savybes pravertė ne vienam ligos suriestam. Ignalinos „pasienyje“, Švenčionių rajone gyvenanti moteris, kažkada susidomėjusi žolininkyste, savo žinias panaudoja ne tik negalavimams palengvinti, bet ir kurdama natūralią kosmetiką.

Žolininkai, anksčiau prilyginti gydytojams, dabar užima kitokią poziciją.

Žolininkystė Lietuvoje yra sunaikinta. Tame lygmenyje, kuriame ji yra, žolininkas savo funkcijų negali atlikti, nebent jis būtų gydytojas ar vaistininkas. Nors žolininkas žino augalų savybes, gydyti, panaudoti savo žinių negali, nes tai medicinos funkcijos.

Be to, žmonės tikisi greitų rezultatų, nes pripratę prie greito tempo, maisto ir vaistų poveikio.

Domiuosi tradicine žolininkyste, noriu išsiaiškinti, kas iš tikrųjų buvo tie žolininkai ir kokią poziciją jie užėmė prieš 500 metų, nes senesnių duomenų neturime. Iš vėlyvųjų viduramžių informacijos mažai. Istorijoje buvo momentas, kai žolininkystė atsiskyrė nuo medicinos, nes atsirado vaistininkystė. Pirmieji vaistininkai naudojo labai daug gamtinių medžiagų, žolininkai ilgiau išliko kaimo kultūroje.

Žolininkai perima žinias iš močiučių, paskui papildo jas iš savo patirties. Kaip jūs pažinote žoles, jų savybes?

Augalai pasikvietė mane patys – jie kalba. Mes jų negirdime, nes mūsų pasaulis labai triukšmingas. Žmogaus protas pripratęs svarstyti, kas yra gerai, kas blogai, kas teisinga, o kas – ne. Todėl negalime pagauti ir užfiksuoti tos informacijos, nes ji labai subtili. Dažnai protas tai nurašo kaip nesąmonę ar iliuziją.

Visada augau šalia gamtos. Nuo vaikystės svarsčiau tokį pasirinkimą – gamta arba menas. Oficialiai nebaigiau nei tų, nei tų mokslų, bet visą gyvenimą man reikia dviejų šitų dalykų. Kiek spėju, rašau ir piešiu, jungiu savo pomėgius. Net pasakose, kurias kuriu – vien gamtos padarėliai.

Žolininkystė buvo mūsų senosios kultūros dalis. Atsimenu, mano mama visada turėdavo kampe pastačiusi trilitrinį stiklainį, pilną žolių, užpiltų degtine. Jei kas sunegaluodavo, įpildavo 20–30 g antpilo ir sakydavo: gerk, bus gerai. Ir tikrai būdavo gerai. Net nežinau, kokios ten žolės. Vidinis tikėjimas ir žmogaus, ruošiančio žoles, energinis įkrovimas labai svarbu.

Būdama gal 27-erių pradėjau rinkti žolynus sau, savo šeimai. Buvo toks momentas – sirgau sepsiu, praėjo 10 metų ir vis dar bandau suprasti, kas įvyko. Turėjau išgyventi, padėti sau. Pradėjau augalėlius rinkti, nešti į turgelį, pardavinėti. Pasinėriau į augalų pasaulį, supratau, kaip jie gali padėti žmonėms, jei jų neignoruosim ir vartosim visą laiką.

Jei kasdien išgertume bent po puodelį žolelių arbatos, labai sustiprintume imunitetą.

Kokios populiariausios, reikalingiausios organizmui žolelės gali būti naudojamos profilaktiškai?

Pasakysiu labai nepopuliariai: reikalingiausia tai, ko žmogus nori.

O jeigu žmogus nežino, kaip kokia žolė veikia ir išvis jų nepažįsta?

Jei vyras nepažįsta žolių, moteris gali pajusti intuityviai, ko jam reikia. Kiekvienas augalas kiekvieną žmogų veikia skirtingai dėl žmogaus cheminės organizmo sudėties ir galimybių pasisavinti tam tikras medžiagas.

Tiems, kurių negraužia rėmuo, nuo peršalimo tinka paprastas augalas – raudonėlis, gal ne visur jis auga, bet pievoje matomas gana dažnai. Jeigu nerandate raudonėlio, galima naudoti rykštenę, pelkinę vingiorykštę. Pastaroji jau peržydėjo, o veikliųjų medžiagų kaip tik daugiausia yra žieduose, bet galima naudoti ir lapus. Vingiorykštė stiprina imunitetą, skystina kraują, turi vitamino C. Tai stiprus geras augalas, bet patinka ir tinka ne visiems, nes turi specifinį kvapą ir skonį. Yra daug žmonių, kurie labai mėgsta čiobrelį arba priešingai – jo netoleruoja. Augalai yra kaip žmonės: kiekvienas turi savo charakterį, savybes. Kartą sutikau močiutę iš čiobrelių krašto – Zarasų rajono, ta moteris sakė negalinti jų pakęsti… Čiobrelis turi eterinių aliejų, priešuždegiminių medžiagų, jis yra labai puikus imunostimuliatorius. Nors išgarbinta ežiuolė, man asmeniškai ji graži kaip gėlė, bet gerti jos arbatą nepatinka.

Liepų net tik žiedai ir lapai naudingi, visas medis yra vaistingas. Galima vartoti beržų lapus, bet arbata bus kartoka. Jis veikia priešuždegimiškai. Tinka avietės, dar galima pasirinkti jų lapų su visais koteliais ir uogom. Žemuogės organizmą papildys geležimi, ypač tinka sutrintos miltukais. Labai geras augalas – šilinis viržis: švelniai ramina, bet nemigdo, labai tinkamas nuo peršalimo, kosulio, teigiamai veikia kaulų sistemą.

Ko dar galima spėti pasirinkti šią vasarą?

Jeigu renkate vaistinguosius augalus namų vaistinėlei, pasistenkite, kad turėtumėte skirtingų sezonų augalų. Po vidurvasario dar žydi jonažolė, tai labai stiprus augalas, tiktai ne kiekvienas žmogus gali jį vartoti. Reikėtų vengti šios vaistažolės vartojantiems antidepresantus arba kontraceptikus, nes permuša šių vaistų veikimą. Jonažolė vienus tonizuoja, bet pasitaiko, kad staigiai numuša kraujospūdį. Kraujažolė labai veiksmingas augalas, tinka prieš įvairius uždegimus: kraujui gerinti, peršalimo ligoms atitolinti, virškinimui pagerinti. Kraujažolė turi savybę truputį tirštinti kraują, tačiau tada reikėtų jos suvartoti labai didelį kiekį. Pagėrus savaitę profilaktiškai, nieko nenutiks.

Populiarios dilgėlės – taip pat turi savybę tirštinti kraują, nereikia jų gerti labai ilgą laiką. Jos tirština kraują tada, kai vartojamos sulčių pavidalu, o vartojant arbatą nereikėtų bijoti neigiamo poveikio.

Dažnas negalavimas, su kuriuo susiduria įvairius amžiaus žmonės – aukštas kraujospūdis, sukeliantis rimtesnes ligas. Ar galima spaudimą normalizuoti be vaistų?

Nuo aukšto kraujospūdžio labai gerai sukatžolė. Ji kartoka, bet norinčiam jaustis geriau nieko baisaus. Ji karalienė – mėgsta šiukšlynus, kur geras dirvožemis, jos tikrai nerasite smėlynuose. Nėra dažna, bet tose vietose, kur užsisėja, plitimo nesustabdysi…

Tinka ta pati dilgėlė. Kraujospūdį gali veikti daug raminančių augalų: ramunėlės, čiobreliai, mėtiniai augalai – paprastoji mėta, melisa, katžolė – tik ne pipirmėtė. Levandą galima vartoti. Šalavijas vienus gali tonizuoti, kitus – raminti. Rožių, bijūnų žiedlapiai, vaistinė veronika, bet pastaroji – retesnis augalas, auga miške. Paprastasis krapas – neįvertintas prieskonis, taip pat mažina kraujospūdį.

Žmonės taip pat ieško būdų, kaip pagerinti atmintį, sutelkti dėmesį. Žolės čia turi galių?

Pasakysiu labai gerą mišinį: kraujažolė, vaistinė arba paprastoji veronika (ji žydi pavasarį, nebent dabar ataugtų po nupjautos žolės) ir medetka. Šis mišinys valo galvos kraujagysles, ramina nervinę sistemą. O mažiau sudirgęs žmogus natūraliai geriau susikaupia, viską geriau atsimena.

Kokias klaidas daro žmonės, augalais bandydami pagerinti savijautą?

Viena bendra klaida, kad pasiskaitę žiniasklaidoje žmonės puola vartoti madingus egzotiškus augalus, nepasidomėję, kaip individualiai jis gali paveikti organizmą. Lietuvoje mes turime atitikmenų atvežtiniams augalams, įvairioms egzotiškoms sėkloms. Jeigu augalas visiškai neauga mūsų krašte, mūsų DNR, kūno ląstelės jo neatpažįsta ir niekas nežino, kaip toks augalas paveiks lietuvį, nors kitur gal vartojamas kelis tūkstančius metų. Nebūtina atmesti visko, kas atvežta iš toliau, bent reikia jausti, kaip tai priima organizmas. Pvz., juodgrūdė (juodasis kmynas), kurio kažkada parvežė iš Egipto, mano kūnui nėra svetima, o bolivinės balandos sėklos man nepatiko.

Su kokiais negalavimais žmonės kreipiasi į žolininką pagalbos?

Ateina sirgdami pačiomis įvairiausiomis ligomis, ir aš tikrai ne visada galiu padėti. Vienas žmogus negali būti visų instrumentų meistras. Pvz., ateina dėl veido odos erkutės, o tai dermatologinė liga, kitas dėl rožės, kurios negali išgydyti daugelį metų. Tai kraujo infekcija. Kreipiasi su tokiomis rimtomis ligomis kaip nevaisingumas, epilepsija, aišku, dėl peršalimų, bronchitų, dermatitų, anemijos. Beje, odos ligos atsiranda dėl organizmo užterštumo, nervinės sistemos įtampos.

Žolės gali padėti palaikant sveikatą. Svarbu atsiminti tai, kad susirgus kūnui, suserga siela ir atvirkščiai.

Kaip liaudis sako, visos ligos nuo nervų?

Kinijoje taip sakoma iki šiol, tai labai gilus pasakymas. Turime daug užspaustų emocijų, kurių nemokame reikšti. Reikia stiprinti nervų sistemą.

<…>

Daugiau žolininkės patarimų skaitykite šeštadienio, rugpjūčio 4 d. „Utenos apskrities žiniose“.

dsc_0337

Žolininkė Silvija Juknevičienė / Kristinos Sakaitės nuotraukos

dsc_0326

Aviečių lapai vaistingi kaip ir uogos

20180731_135201

Jonažolė – stiprus augalas, bet tinka ne visiems

dsc_0327Iki vėlyvo rudens galima pasiskinti vaistingųjų augalų 

dsc_0331

Natūrali kosmetika populiarėja, bet tinka ne visiems 

dsc_0348

Silvija, nuo vaikystės augusi gamtos apsupty, išmoko prakalbinti augalus

624 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.