Home » Spindulys » „Ypatingas grožis“: paroda, laužanti standartus

„Ypatingas grožis“: paroda, laužanti standartus

„Ypatingas grožis“: paroda, laužanti standartus

Rasa MILERYTĖ

Iki rugpjūčio 6 d. Utenos kraštotyros muziejuje eksponuojama po Lietuvą ir užsienio šalis keliaujanti fotografijų paroda „Ypatingas grožis“, kurios modeliais tapo neįgalūs žmonės.

Šio socialinio projekto tikslas – pakviesti visuomenę į negalią pažiūrėti kitu kampu, o neįgaliesiems suteikti pasitikėjimo savimi, parodyti neįgaliųjų ir jų artimųjų emocijas ir grožį. Jautriose, emocionaliose ir paveikiose nuotraukose įamžinti įvairaus amžiaus ir įvairias negalias, pradedant lengvesnėmis, baigiant itin sudėtingomis, turintys žmonės. Autizmo spektro sutrikimas, hidrocefalija, Dauno sindromas, cerebrinis paralyžius, galvos smegenų auglys, raidos sutrikimas, regos sutrikimas – tik dalis jų.

Tai yra laiminga, džiaugsminga fotosesija, norėjom parodyti, kad neįgalūs žmonės yra laimingi, gražūs, kad jie kažką veikia. Žiūrėdami į nuotraukas mes net nematome, kad šie žmonės turi negalią. Tai suprantame tik perskaitę aprašymą. Paroda nerodo nei išskirtinio skausmo, nei kažko šokiruojančio“, – komentuoja į Uteną atvykusi viena iš parodos koordinatorių Giedrė Brazlauskaitė, paklausta, ar ši paroda žiūrovams dėl vyraujančio negatyvaus požiūrio į neįgaliuosius nesukelia nejaukumo jausmo.

img_0053

Parodos atidaryme / Rasos Milerytės nuotraukos

 

Visi esame ypatingi

G. Brazlauskaitė viliasi, kad ši paroda bus tarsi langas, parodantis, jog mus supa labai įvairūs žmonės ir kad nepaisant negalių visi esam lygūs. „Kalbant apie neįgaliųjų politiką, manau, kad mes tik žengiam pirmuosius žingsnius. Miestuose vykdant renovacijas tik dabar imama atsižvelgti į neįgaliųjų poreikius. Manome, kad ši paroda yra pirmasis langas, parodantis, kad tarp mūsų yra kitokių žmonių. Europos šalyse neįgalieji jaučiasi daug geriau, jų socialinės garantijos geresnės, aplinka labiau pritaikyta ir aplinkiniai juos priima visai kitaip. O mes tik mokomės“, – kalbėjo parodos koordinatorė G. Brazlauskaitė.

Ar lengva buvo surasti modelių? Kaip pasakojo G. Brazlauskaitė, buvo tokių, kurie iš pradžių susidomėjo, o vėliau persigalvojo, buvo ir tokių, kuriems projektas atrodė įtartinai, tačiau įsigilinus į idėją, požiūris pasikeitė.

Neįgalieji yra drąsūs ir nori laužyti standartus, keisti visuomenės požiūrį į negalią, prisidėti prie jautrios, pakančios aplinkos kūrimo, skleisti žinią, kad grožis slypi žmogaus viduje ir kad visi esame ypatingi.

Šio projekto iniciatorė – Šiaulių apskrities cerebrinio paralyžiaus asociacijos pirmininkė Edita Navickienė, auginanti dvi neįgalias dukras, pasiryžusi įrodyti, kad grožiui netaikomi jokie standartai, ir priminti, kad žmones reikėtų vertinti ne pagal išorę.

Be jau minėtos G. Brazlauskaitės, prie projekto koordinavimo prisideda ir judėjimo negalią turinti Vidmantė Raustytė.

Parodoje įamžinta per 100 modelių, prie sėkmingo socialinio projekto įgyvendinimo prisidėjo gausus būrys profesionalių fotografų, vizažistų, kirpėjų, stilistų

Visi prie šio projekto prisidėję profesionalūs fotografai, vizažistai, kirpėjai, stilistai iš visos Lietuvos ir užsienio dirbo savanoriškai.

 

Nori keisti požiūrį į neįgaliuosius

27-erių Eglė Laurinaitytė iš Tauragės nuo gimimo turi stuburo išvaržą. Mergina džiaugiasi, kad Lietuvos neįgaliųjų draugijos yra aktyvios, gina neįgaliųjų teises ir siekia keisti nusistovėjusį požiūrį į neįgaliuosius. „Neįgalieji nėra depresuojantys ir silpni, – sako mergina. – Dalyvavau parodoje, kalbu apie save žiniasklaidai, nes noriu, kad visuomenė matytų, jog mums nereikia užuojautos, kad mes esam aktyvūs, pozityvūs, linksmi.“ Moralinio drugio krečiama visuomenė į negalią žiūri kaip į broką ir yra linkusi išsyk nurašyti neįgalų žmogų, todėl nieko keisto, kad turintieji negalią dažnai nori tapti nematomais. E. Laurinaitytė įsitikinusi, kad apie negalias kalbėti reikia, nes taip ugdomas aplinkinių sąmoningumas, o ir patys neįgalieji jaučiasi drąsiau, galėdami įvardyti problemas ir apie jas diskutuoti. Pašnekovė viliasi, kad tokių projektų dėka bus atkreipta daugiau dėmesio į neįgaliųjų teises. „Pvz., mano atvejis: stengiuosi nepasiduoti, jei nepavyksta iš pirmo karto, bandau dar ir dar, kol galiausiai pavyksta, bet man norėtųsi kažkokio žmogaus šalia, kuris galėtų padėti. Ne kiekvieną dieną, bet kad retkarčiais ateitų ir padėtų susitvarkyti buityje. Nesu slaugomas ligonis, bet tai nereiškia, kad man nereikia pagalbos.“ Pozityvi mergina pasakoja, kad stengiasi niekad neprarasti geros nuotaikos ir kad jos savivertė niekada nebuvo žema, tačiau paroda „Ypatingas grožis“ suteikė dar daugiau pozityvumo ir pasitikėjimo savimi.

Dar vienas parodos veidas – uteniškė, Utenos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Sandra Ragaišytė – klausė: „Ar žiūrėdami į šias nuotraukas matėte, kad nors vienas žmogus yra kitoks?“ Pasak merginos, ši paroda įkvepia, parodo, kad visi mes esam ypatingi ir gražūs.

Vienam jauniausių modelių, uteniškiui Mantui Dicevičiui, kuriam nustatyta achondroplazija, kaip pasakojo jo mama Aušra, ši paroda buvo kaip žaidimas, linksma pramoga. Gavusi pasiūlymą prisijungti prie parodos įgyvendinimo, moteris neabejodama sutiko leisti berniukui fotografuotis. „Mačiau tame prasmę, todėl sutikau“, – linksmai kalbėjo A. Dicevičienė.

img_0099

Jauniausias modelis Mantas Dicevičius su mama Aušra 

 

Trūksta švietimo apie psichikos negalias

Apie fizines negalias kalbama ir žinoma daugiau, tačiau žinių apie psichikos negalias visuomenei labai trūksta. Neįgaliųjų artimieji nedažnai nori prabilti, nes visuomenės požiūris į psichikos negalią labai slogus. Elgiamės taip, tarsi galvotume, kad jei apie problemą nekalbėsime, ji išnyks.

Parodoje „Ypatingas grožis“ užfiksuoti ir psichikos negalias turintys žmonės.
Neseniai visuomenei buvo pristatyta kita panašaus pobūdžio paroda – „Įvairovės veidai“. Šio projekto metu buvo kviečiama laisvai interpretuoti įvairovės sąvoką ir keletas fotografų nusprendė nuotraukose įamžinti neįgalius asmenis, tarp jų – du Dauno sindromą turinčius vaikus.
„Mes dažnai kalbame apie vežimėlį, apie žmogų be rankų, galbūt be kojų, bet apie psichikos negalią vengiame kalbėti. Lietuvoje daugybę metų diskutuojama, kaip pagerinti neįgaliųjų gyvenimą, patys neįgalieji buriasi į draugijas. Kalbant apie fizines negalias, esame nemažai pasiekę. Kodėl bijome žmonių, turinčių psichikos problemų? Man atrodo, žmonės bijo, kad kažkas nutiks, kad psichikos negalią turintis žmogus bus agresyvus. Kitas dalykas – patys turime problemų ir nenorime į savo mintis įsileisti dar ir negalią turinčių žmonių. Iš pradžių jie mus verčia pasijusti nejaukiai, pradedame jų gailėtis. Paskui turime pradėti galvoti apie savo reakciją, empatiją. Ne visi tam turime laiko, ne visi turime noro“, – svarsto šios parodos koordinatorė menotyrininkė Rūta Ostrovskaja.

Parodos „Ypatingas grožis“ koordinatorė G. Brazlauskaitė taip pat sutinka, kad reikėtų daugiau švietimo apie psichikos negalias. „Valstybė turi pradėti mus informuoti ir ruošti, kaip elgtis su turinčiais psichikos negalią. Kitas svarbus aspektas – šalia turinčių psichikos negalią yra jų artimieji, draugai. Kaip bendrauti su jais, kaip jiems padėti? Juk negalime nusisukti, jei jie prašo pagalbos“, – „Utenos apskrities žinioms“ kalbėjo G. Brazlauskaitė.

5

Modelis Sandra Ragaišytė. Achondroplazija. Utena. Fotografas Aurelijus Tamulevičius

9

Modeliai Vilma Lukoševičiūtė, Aurimas Kosteckas. Makiažas Juratė Mua. Stilistė Viktorija Liubinaitė. Fotografė Rosita Navikaitė

img_0079 img_0077

 

769 Iš viso matė 3 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.