Home » Spindulys » Mindūniškių verslai: nuo raganų iki laivų gamybos

Mindūniškių verslai: nuo raganų iki laivų gamybos

Mindūniškių verslai: nuo raganų iki laivų gamybos

Kristina SAKAITĖ

Pabandykite savaitgalį pravažiuoti žiedu ties Molėtais – viskas užkišta“, – sako Mindūnų seniūnė Virginija Salapėtienė, paklausta apie vasarą padidėjusį turistų srautą. Pasukę Mindūnų kryptimi vieni poilsiautojai išsisklaido šalia tyvuliuojančių Baltųjų Lakajų, Stirnių ežerų, kiti traukia toliau, link Kaltanėnų, Labanoro ar Ignalinos. Tūkstančiai keliaujančių turėtų būti aukso gysla sezoninio verslo atstovams, tačiau aktyviu turizmo sezonu džiaugiasi tik apsukriausi vietiniai gyventojai.

Vietos įžymybės

Pažintį su mažiausia Molėtų rajono seniūnija pradedame valdiškoje įstaigoje – seniūnijoje. Čia – tik du darbuotojai, be seniūnės dirba dar viena specialistė.

Per 30 metų seniūnijai vadovaujanti V. Salapėtienė lenkia pirštus vardindama lankomiausias vietas: pirmiausiai ežerai – Baltieji Lakajai, Siesartis, Aisetas, kertantis kelias seniūnijas, Rašių ežeras. Ežerų žvejybos muziejus – gyvenvietės traukos centras – primena įdomią žvejų krašto istoriją, muziejaus eksponatai sudomins net tuos, kurie žuvį gaudo tik parduotuvėje.

Pravažiuojantys grožisi akmenine Stirnių bažnyčia, ten vyksta bendruomenės renginiai, kai kurie suranda ir Kraujelių kaime dunksantį gamtos paminklą – Šventakmenį, anot legendos, suėdusį piemenį ir aviną. Važiuojant pro gyvenvietę neįmanoma nepastebėti Mindūnų akropolio – taip vietiniai vadina buvusį kultūros centro pastatą. Tai ne lankytinas objektas, o seniūnijos galvos skausmas – pastatas privatus, nei griaunamas, nei remontuojamas daug metų.

Seniūnijoje – daugiau nei pusė tūkstančio gyventojų, tačiau kaimo turizmu užsiima vienas kitas. Paklausta, kuo verčiasi vietiniai, seniūnė sako, kad dauguma gyventojų seni, pensinio amžiaus, tiesa, yra keli tarnautojai, savivaldybės darbuotojai, norintys dirbti važinėja į Vilnių ir Molėtus. Seniūnijoje įmonių nedaug, ūkininkų nėra –
aplink miškai. Tačiau vietinių verslininkų iniciatyvos nelieka nepastebėtos pravažiuojančių – retas nesustoja pakeliui į Mindūnus esančioje „Cepelinų gryčioje“, sėkmingai vystomas ir kitos mindūniškių šeimos verslas – čia pat, gyvenvietėje, neseniai atidaryta kavinė „Vilkasalė“, šalia – viešbutis.

Mindūniškiai turi ir smulkesnių „verslų“, kurie nepriklauso nuo turistų skaičiaus. Prie gaunamų pajamų prisiduria grybaudami ir uogaudami. Kai voveraitės dygsta, patyrę grybautojai džiaugiasi 70–100 eurų per dieną miške „surenkantys“, bet šiemet ne tas derlius. Atvykstantys poilsiautojai turi galimybę paragauti žuvienės prie Mindūnų apžvalgos bokšto arba pavėsinėje šalia Ežerų žvejybos muziejaus, tačiau reikia užsisakyti iš anksto. Bendruomenė turi dvi valtis, kurias nuomoja.

Nėra paprasta parašyti projektą ir gauti lėšų, kaip sakiau, esame mažiausia seniūnija. Savo ir visuomenės reikmėms bendruomenė įrengė stadioną su treniruokliais. Savivaldybė teikia paraišką dėl infrastruktūros prie apžvalgos bokšto įrengimo. Tai vienas iš tokių gražių dar laukiančių darbų. Bus lauko staliukų poilsiui, padarytas takas nusileisti iki ežero“, – pasakoja Mindūnų seniūnė.

dsc_0423

Mindūnų seniūnė Virginija Salapėtienė / Kristinos Sakaitės nuotraukos

Kas pasirūpins šiukšlėmis?

Turizmas turizmu, o seniūnijai rūpi ūkiški reikalai. Atvykstančių poilsiautojų skaičių jie atspėja pagal paliekamų šiukšlių krūvas.

Tai labai nemalonu, jeigu atsivežei, tai ir išsivežk, – V. Salapėtienė neslepia, kad seniūnijai tai itin opus klausimas. – Kelininkai net kiaules nupiešia sustojimo vietose, kur tos šiukšlės paliekamos, bet niekas nepadeda. Vienas pozityvus dalykas – kad miškuose jų sumažėjo. Poilsiautojai šiukšles susirenka, bet atveža tik iki gyvenvietės. Mes neturime lėšų ištuštinti konteinerius. Parkas turėtų tai daryti, nes susirenka kažkiek pinigėlių už lankytojo bilietą parko priežiūros reikmėms. Turistų srautas darosi nebevaldomas. Atvyksta iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio. Vieni stovyklauja palapinėse, kiti atvažiuoja su draugais į savo sodybas. Dėl pastarųjų bėdų nekyla“.

Seniūnės lūkesčiai suprantami, tačiau turbūt naivu būtų tikėtis, kad pastovyklavę vilniečiai į sostinę išsiveš ir tuščius kečupo buteliukus, nes šiukšliadėžių stovyklavietėse nėra, o ten, kur jos yra, šiukšlės nebetelpa. Kas turi pasirūpinti šiukšlėmis – kelininkai, seniūnija ar regioninio parko administracija –
niekaip neišaiškinama.

Prie Siesarčio ežero yra privati stovyklavietė, kempingas – privatininkai su šiukšlėmis susitvarko.

Aprūpina ir pramogautojus, ir specialiąsias tarnybas

Romo Cesiulio namų kieme – valtys, čia pat dirbtuvėse prikrauta variklių, į kiemą nuolat atvyksta klientai. UAB „Valtinė“ vadovaujančiam vyrui veiklos netrūksta. Prieš 15 metų iš Vilniaus su šeima persikėlęs gyventi į Mindūnus, jis gamina ir parduoda valtis, jų priedus. Kurdamas verslą, taikėsi prie aplinkos. Iš pradžių ėmėsi baidarių nuomos, paskui verslas transformavosi. Baidarių nuomos atsisakė, kai
pritrūko… darbuotojų. „Reikėjo samdomų žmonių, bet tai tokia verslo specifika – darbas su klientais, nenormuotos darbo valandos, sezoniškumas, kad su samdomais žmonėmis to nelabai gali daryti, reikėjo dirbti savo jėgomis.

Būdamas tam tikroje aplinkoje, bandai suprasti, kuo naudinga ta vieta. Pradėjome prekiauti valtimis, domėjomės technologija, supratome, kad ir patys galime jas padaryti. Tai nebuvo senelių tradicija, tėvukas buvo žvejys, bet tik tiek“, – kalba verslininkas.

Pirkėjai stiklo pluošto valtis dažniau renkasi pramogoms, plokščiadugnės valtelės buvo populiarios karpių ūkiuose, jos naudojamos šeriant žuvis. Profesinei veiklai valtis užsisako rečiau, gelbėjimo tarnybos paprastai renkasi pripučiamas valtis, jas įsigyja ir miesto žmonės, kad būtų lengva transportuoti. R. Cesiulis pasakoja, kad viso laivo nebegamina, kaip anksčiau, dabar užsisako pusfabrikačius, paskui montuoja. Per metus parduoda apie 500 valčių. Ar tai prabangos prekė? Verslininkas juokauja: kiekvienas gali plaukti pagal savo biudžetą. Kainos nuo 550 Eur, o nerūdijančio plieno prašmatni valtis gali kainuoti ir 10 tūkst. Eur. Mindūniškis, pasižvalgęs po ežerus, dar nemato, kad jie būtų pilni laivų, tačiau teigia, kad verslo perspektyvos miglotos vien dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus. „Šis verslas nėra skalsus, žinau nemažai gamintojų, kurie tokios veiklos atsisakė. Kai kurie gamina tik eksportui. Mes labiau orientuojamės į vietinę rinką, bet be mūsų, Vilniuje yra dar 3–4 valčių parduotuvės. Medinių valčių gamintojų Lietuvoje išvis nesimato – visos jų valtys eksportuojamos. Tačiau mes jau dabar galvojame apie ateitį, gretutinę veiklą – vienu verslu kompensuojamas kitas“, – kalba verslininkas.

dsc_0433

 Romui Cesiuliui idėją verslui padiktavo aplinka

Bokšto papėdėje – verslas ant šluotos

Atvykstantys į šį ežerų kraštą nepraleidžia progos pasižvalgyti į jį iš aukščiau. Vienas iš lankomiausių Mindūnų objektų – prie kempingo pastatytas 36 m aukščio apžvalgos bokštas. Gal per skambu būtų sakyti, kad šalia jo taip pat verda verslas, bet vienas kitas prekybininkas jau yra, o savaitgaliais būna ir dar daugiau. Jono Šapolos prekystalis nukabinėtas raganomis, kurias pagamino jo žmona Birutė. Yra ir atvirukų, dėžučių. Visi suvenyrai kainuoja po 5 eurus.

Šiais metais jau nuo balandžio pradėjome važinėti prie apžvalgos bokšto. Buvo ir labai gerų dienų, ir kai barankos skylę uždirbdavom“, – sako suvenyrų pardavėjas. Jonas prekiauti važinėja iš Inturkės – 10 km pirmyn, antra tiek atgal – bet tvirtina, kad tai labiau apsimoka, nei sėdėti namuose. „Kai baigėme darbus, išėjome į pensiją, tuomet žmona ir pradėjo gaminti įvairias dėželes, atvirukus, lėles. Žiemą „prikepam“ jų, o pavasarį važiuojam prekiauti, paskui pamatom, kad dar ir trūksta. Per metus apie 500 lėlių parduodam. Pavasarį, kai vaikai pradeda atostogauti, keliaujančių žmonių padaugėja. Taip ir mes keliaujam – nuo Kaziuko mugės iki Kalėdų“, – sako
J. Šapola.

Praėjusį savaitgalį užvažiavo moterų pilnas autobusas iš Radviliškio – visas raganas išgraibstė. Lėles ant šluotos ypač mėgsta rusakalbiai turistai iš Vilniaus krašto. Jonas svarsto, gal kad jų papročiai kitokie, tačiau ar pirkėjai naudoja raganas šamaniškoms apeigoms sako netikrinęs. „Galiu tik pasakyti, kad ši ragana apsaugo lovą nuo svetimo vyro. Vyras turėtų ją pakišti po žmonos lova“, – juokiasi pašnekovas.

Paklaustas, kodėl pasirinko šią vietą prekybai, vyras sako, kad apžvalgos bokštas – pagrindinė susibūrimo vieta, traukos objektas. Kita vertus, infrastruktūra labai prasta. „Nieko nėra, plynas laukas aplinkui. Sėdi parko atstovai, renka po eurą, o tvarkos nėra. Turistų srautai neprognozuojami, atvažiuoja dviejų aukštų autobusas iš Suvalkijos ar Žemaitijos ir aplinkui tiršta žmonių. Bet nėra ką parodyti – į bokštą užlipo, nulipo ir viskas baigėsi. Net prie ežero prieiti negali – didžiausias skardis“, – savo nuomonę išsako pašnekovas.

dsc_0466

Jonas Šapola prekiauja žmonos Birutės pagamintomis raganomis

Rojus – ne tame ežere?

Kai kurie gyventojai padejuoja, kad žuvys vietiniuose ežeruose baigia išnykti. Būriais plūdusių brakonierių beveik nebeliko, o vietiniai vyrai seniai sudėjo meškeres, vos vienas kitas turi leidimą žvejoti. Kurgi dingo žuvys? Mindūnų žvejas Albertas Kaminskas sako, kad niekur jos nedingo. „Gamta turi savo dėsnius. Šios vasaros karštymečiu žuvys gavo šiluminį šoką, nustojo maitintis, nejuda, ežeras atrodo tuščias – žvejai nieko nepagauna. Krinta unguriai, rado ir ešerių negyvų. Atsiradus daug dumblių, žuvims ima trūkti deguonies. Lynai atsparesni. Tačiau žuvų įvairovė nemažėja – kokia yra maisto bazė ežere, tokį kiekį žuvies ir gali išlaikyti. Tarkim, jei gali išsimaitinti 50 tonų žuvies, tikėtina, kad tiek jos ten ir yra“. A. Kaminskas savo tvenkiniuose augina karpius ir lynus, taip pat užsiima versline žvejyba –
vasarą Baltuosiuose Lakajuose tinklais traukia seliavas, o žiemą – stinteles.

Mindūniškis pripažįsta, kad nuo seno žvejyba vertęsi aplinkinių kaimų gyventojai primiršo šį amatą, dažniau į ežerus meškeres merkia atvykę poilsiautojai. Žvejai mėgėjai iš Baltųjų Lakajų ežero traukia karšius, ešerius, lydekų pagaunama mažiau, nors jos yra pagrindinis mėgėjų tikslas. Pasak A. Kaminsko, lydekaitėmis ežeras žuvinamas kasmet, tačiau jos vienišės, gyvena toli viena nuo kitos ir nėra masinis žvejų laimikis. Sekliuose ežeruose dominuoja lynai, kuojos. Žvejų plūsteli bangomis – tai daug, tai nei vieno. Priklauso ir nuo svetimos sėkmės – pamatę internete nuotrauką su laimikiu, žvejai puola prie ežero – ten, kur kimba…

Paklaustas apie „garsiai“ kurtą Žvejybos rojų, užkietėjęs žvejys sako, kad jį tegu vertina mėgėjai. „Žvejybos rojų įkūrė valdžia, bet manau, specialistai turi spręsti, kokiame rojuje žuviai gyventi. Įžuvinimui pasirinkti ne tie ežerai, ar verta mėtyti pinigus, jei žuviai tas telkinys netinkamas? Pvz. Baltieji Lakajai – seliavų ežeras, o kita žuvis čia auga lėtai, nes šaltas vanduo. Kai kurių ežerų gal geriau atsisakyti – nežuvinti ir nešvaistyti lėšų“, –
svarsto žvejas.

dsc_0443

Ežerų žvejybos muziejus pritraukia daug lankytojų

dsc_0480

Nuo Mindūnų apžvalgos bokšto atsiveria Labanoro regioninio parko panorama

dsc_0477

 

dsc_0479

dsc_0499

dsc_0469

dsc_0523

Stirnių akmenų mūro bažnyčia

dsc_0445 dsc_0457 dsc_0462 dsc_0504

dsc_0430

dsc_0432

dsc_0514

Mindūnų „Geležinis vilkas“

dsc_0518 dsc_0519

dsc_0448

dsc_0496 dsc_0451

 

 

1394 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.