Home » Spindulys » „Užkalbėta“ žuvienė atskleidžia mūsų tautos savastį, laikmečio kintamumą

„Užkalbėta“ žuvienė atskleidžia mūsų tautos savastį, laikmečio kintamumą

„Užkalbėta“ žuvienė atskleidžia mūsų tautos savastį, laikmečio kintamumą

Daiva ČEPĖNIENĖ

Tautinis paveldas – mūsų šalies etninės kultūros dalis. Tradicinių amatų ar kulinarinio paveldo puoselėjimas leidžia išsaugoti tautos vertybes, tradicijas, istorijos tęstinumą. Lietuvių tautos, Rytų Aukštaitijos, čia gyvenusių žmonių istorija, savastis svarbi ir Ignalinos rajone, Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje, Ginučių kaime, turizmo verslu užsiimančiam Valdui Gaideliui. Apie mūsų istoriją, papročius, kultūrą šis žmogus, atrodo, žino tiek, kad mažų mažiausiai galėtų dėstyti universitete. Tačiau sukauptomis žiniomis jis dalinasi kitu būdu –
vesdamas edukacinius užsiėmimus ir vaišindamas sodybos svečius lietuviška žuviene, skaičiuojančia 7 šimtmečių istoriją.

Supažindina su tuo, ką išsaugojome ir tebebranginame

V. Gaidelis yra apgynęs tautinio paveldo sertifikatus dviem produktams, gaminamiems jo šeimai priklausančioje turizmo sodyboje Ginučiuose: žuvienei ir rūkytai žuviai bei kvietiniams blynams, plikytiems prėsku pienu su sūrio padažu. Pastarajam patiekalui apie 100 metų. Pasak V. Gaidelio, tai prieškarinio–tarpukarinio laikotarpio pasiturinčių žmonių valgis. O žuvienė skaičiuoja jau 700 metų istoriją. Bėgant laikui šio patiekalo receptūra keitėsi. „Bona Sforca XVII amžiuje atvežė kitus prieskonius, nei mes naudojome iki ankstyvųjų viduramžių“, – pasakojo V. Gaidelis.

Pašnekovo tėvas dirbo žuvininkystės ūkyje, tad jau vaikystėje V. Gaidelis pradėjo domėtis patiekalais iš žuvies. Tačiau žuvienė su žvejyba, pasirodo, niekuo nesusijusi. Šį patiekalą gaminti pradėjo sielininkai, Lietuvos upėmis plukdę medieną (sielius). V. Gaidelio protėviai taip pat buvo sielininkai. Rytų Aukštaitijoje viena iš sielininkų susibūrimo vietų buvo Vaišniūnuose, netoli Ginučių. Gal todėl iki šiol netoli šios vietos vis pakvimpa katile ant laužo marmančia žuviene. V. Gaidelis yra aukščiausios kategorijos virėjas, padavėjas, ir gyvenimiškos patirties sukaupęs, ir įvairių dalykų patyręs. 30 metų skaitė literatūrą, istorinius dokumentus, aiškindamasis, kodėl ir kam vienokie ar kitokie ingredientai dedami į žuvienę, kodėl jų dedama būtent 12. Penkiolika metų ieškojo atsakymo į klausimą, kodėl sielininkai į žuvienę dėdavo anglį. V. Gaidelio žiniomis, tai su skoniu visai nesusiję: anglis padėdavo apsisaugoti nuo užkrečiamų ligų. Vėliau, apie 1800-uosius metus, į žuvienę pradėta pilti degtinę. Šis ritualas taip pat ne dėl skonio pagerinimo, taip buvo norima padėkoti dievams už maistą. Druska anuomet buvo brangus produktas, taigi jos poskonį žmonės išgaudavo naudodami tam tikras žoleles. Pasak pašnekovo, sūrumą suteikia visų žolelių visuma.

V. Gaidelio tikinimu, žuvienės recepto iki smulkmenų net neverta detalizuoti. Žuvienės virti pašnekovas nemoko ir savo svečių. „Kiekvienas kraštas turi tam tikras tradicijas. Aš svečius, kurie čia atvažiuoja ne tik iš Europos, bet ir iš tolimesnio pasaulio, supažindinu su mūsų, Rytų Aukštaitijos, kultūra, mitybos įpročiais, gyvensena, istorinio laikmečio kintamumu. Ką mes, rytų aukštaičiai, išsaugojome per tūkstančius metų ir iki šiol tebebranginame“, –
pasakojo V. Gaidelis. Vis tik tenka apgailestauti, kad lietuviams mažai įdomi tiek šio patiekalo istorija, tiek ir mūsų tautos savastis. Klausytojų auditorija V. Gaidelio edukacinėse paskaitose –
dažniausiai intelektualioji visuomenė ir dažnai ne iš Lietuvos, pašnekovui norėtųsi, kad lietuviai labiau domėtųsi tautos ištakomis.

img_0009

V. Gaidelis savo sodyboje  / Daivos Čepėnienės nuotraukos

Žuvienės „gimimas“ – lyg meditacija ar užkalbėjimas

Pasak V. Gaidelio, gramų tikslumu, kiek ir ko dėti į žuvienę, nesurašysi. Šis patiekalas net negaminamas, jis „gimsta“ iš žuvies, gyvo vandens ir 12 žolių, o jo „gimimas“ – lyg savotiška meditacija ar užkalbėjimas. Pipirlapė, baltoji lietuviška morka, kalendra, petražolė, dilgėlė, kuri būdavo naudojama dėl sudėtyje esančios geležies, 3 rūšių svogūnai, krapai, ajerai, kmynai, raudonėliai, kadagio uogos ir kiti naudojami žuvienei prieskoniai auga mūsų laukuose. Patiekalui skonį suteikia ne vien ingredientai ar jų kiekis, bet ir daug kitų faktorių. Kada saulė dangumi ritinėjasi, žuvienės meistras deda vienokį kiekį žolelių, kada apniukę, kitokį. Tai, anot pašnekovo, reikia jausti. Žuvienei naudojamas gyvas vanduo. Bet jei į edukacinį užsiėmimą susirinkusi kompanija keikiasi ar vartoja alkoholį, vanduo pilamas tiesiog iš čiaupo. Pasak žuvienės eksperto, gyvas vanduo reaguoja į susirinkusią auditoriją, todėl jo gadinti neverta.

Vėlesniais laikais į šį patiekalą buvo įkomponuota ir bulvė, tačiau V. Gaidelis nedarko senovinės žuvienės autentiško recepto. Savaitę laiko renka ir ruošia žoles. Pati žuvis skiriasi savo mėsos skoniu, todėl jos skaninti įvairiais prieskoniais nė nereikia. Pašnekovas, vesdamas edukacines programas, naudoja karpį, nes būtent ši žuvis savo sudėtimi, mėsos riebumu primena anais laikais sielininkų žuvienei naudotą žuvį.

Situacija turizmo sektoriuje vis prastėja

Daugelį metų vystydamas turizmo verslą, vesdamas edukacinius užsiėmimus Valdas Gaidelis pastebi, kad situacija turizmo sektoriuje kiekvienais metais provincijoje vis prastėja. Anot pašnekovo, tai skausmingai juntama ir Ignalinos rajone. „Tokią tendenciją lemia infrastruktūros nebuvimas. Kas siūloma turistams, poilsiautojams? Kas iš to, jei jie su baidare perplauks ežerą? O kas toliau? Kita viso to priežastis – šalies kainų politika. Perkame produktus juodojoje rinkoje, nemokame mokesčių, o tada verkiame, kad mums nemoka atlyginimų. Ar šalis su didžiulėmis skolomis ir 9 milijardų metiniu biudžetu gali būti perspektyvi? Lietuvoje sunku gyventi 70-čiai procentų šalies gyventojų. Valdžia piktinasi, kad gyventojai skundžiasi, tačiau nieko nedaro, kad skundų sumažėtų“, – teigė V. Gaidelis. Gerai išvystyta turizmo infrastruktūra tik šalies didžiuosiuose miestuose, bet ne regionuose. Pašnekovo teigimu, kad kraštas būtų žinomas, turi būti nuolat populiarinamas. „Europa norėjo sužinoti apie mus, mūsų šalį, susipažinti su turizmo infrastruktūra. Ir jie sužinojo, kad mes, deja, ne visada esame valyvi. Jeigu pasistatėme gražius namus, tai dar nereiškia, kad jau mokame priimti žmones ir plėtoti turizmą. To reikia mokytis metų metus“, – kalbėjo pašnekovas. Prieš kelis dešimtmečius pradėjusiems turizmo verslą reikėdavo išklausyti paskaitų ciklą apie etiką ir kitus svarbius bendravimo su klientais dalykus. Dabar žmonės jaučiasi viską žinantys. „Pastaruoju metu pastebime, kad turistai į šį kraštą užsuka tik savaitgaliais. Vidury savaitės čia žmonių nėra. Vien tik malūnas traukos centru negali būti. Tik neseniai pastatė viešuosius tualetus. O šitiek metų jų čia nebuvo“, – apie regione egzistuojančias problemas kalbėjo pašnekovas. Nepaisant nepalankiai besiklostančios situacijos šalyje, Ginučiuose besidarbuojančiam Valdui Gaideliui svarbu tautos likimas, tradicijų, savasties išsaugojimas. Todėl, kol pasaulis dar atvažiuoja pasiklausyti apie žuvienę, jos ištakas ir mūsų tautos savitumą į Ginučius, straipsnio herojus apie paskaitų skaitymą universitete nė negalvoja.

dsc_0362 dsc_0358 dsc_0370 dsc_0378 img_0013 img_0016

dsc_0367

dsc_0375

dsc_0376

dsc_0383

 

 

975 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.