Home » Spindulys » Utenos kultūros centrui vadovausiantis E. Druskinas: „Kūryba kol kas liks kaip pomėgis“

Utenos kultūros centrui vadovausiantis E. Druskinas: „Kūryba kol kas liks kaip pomėgis“

Utenos kultūros centrui vadovausiantis E. Druskinas: „Kūryba kol kas liks kaip pomėgis“

Kristina SAKAITĖ

Beveik prieš du dešimtmečius Utenos kultūros centre debiutavęs su spektakliu „Meilė, džiazas ir velnias“ režisierius Erikas Druskinas sugrįžta kaip šios įstaigos vadovas.

Rugpjūčio 10 d. paaiškėjo konkurso Utenos kultūros centro direktoriaus vietai užimti rezultatai. Iš 5 kandidatų geriausiai įvertintas Erikas Druskinas. Uteniškis iki šiol darbavosi Anykščiuose, trumpai vadovavo Širvintų kultūros centrui, daugiau nei metus buvo Rokiškio kultūros centro direktorius. Su būsimu vadovu kalbėjomės apie Utenos kultūrinio gyvenimo perspektyvas, būsimas permainas.

Kokią Utenos kultūrinio gyvenimo viziją pristatėte kandidatuodamas į kultūros centro vadovo postą? Kokių konkrečių permainų reikėtų?

Komisijai buvo pateikta mano surašyta 8 psl. programa, bet tai sutrumpintas variantas, būčiau pateikęs 50–100 psl. programą…

Kultūros įstaigos susiduria su senstančio kolektyvo problema, tačiau rasti naujų darbuotojų nėra paprasta, nes jauni specialistai į regionus nebeateina, ir tai nėra tik darbo užmokesčio klausimas. Jiems trūksta tam tikros socialinės aplinkos. Kaip turi jaustis jauna režisierius, atsidūręs tarp 60-mečių kolegų, neturėdamas su kuo bendrauti, nes aplinkui nėra jo kartos kūrėjų? Todėl jaunimas dažnai lieka tuose miestuose, kur studijuoja.

Po konkurso diskutavome su komisijos nariais, savivaldybės administracijos atstovais. Mūsų nuomonės sutampa, norime, kad permainų būtų. Utena turi tapti kultūriniu lyderiu. Svarbiausia, kad vyktų bendravimas tarp komandos ir būtų pasitikėjimas. Natūralu, kad keičiantis vadovui, tenka prisitaikyti dirbti ir komandai. Ilgus metus kultūros centrui vadovavo Palskis, kolektyvas buvo įpratęs dirbti su juo, paskui vadovai pasikeitė. Kartais pavyksta atrasti bendrą kalbą, kartais ne.

Utenos kultūros centre yra puikių kolektyvų, su kuriais jau galima startuoti. Niekas nenuginčys, kad Utena turi stiprų lėlių teatrą, jų veiklos pajamos yra vienos didžiausių iš kolektyvų.

Yra puikus „Žaliaduonių“ teatras su savo tradicijomis, folkloro kolektyvai. O kodėl Utena negali statyti panašaus pobūdžio folkloro spektaklio kaip ansamblis „Lietuva“? Viską turim, bet idėjas kartais stabdo baimė, lėšų poreikis. Bet ne visada pinigai lemia sėkmingą projektą. Gal reikėtų atsisakyti trumpalaikių programų ir orientuotis į didesnes, ilgalaikes programas.

Kartais įdomiam spektakliui tereikia specifinių dekoracijų – pvz., bendradarbiaujant su drožėjais, technologijų mokykla galima padaryti įdomią raižytą scenografiją.

Dirbote skirtinguose miestuose, girdime prieštaringų Jūsų darbų vertinimų.

Savo gyvenime, darbo srityje esu padaręs labai didelių klaidų – kartais pasitikiu žmonėmis, kurie tavimi pasinaudoja ir palieka dideliame purve. Nenorėčiau pakartoti tokių patirčių. Pastaruosius metus buvau atitolęs nuo visko, Vilniuje vedžiau renginius. Iš Rokiškio kultūros centro nusprendžiau pasitraukti, nes kilo daug sudėtingų situacijų su verslininkais ir politikais trukdančių dirbti,

Stebite Utenos, kitų miestų kultūrinį gyvenimą. Dažnai girdime, kaip žmonės lygina Uteną su Anykščiais, ir kultūrinio gyvenimo įvairove, deja, pranoksta pastarieji. Kodėl?

O aš priešingai, galiu paklausti: o kas blogai Utenoje? Man taip yra kalbėję apie Ukmergę. Metus dirbau ten dailininku, parodų organizatoriumi, visi sakydavo: Ukmergėje niekas nevyksta… Bet kai pamatai, kad miestas organizuoja tarptautinį perkusininkų festivalį, į kurį atvažiuoja pasaulinio lygio menininkai, supranti, kad kažkas vyksta. Kartais ir uteniškiai gal nemato, ką turi. Galbūt trūksta kontakto su bendruomene. Jos taip pat bando atrasti savo veiklos modelius. Dabar gyvenu tarp kelių miestų, tad gali palyginti. Vilniuje yra aktyvių seniūnijų, kurios švenčia savo šventes. Ar matote, kad Utenoje Smėlio ar Krašuonos bendruomenės burtųsi, atstovaudamos savo viziją?

Kaip vertinate kaimo kultūros centrų veiklą?

Negali pasakyti, kad jie merdėja. Kai pasižiūri programas, pamatai, kad kaimuose įvyksta keli šimtai renginių per metus, kuriuos įgyvendina 8 skyriai. Aišku, kaip jie sugeba, kaip jiems išeina. Kaimuose trūksta stipresnių verslininkų, rėmėjų. Kai žinai, kad skyriaus darbuotojas dirba nerenovuotame menkai šildomame pastate ir bando išgyventi žiemas, supranti, kad kartais jie neturi laiko galvoti apie meninius dalykus ir turi užsiimti ūkiniais reikalais. Negalime paneigti, kad gyvenvietėse mažėja žmonių, bet kultūra ir kultūrinės paslaugos turi keistis. Jei visuomenė sensta, reikia galvoti, kaip teikti atitinkamų paslaugų.

O kokių paslaugų reikėtų vyresnio amžiaus žmonėms?

Visi įsivaizduoja, kad menas ir kultūra yra tik renginiai – festivaliai, koncertai ir pan.

Kultūra yra ir žmonių užimtumas. Iš esmės Lietuvoje yra labai mažai kultūrinių užsiėmimų vyresnio amžiaus žmonėms. Kaip ir neįgaliesiems. Šiandien Utenoje nėra tokio pasirinkimo. Todėl reikia stiprinti šias silpnas vietas.

Neįgalieji ir senjorai turi savo ansamblius, į kuriuos buriasi muzikuoti, šokti…

Chorai, folkloro kolektyvai yra, bet ne visiems neįgaliesiems patinka chorinė muzika, kitam gal patinka teatras ar šiuolaikinis šokis. Skandinavų pavyzdys rodo, kiek daug yra meno rūšių, į kurias galima būtų įtraukti senjorus, neįgalius asmenis. Atsiranda puikios galimybės su besivystančio meno rezidencijom. Tokiu būdu iš užsienio galima pasikviesti labai įdomių menininkų. Viename mieste bandėme įgyvendinti projektą su kviestiniais užsienio menininkais. Visi įsivaizduoja, kad jiems reikia kosminių pinigų, bet jiems užteka lietuviško uždarbio, nes jie nori save realizuoti.

Steigiant užimtumo būrelius, organizuojant veiklas reikia specialistų. Ar jų pakaktų tiek, kiek dirba dabar?

Reikėtų pagelbėti rajono darbuotojams, kartais jie labai mažai mato, kas dedasi Lietuvoje ir užsienyje ir tai nepadeda jiems tobulėti. Jeigu miesto kultūros darbuotojai kartais išvažiuoja į tobulinimosi kursus, rajono – labai retai.

Kaimo kultūrininkai kartais skundžiasi, kad žmonės labai pasyvūs, neateina į organizuojamus renginius.

Jeigu pradedi judėti, žmonės ateina. Tam tikruose etapuose įvyksta lūžiai, kai vartotojas nebesitiki tam tikrų kultūrinių paslaugų ir nustoja vartoti. Paskui gali suorganizuoti gerą renginį, bet vartotojas neateis, nes bus atpratęs. Kažkada iš Sankt Peterburgo į vieną miestelį atvežėme fantastišką kolektyvą. Žiūrovai nuo tokių renginių buvo atpratę, bet kai susirinkusi pusė salės pamato, kad ir užkampyje gali vykti toks renginys, jų nuomonė pasikeičia ir jie nori ateiti dar ir atsiveda savo kaimyną. Kartais turime pradėti nuo saujos žiūrovų.

Nei lėšos, nei išsilavinimas, nei puiki bazė negarantuoja, kad kultūros darbuotojas pateiks įdomių idėjų. Tačiau yra labai aktyvių koordinatorių, dirbančių nedideliuose miesteliuose, kurie sugeba pritraukti į savo seniūniją aukščiausio lygio profesionalius šalies kūrėjus, o žiūrovai į jų organizuojamus renginius atvyksta iš aplinkinių miestų.

Dažnai žmonės, politikai iš kultūros darbuotojų tikisi kažko nepaprasto, bet reikia suprasti, kad visi darbuotojai negali būti vienodi. Čia vadovo uždavinys pagalvoti, kaip paskirstyti specialistus, kaip jie gali prisidėti prie atitinkamų veiklų. Jeigu yra specialistė, generuojanti puikias idėjas, gal tegul jos plinta per tris gyvenvietes, kitas specialistas gal gali dirbti su rėmėjais, trečias – vaikščioti į namus telkdamas bendruomenę.

Dažnai žiūrovai nusiskundžia gan monotonišku renginių repertuaru, suvienodėjusiais kalendorinėms šventėms skirtais renginiai.

Tai priklauso ne nuo vieno žmogaus. Jeigu komandoje yra nesklandumų, vežimas stringa. Utenoje pažįstu pakankamai daug kultūros darbuotojų ir tikiu, kad gali susiformuoti graži komanda. Specialistų užtenka, bet kartais žiūrovas nemato, kad specialistas galbūt turėjo vizijų, bet jomis nebuvo patikėta. Jeigu kyla gera idėjas, reikia imtis ją kuo greičiau įgyvendinti, nes rytoj ar po metų ji gali būti nebeaktuali.

Uteniškiai pasigenda profesionalių teatrų spektaklių. Atvešite R. Tuminą į Uteną?

Ne tik Tuminą, ir ne tik iš Lietuvos. Pvz. Druskininkai turi vardinį teatrų festivalį, Utena pajėgi ne mažesniems festivaliams. Galime rengti žinomo režisieriaus vardo festivalį, ko galbūt kažkas bijojo.

Utena nėra teatrinis miestas, tradicijas ir publiką reikia užsiauginti, ką darė Miltinis atėjęs į Panevėžį. Turime eiti į tas erdves, mikrorajonus, kur yra publika – kaip kalnas pas Mahometą.

Juk kinas gali būti ne tik kinoteatre, bet Aukštakalnio ar Smėlio mikrorajone – ten įdomios erdvės tarp namų. Kad žmonės, iškišę galvas pro langus, žiūrėtų ir būtų priversti vartoti kultūrą. Kodėl negalėtų atsirasti aikštės teatras? Žanrų įvairovė didelė, reikia jiems rasti atitinkamas erdves.

Utenoje kultūros bazė labai gera, puiku, kad turime areną. Maskvos baletas čia atvežė „Gulbių ežerą“. Kai kuriems Oskaro Koršunovo spektakliams taip pat reikia arenos… Joks regiono miestas neturi tiek erdvių ir galimybių.

Džiaugiuosi, kad čia yra įdomių menininkų ir iniciatyvų, tik neišnaudojame jų galimybių. Kai kalbama apie kažkokius keistus piešinius ant pastatų, Klemensas Kupriūnas būtų lyderis su savo darbais, perkeltais į tam tikras erdves.

Neseniai savo kolegas vežiojau po Utenos rajoną. Netyčia aptikome Šimonėlių sodybą ir skulptūrų ekspoziciją po atviru dangumi Sirutėnuose. Buvau visai apie tai pamiršęs. Fantastiškas dalykas, o kiek dar Utenos krašte yra tokių įdomių reiškinių? Turime galvoti, kaip tokius dalykus dar labiau išeksponuoti, nes juos kuria legendiniai žmonės. Štai visi žino Vytautą Valiušį, bet kiek žmonių š tikrųjų lankėsi šio genialaus meistro muziejuje?

Turime galimybę pradėti naują etapą. Norėčiau pakviesti pagalvoti, ką kartu galime nuveikti. Mes atviri ir jaunimo, ir mikrorajonų bendruomenių, ir seniūnaičių pasiūlymams.

Esate režisierius, Utenos kultūros centro scenoje debiutavote su spektakliu. Ar dirbdamas administracinį darbą skirsite laiko kūrybinei veiklai?

Visada stengiausi daugiau užsiimti vadybą. Turiu sumanymą su viena mokykla pastatyti spektaklį, tačiau vengčiau didelio kūrybinio darbo, nes tada gali nebelikti laiko dirbti administracinį.

Kūryba kol kas liks kaip pomėgis.

 

dsc_0377

Konkursą Utenos kultūros centro direktoriaus pareigioms užimti laimėjo uteniškis režisierius Erikas Druskinas / Kristinos Sakaitės nuotraukos

dsc_0362 dsc_0370

 

3338 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.