Home » Protakos » Eilėraščiai. Petras Panavas

Eilėraščiai. Petras Panavas

Petras Panavas

Istorinis eilėraštis

Praeitin nugrimzdo ir nalšėnai

Su visais dievais, visom giesmėm.

Tiktai senmergės ir pusberniai ant šieno

Džiaugiasi gyvenimo prasmėm.

Jau primiršom Daumantą ir Mindaugą,

Ir sukilėlių dalgius senajam ąžuole.

Didvyriai staiga pavirto glindomis.

Glindos didvyrių vardais – visai šalia.

Jau nereikia nei galvot, nei graužtis

(Laikraščiai lai graužiasi už mus),

Tik baisoka, kad neimtų laužtis

Paryčiais, žadėdami užmušt.

Po trim užraktais privatizuotą turtą

Priglaudėm – ir vis dar neramu.

Net eilėraščius jau liovės kurti

Apie jaukų židinį namų.

Kaip sutramdyti godumo žvėrį?

Kaip neleist sumerkti vandenin visų galų,

Banditėliams su ministrais geriant

Už plačių stalų?

Vai tai aukštos pilys, margi mūrai,

Ubagai tarp sąvartynų su terbom!

Vai tai Donelaičio būrai

Netiki kalbom ———————-

Nelinksmas ekspromtas

Žmogeli tu mano lietuviškas,

Sako, laisvas esi.

O vis tiek gyvenimas – šuniškas,

Kol pakilsi padebesin.

Kaip drebėjo, taip dreba kinkos.

Nedrebės – išvarys iš darbų.

Pavargai nuo laisvosios rinkos,

Nuo seimūnų kalbų.

Lietuvėlė – žemė oratorių.

Ir nekibki prie pavardės:

Sąrašai KGB informatorių

Dūli seifuose – kol sudūlės.

Laimingųjų pradžiai miglotai

Jau netrukus sueis senatis,

Nes Temidei seniai nė motais,

Kas užrišo jai akis.

Tai necypauk, žmogeli lietuviškas,

Įsipilk naminukės taurėn,

Lig pietų nusitašęs ūkiškai,

Solfedžiuok ant pievutės do – re ———

Vidurvasaris

Sako, baigia Grenlandija tirpti.

Sako, greitai uždus Europa.

Išeinu į balkoną – lyg pirtį.

Lietuvėlė ir ta nebe ta.

Jei už lango išvystum palmę,

Nenustebtum turbūt nė kiek.

Arba ugnį spjaudančią kalvą.

Arba upės imtų tekėt

Atgalios. Ten kur mūsų pradžios.

Kur nuožmi dinozaurų era.

Kur naktim – tiktai žvaigždės gražios.

To, kas grožį suvoktų, – nėra.

Dar nėra nei minties, nei žodžio.

Dar stebuklas tik prasidės.

Sieros kvapo dar nieks neužuodžia

Ant mažiausios Visatoj žvaigždės.

Tai iš ten, iš pirmykščio chaoso

Visi mes. Ligi vieno visi –

Dailiai vyžą nešioję tošinę,

Dainą traukę tauriam liūdesy,

Kantriai kelią ateinantiems rodę,

Bandę skiepyt gerumą vaikuos,

O šiandieną, apnikti godulio,

Vėl pavirtę nežinia kuo ———–

Nebaigta baladė

Kažkur lekiam gatvėm – lyg po klizmos.

Lyg ieškodami pradingusių vadų.

Su mišiom tas pats, kas su marksizmais –

Kaukės ant maldų ir ant veidų.

Ėjom su dainom gražiai trispalviai,

Banditėliams kelią tiesdami.

Kilpoj supas savo laimės kalviai,

Paskutinį kartą susiriesdami.

Likę laukia, kad atriektų riekę

Ir užteptų sviesto ir medaus,

Arba, žodžiais iškilniais prisiekę,

Neprašyti viską išragaus.

Mainosi baseinai, auga rūmai,

Kvepia mužikėlių pinigais.

Kaip išmokyt atžalas gerumo,

Kad neaugtų atsuktais nagais

Į save tik, tik į savo daržą,

Negirdėdami nei skundo, nei raudos?

O tai, viską paskubom išvaržę,

Lietuva, jie vėl Tave parduos ———

Malda vidurdienio kaitroje

Viešpatie ant kryžiaus, atsiimk šį karštį.

Leisk pavaikščioti atvėsusiom kalvom.

Leisk bedieviams pamažu nukaršti,

Nusidažius trim gražiom spalvom.

Viešpatie, kaip plūdome Tave pridusę!

Kaip – tie patys – šlovinom vargonų gaudesy!

Kas suras Pasauly tokį dustą,

Kad Tavęs nejuokintum Tavam padebesy?

Viešpatie, kaip dailiai mainos mūsų spalvos!

Tavo tie chameleonai – vaikiščio darbai.

Pažiūrėk – kokios barzdelės, kokios tuščios galvos

Ir kokia jau nimbais virstanti virš jų garbė!

Viešpatie, kaip dailiai kruvinas aukas aukojom

Slibinui į gerklę grūsdami!

Jeigu mus aukotų – duotum valią kojom –

Lyg jaunatviškų lenktynių eidami!

Viešpatie, atleisk man šitą publicistiką, –

Gal, sakau, geriau rimuotą įsimins

Vietoj pragaro patekę į skaistyklą,

Vėl Tave prikalę suvogtom vinim ——-

705 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.