Home » Protakos » Kalba, kurios mokosi laboratorijoje

Kalba, kurios mokosi laboratorijoje

Kalba, kurios mokosi laboratorijoje

Giedrė MIČIŪNIENĖ

Sunku patikėti, kad kūrybinis procesas vyksta žemės ūkio mokykloje… Zarasų žemės ūkio mokykla – vienintelė Aleksandro darbo vieta – nuo atvykimo į Zarasus 1979 m. Tiesa, pareigos, darbo pobūdis keitėsi ne kartą. Tačiau dabar dirba tai, kas tikrai arčiausiai širdies, tai, kas labiausiai patinka. „Kadangi mokykla turi suvirinimo elektra laboratoriją, kurioje visa reikalinga šiuolaikinė suvirinimo įranga, visada skatinu mokinius įgyti bent jau būtiniausius praktinius įgūdžius. Visiems durys atviros. Visus kviečiu pasimokyti ir visus norinčius priimu. Ypatingai aktualu vaikinams – juk savo automobiliui gali reikiamą detalę suvirinti. Tai ir praktinė, ir materiali nauda sau, – kalba mokytojas ir apgailestauja, jog ne visiems norisi tas paslaptis sužinoti. – „Kiekvienas amatas – papildoma galimybė lengviau įsitvirtinti nuolat konkuruojančiame pasaulyje, didesnė tikimybė papildomai užsidirbti. Pagaliau, juk nebūtina tuo verstis, bet puikus šansas – mokėti pasigaminti pačiam ir būti nepriklausomam.“

Šašlykinės, pakabos – tai technologijų egzaminui pagaminti mokinių darbai. Jie ruošiasi atsakingai, todėl būna įvertinti gerai. Ne kartą Aleksandro ir jo mokinių darbai puikavosi įvairiose parodose. Beje, šiais darbais nuolat puošiama mokykla: štai didieji stručiai, akylai stebintys kiekvieną, pasukantį Zarasų žemės ūkio mokyklos link – tai buvusio mokyklos mokinio Juliaus Malakausko ir Aleksandro darbas. Patarimai juk dažnai reikalingi. Buvusiam mokiniui negaili komplimentų, o kartu ir pasidžiaugia, jog su metalu noriai ir lengvai susidraugavo ir Renatas Vietrinis, ir Gintaras Garšanovas. Tokios grožybės – tai senų daiktų prikėlimas naujam gyvenimui. Štai stručio „gimimui“ buvo naudojamos šiaudų šakių krautuvo detalės, akys pagamintos iš senų guolių, kūnas – iš nebereikalingų mokyklai turėklų. Atrodytų, keista, bet… įkvėpus gyvybę dideli metaliniai paukščiai, kurių kūnai vasarą pražysta ryškiomis gėlėmis, o žiemą pasidabina žaliuojančiomis pušų šakų kompozicijomis, ypatingai pagyvina mokyklos teritoriją: čia sustoja nusifotografuoti ne tik zarasiškiai, bet ir atvykėliai. Šalia – margaspalvėmis gėlėmis pasipuošęs šimtakojis, raudonšonis boružiukas, didžiulis metalinis voras. Jie visi „gimę“ iš nebenaudojamų daiktų: senos armatūros, metalo laužo juostų… Aleksandras sako, kad vien fantazijos čia neužtenka – reikia kartais pasukti galvą, kad prikalbintum metalą paklusti, nes kartais jis turi savo „kaprizų“. Viskas turi būti padaryta nepriekaištingai: nelikti jungimo siūlių, detalės turi atitikti reikiamą formą. Bet svarbiausia – viskas turi būti tvirta, ilgaamžiška. Ir lyg paslaptį pasako, kad pats pirmasis jo darbas – sūpynės – iki šiol dar supa Zarasų vaikus…

miciuniene-metalo-skulpt-autorius

Aleksandras išmoko sutramdyti metalo „kaprizus“ 

Aleksandras teigia, kad dirbti su mokiniais – tikras malonumas, tačiau dirbti su tinginiais – sunku… Nors dabar yra daug daugiau galimybių, kokybiškos įrangos, palengvinančios darbą, tačiau jaunuolius sunkiau sudominti: visiems norisi labai greito rezultato, o tokiems darbams reikia kantrybės, kruopštumo. Mokytojas labai džiaugiasi, kad bendruomenė skatinama dalyvauti seminaruose, sudaromos galimybės kasmet aplankyti tarptautinę statybų parodą RESTA. Ji – didžiausia Baltijos šalyse ir yra skirta visiems, kuriems aktualūs renovacijos, remonto ir statybų darbai. Čia demonstruojamos naujausios medžiagos, įranga. Patirties, žinių semiasi dalyvaudamas įvairiuose seminaruose. Visos gautos žinios panaudojamos praktiškai. Tai skatina tobulėti, ieškoti naujų raiškos būdų. Kasmet apsilanko ir rajono kaimo turizmo sodybose.

Sakoma, kuo daugiau kalbų mokėsi, tuo daugiau galimybių turėsi. Baltu pavydu galima pavydėti žmogui, kuris geba prakalbinti metalą, kurio kalba nereikalingam geležies gabalui įkvepia dar vieną gyvenimą. Aš nemoku tos kalbos, bet šventai tikiu: kad išmoktum jos abėcėlę, reikia gerokai paplušėti ir paprakaituoti. Todėl darau išvadą, kad metalo kalbą moka tik tie, kurie apdovanoti ypatinga ištverme ir darbštumu.

miciuniene-strutis

Strutis

388 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.