Home » Protakos » Svėdasų jubiliejui – patriarcho atmintis

Svėdasų jubiliejui – patriarcho atmintis

Svėdasų jubiliejui – patriarcho atmintis

Raimondas GUOBIS

Šių metų Žolinėje mūsų miestelis – Svėdasai – mini 515-ąjį jubiliejų. Jubiliejaus dienos skirtos ne tik linksmybėms bei pramogoms, bet ir susimąstymui – kas bus toliau? Didžiausias mūsų turtas – žmonės, šimtmečiais lėmę amžininkų likimus, lėmę poslinkius. Šiais susvetimėjimo, vertybių perkainavimo laikais dažnai kyla klausimas: ar mūsų visuomenė dar turi vedlių, žmonių, jaučiančių gyvenimo pulsą, savo gyvenimu gebančių lemti bendruomenės, net šalies likimą, sumanymais, darbais gebančių stumtelėti pasaulį pirmyn tobulybės link?  Jubiliejaus proga noriu prisiminti vieną iš paskutiniųjų piliečių – Svėdasų patriarchą Bronių Neniškį, kuris jau treji metai, matyt, nelabai linksmai nusiteikęs, stebi mūsų darbus ir darbelius iš dangiškųjų aukštybių.

Bronius Neniškis buvo vienas nuostabiausių mano, kaip kraštotyrininko, istoriko, etnografo kelyje sutiktų žmonių: teisingas, sumanus, darbštus, vaizdingai pasakojantis, vertinantis, numatantis, suvokiantis, kas buvo, kas vyksta ir net kas bus. Kaip viso pasaulio išmintį sulesiojusių evangelistų, taip ir B. Neniškio  žodžiuose skleidėsi išminties lobynas. Jis iš Svėdasų kilęs, savo ilgą gyvenimą tik čia nugyvenęs ir čia atminimuose tebegyvenantis nuostabiausias žmogus. Buvo… Nes su didžia pagarba, susirinkus didžiulei miniai svėdasiškių, artimųjų, buvo palydėtas į Svėdasų parapijos kapines.

Pradžių pradžia visai šalia, netoli Alaušo, tėvelių vienkiemyje. Tėvelis Jonas buvo žvejas, žuvų visokių gausiai sugaudavęs – statė bučius, tinklus ir meškere suviliodavo. Šeimoje buvusios dvi seserys – Ona ir Elana, pats Bronius ir dar vėliau atsiradęs brolis Juozas. Tarpukario žydėjimas, žavesys – pilietinė „formacija“ mokykloje, bažnyčioje, namuose. Kuomet niekas atsakymų nežinodavo, į mokytojo klausimus puikiausiai atsakydavo: ėmė šaukti atsakinėti vos ne kasdien, tad teko pasistengti, tapo vos ne geriausiu mokiniu. Drausmingas, smalsus ir labai gražiu braižu rašantis. Ne mokykla, ne mokslai kažkur aukščiau, toliau, bet darbai ūkiški, vyriški viliojo. Tėvelis ir nedraudė, skatino. Vos plūgą pasiekdamas ėmė arti. Koks grožis, koks malonumas, kai teisingai einąs arklys taip pat teisingai nustatytą plūgą tempia ir lengvo smėlynėlio vagos lygiai gula… Paukščiai smaguriai požemių kirmėlių patroškę susirinkdavo – šmakšt šmakš botagu užsižiopsojusiai juodasparnei. Kur buvęs nebuvęs žydo malūninko sūnelis, gerokai dar ir už artoją mažesnis, pasišokėdamas arimo pasižiūrėti atrūkdavo. Įdomu jam – Dovidkei, smagu ir ariančiam. Paprašo berniokas juokais jį užarti, gula į vagą.  Iš po verstuvės pūku virstantis smėlis berniuką kaip vėsiu pūku užpila, tik galva kyšoti palieka. Juokiasi žydukas, na ir lašinių, pietums įsidėtų, paragauti prašo. Vaišina, kanda, kad net jo tamsiabruvė burna, smakras išsitaukuoja. Bronius gi sumanus, nemalonumų nereikia – maišu žyduko burną nuvalo, draudžiamą „nekošerną“ kiaulienos tauką nubraukia. Iš tiesų žydai ir žavesį, ir paslaptį gamino: kaip jie šventė šabą, kaip jie – seniai barzdoti – tabaką uostydavo, kaip, nelaimei ištikus, bendruomenė žaibu nelaimėliui pinigų suaukodavo, pražūti savajam neleisdavo.

Tautinės šventės su šaulių ir kitokių patriotų rikiuotėmis, bažnyčios paslaptingumas, teisingas šventumas ir ilgi ilgi, pamokantys klebono Antano Survilos pamokslai. Net apie sėkmę ir apie nikotino pragaištingumą, tą smarvę ir nuodą, kurio keli lašai grynuoliai gali ir stiprų arklį nugaluoti. Senių pasakos, linksmosios istorijos apie Strazdelį… Juk dauguma jo smagiausių nutikimų vyko ne kur kitur, bet Svėdasuose. Ir jo kumelaitė palaikė „liuterka“ ne kur kitur, bet kalvių įkalnės pavasarinėje marmalynėje galą gavo…

guobis-neniskis-10

Besimerkianti diena: vakaruose nusileidusi saulė, prieblanda ir jau anapus saulės esančios žmonos Bronės ilgesys /Autoriaus nuotrauka

Karas. Pilnametystė ir sovietų sugrįžimas. Besislepiančių nuo tarnystės svetimoje kariuomenėje romantika. Sugavo. Gerai, kad nenušovė. Į Rusiją išgabeno, karybai ruošė, kopūstais supuvusiais šėrė, „čajumi“ girdė… Ne vienas pasiligojo ir be prasmės pasimirė. Kol parengė, nugabeno į Kuršą, tai ir karas pasibaigė. Pargrįžęs tai vairuotoju, tai dar kuo darbavosi, vėliau ir prie gyvulių, ir gaisrinėje. Santuoka su bendraamže, bendraminte ir bendravarde Brone Gikyte, guvių berniukų trejetas. Darbas, bičiulystė, tikėjimas, vis greityn ir greityn besiritantys metai. Našlystė ir kartais užgriūnantis senatvės nuovargis su mirties nuojauta…. Po to ir vėl pragiedruliai: su žmogumi susitikti, šį tą papasakoti, kokį pakinktą susiūti ar tiesiog, atrodytų, paprasčiausią virvutę teisingai nuvyti. Dar ir armoniką, lūpinę armonikėlę ar kankles į rankas pasiimti. Pagroti taip, kaip niekas kitas čia nemoka. Kankliuoti gi pats, niekieno nemokytas, tik pažiūrėjęs išmoko. Tėviškės namuose šis tautiškas, daugiastygis instrumentas buvo, mat sesuo Ona buvo viena pirmųjų vargonininko Petro Vinkšnelio suburto pavasarininkių orkestrelio muzikančių. Jis buvo gal vienintelis Svėdasuose kankliuoti dar gebantis pasilikęs. Tik tiek iš Juozo Lašo meistrystės ir svėdasiškių kankliavimo šlovės teliko… O kaip nuostabiai skamba, kad ir ta tautinė „Pasakykit Jūs lietuviai…“ 

Patriarcho pavasaris“ buvo tie įsimintini 1988-ieji, kai kūrėsi nauja Lietuva.  Pats pasisiuvo trispalvę, matyt, Svėdasuose tuomet pirmąją. Kotą ilgą ilgą padarė, žaliai nudažė. Dar nebuvo spėjus išdžiūti, kai į mitingą Dainavos slėnyje Anykščiuose nuvyko. Paskui ta vėliava daugybėje susirinkimų vardan tėvynės pabuvojo, sūnus Jonas su bičiuliais ją garbingai iškėlęs Rygos gatvėmis žygiavo, o Latvijos televizija apie lietuvių delegaciją skelbė.

Dar noriu pagyvent, dar noriu matyti, kaip mano anūkų mergaitės žavios auga…“ –  dar sakė į dešimtą dešimtį bežengdamas Svėdasų patriarchas Bronius Neniškis… Matyt, norėtų jis matyti ir kaip jo didžioji svajonė išsipildys –  visi trys sūnūs gyvens vietoje, kaimynystėje, tarsi į vieną sodybą susispietę. Juk niekur taip Lietuvoje dar nebuvo, o čia bus. Nes visai prie tėviškės trobų savus namus sūnūs Valentinas ir Jonas pasistatė, o štai Vilniuje gyvenančiam Kęstučiui savąją trobą paliksiąs – tada ir gyvens visi čia, neišardomoje broliškoje vienybėje…

448 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.