Home » Gallery » Veidai » Sėkmingų naujų mokslo metų…

Sėkmingų naujų mokslo metų…

Sėkmingų naujų mokslo metų…

Po karštosios vasaros pasitinkame rudenį galvodami ne tik apie orą – laukia nauji mokslo metai. Ne vieną apima jaudulys: vieni prisimena savo vaikystės ar paauglystės mokslus, kitiems atgimsta studijų auditorijos, vadovėliai, įskaitos, egzaminai. Bet… prisiminimai gali būti susiję ir su tuo, kas vyksta dabar. Tarkim, reikia išleisti į mokyklą sūnų ar dukrą, pasirūpinti anūkais. Amžinasis judėjimas, amžinoji kaita.

Vyresni žmonės gana romantiškai piešia rugsėjo pradžios dienas: kiek naujovių, kiek susitikimų, kiek lūkesčių. Mokiniai, turbūt, reaguoja labai įvairiai: juk bus ir rimto darbo, ir rimtų įpareigojimų, ir laisvalaikio įdomumų. Visko bus, bet vasara po truputį užsimirš ir suolai, kabinetai pratins prie kitokio ritmo.

Tad naujų mokslo metų pradžios proga apie mokyklą, kaip vieną svarbiausių gyvenimo etapų, su uteniškiais kalba Stepas Eitminavičius.

lilija-jovariene

Lilija Jovarienė,

Utenos kraštotyros muziejaus direktorė

Vis pagalvoju, kuo dabartiniai mokiniai skiriasi nuo, tarkim, tų, kurie prieš 30 metų baigė mokyklas…

Tada mokytojas dar buvo autoritetu. Ką pedagogas pasakė, neginčijama tiesa. Jis uždegdavo ir savo žiniomis, ir gebėjimais. Dabar tampa lyg kokia pagalbine priemone. Vaikai keliom galvom aukštesni už mus technologijų išmanymu. Tai yra reikalinga, bet svarbu ir atjauta, kitos moralinės vertybės. Norisi, kad mūsų identitetas išliktų. Mes pripratę keliauti po pasaulį, o kas gražaus yra savame kaime, savame mieste, ne visada žinome.

Mes guldavomės ir keldavomės su knyga, dabar turbūt yra kitaip.

Mes pasiilgstame savo klasių, o dabar jos vis keičiasi, tad sąvoka „klasės draugas“ taip pat kinta.

Dabartiniai mokiniai kitokie, nei mes buvome, – galime tik ramiai šyptelti.

Mūsų laikų egzaminai kitokie. Mes klausimus iš anksto žinojome, mums turbūt buvo paprasčiau. Mes iškart ir įvertinimą sužinodavome, o dabar turi ilgokai laukti. Vaikui, šeimai nėra lengva, nes švietimo reformos vis nesibaigia.

Tie visokiausi vertinimai skatina gerų rezultatų siekimą, tačiau ne tik jie svarbu, svarbu ir dvasinis pasaulis. Gerai, kai vyresnėse klasėse gali rinktis kai kurias disciplinas pagal savo norus. Bet, kita vertus, tokio amžiaus žmonės dar ne visada sugeba tai tinkamai padaryti.

O auklėjimas visgi pirmiausiai šeimoje. Na požiūris į mokslą, į viską.

Ideali mokykla – kaip ją apibrėžtumėte?

Pirmiausiai saugumas. Gražūs tarpusavio ryšiai. Savo darbui atsidavę mokytojai, smalsūs mokiniai. Kad nebūtų vien žinių kimšimas, kad vyktų kuo daugiau praktinių užsiėmimų. Kad mokytojas būtų laisvas nuo popierių pildymo. Pradėti nuo savo krašto istorijos, kultūros. Kad kultūros, meno, istorijos, gamtos pažinimo faktų gautų ne tik mokykloje, bet ir kitur: teatre, muziejuje, stebėdami gamtą… Ir, šalia visko, supratimas, kad mąstymo, jausenos dėžutės tokios jau nevienodos…

Mokykla, kurioje aš mokiausi, buvo saugi, jauki ir be įtampos. Jai vadovavo šviesios atminties direktorė Stefanija Kačkaitė. Gera prisiminti tuos laikus, kai pamokas vedė jauni, savo dalyką gerai išmanantys mokytojai  Vilius Nenėnas ir Minius Žiulys. Visi jautėmės lygiaverčiai, tik jie buvo mūsų Mokytojai! O Birutė Žemaitienė kaip mama, kartais net daugiau… Be galo rūpestinga, reikli sau ir kitiems, mokė tolerancijos, pasitikėjimo savimi. Su pagarba prisimenu pradinių klasių mokytojos Marijos Žukienės pedagoginį profesionalumą, pradžiamokslio ir šokio pamokas.

Manau, kad kiekvienas pažįstame ne vieną profesionalų, kūrybingą bei  inovatyvų pedagogą. Džiugina, kad jie kartu su moksleiviais renkasi netradicinę mokymosi aplinką, lankosi Utenos kraštotyros muziejuje ir padaliniuose, dalyvauja ir patys inicijuoja inovatyvias edukacines, kūrybines veiklas.

modestas-gadliauskas

Modestas Gadliauskas,

Utenos regiono vietos veiklos grupės viešųjų ryšių specialistas

   Kurią rugsėjo pirmąją labiausiai prisimenate ir kodėl?

Turbūt 2000-ųjų metų. Ne todėl, kad tai buvo penktadienis, o todėl, kad paskutinių mokslo metų pradžia mokykloje. Dabartinėje Dauniškio gimnazijoje. Atsimenu, tą dieną auklėtoja Regina Kibickienė išdalijo mums lapukus ir paprašė ką nors užrašyti. Tiesiog bet ką. Užrašėm, atidavėm, pamiršom. Atėjus mokslo metų pabaigai, per Paskutinio skambučio šventę auklėtoja perskaitė mūsų rašliavas ir grąžino mums tuos lapukus. Buvo labai įdomu išgirsti, ką prirašėm per paskutinę Rugsėjo pirmosios šventę. Nustebsite, bet tą lapuką nešiojuosi savo piniginėj dar iki šiol, jis vis dar puikios būklės. Po 17 metų.

Jeigu būtumėte mokytoju, koks būtumėte?

Labai sunkus klausimas. Turbūt tai priklausytų nuo mokinių ir nuo dėstomo dalyko. Bet, tiesą pasakius, mokytoju būti nenorėčiau, nes tai labai sunkus ir atsakingas darbas. Bet jeigu vis dėlto tektų, turbūt stengčiausi kuo daugiau bendrauti su mokiniais neformaliai.

Man regis, geras mokytojas visų pirma demokratiškas. Svarbu, kad gerai išmanytų dalyką, kurį dėsto, ir gražiai bendrautų su mokiniais.

O patirtis?

Bet juk yra ir jaunų mokytojų, kurie atsidavę savo profesijai, kurie tiki savo profesija. Tarkim, kaip Mindaugas Pranskūnas iš Dauniškio gimnazijos.

Tiki savo progesija? Ką tai reiškia?

Tiki, kad ši profesija prestižinė, kad ji turi ateitį.

O kaip apibūdintumėte mokinius?

Yra labai visokių. Yra tokių, kurie ir baigę mokyklą aplanko savo mokytojus, yra ir tokių, kurie tik ir spirga, kad greičiau išeitų.

Na taip. Šiuo aspektu apie pedagogiką kalbėtume, kalbėtume… Aš vis dažnai pagalvoju apie tai, kad įvairiausių intrigų atsiranda dėl to, kad žmogaus prigimtis gana komplikuota. Mes linkę dažnokai pirmiau ieškoti nesmagių dalykų, o ne pasidžiaugti, padėkoti. Kai aš mokiausi, tėvai niekada nepaklausė, ar mano mokytojai geri. Klausimas būdavo keliamas visai kitaip: ar tu buvai geras mokytojams… Dabar, man regis, didėja tėvų, kurie aptarinėja pedagogų elgesį ieškodami blogybių girdint vaikams, kurie be jokios objektyvesnės priežasties skundžiasi administracijai, kurie įsitikinę, kad tik jų vaikas protingiausias, šauniausias, pavyzdingiausias, kad būtent tik jį įžeidinėja, o jis šventas.

Suprantu jus.

   Bet pafantazuokime dar. Kurie mokyklos gyvenimo momentai galėtų būti keistini, jeigu, tarkim, būtumėte švietimo ir mokslo ministru?

Manau, kad dėmesys turėtų būti nukreiptas į mūsų mažiausius šalies gyventojus, ypač į vaikų darželius, taip pat į pradinukus. Manau, kad ugdymo programose turėtų būti daug vietos meno šakoms: dailei, fotografijai, muzikai, šokiui, teatrui… Juk kūrybingi žmonės keičia pasaulį, tad kūrybingumas turėtų būti prioritetas švietimo sistemoje. Žinome, kad vaikai savo kūrybingumu mus, suaugusiuosius, dažnai aplenkia, tad reikėtų tai skatinti.

Kaip jums atrodo, kodėl mokytojų vyrų yra mažokai, o daugiausia moterys?

Gal kad moterys pareigingesnės. Šis darbas reikalauja didelės atsakomybės, o moterys jos turi daugiau.

saulius-mikalajunas

Saulius Mikalajūnas,

Utenos Dauniškio gimnazijos pastatų priežiūros ir einamojo remonto darbininkas

Kas sunkiausia buvo jums, kaip mokiniui?
Išgirdus tokį klausimą iškyla vaikystėje turėtos knygos pavadinimas – „Sunku būti geram“. Nesaugumai prasidėjo devintoje klasėje, matyt, klasėje buvo per daug lyderių, per arši kova… Nelengva buvo surasti mėgstamą pamoką. Tiesa, turbūt nesupratau mokymo prasmės, nebuvau stropus mokinys. Deja, kartais stropumą ir norą atmušdavo ir mokytojai. Buvo dalykų, apie kuriuos žinojau kur kas daugiau, nei parašyta vadovėliuose. Tik to visai niekam nereikėjo. Tiesa, per beveik trisdešimt metų, dirbant techninį darbą, į apskritimą įbrėžto trikampio ploto taip ir neprireikė…
O paauglystės kvailiojimai, išdaigos?..
Smeigtukai, šlapios kempinės, padėtos ant kėdžių, tebuvo vaikų žaidimai. Buvo išdaigų su įkraunamais kondensatoriais ir priraišiotais batų raišteliais prie kėdės priekyje sėdinčiajam.

Vieną išdaigą vis prisimenu. Mokykloje turėjome pareigą pasibaigus pamokoms išplauti savo klasę. Tąsyk gerą gabalą natrio  įmetėm į kibirą vandens – efekto  ilgai laukti neteko. Užsidegė liepsna ir… bach! Purslai užtaškė pusę klasės, dūmų daugybė. Beplaudamas grindis, pakėliau galvą. O siaube – ant lubų didžiausias pilka dėmė! Semtuvėliu dar bandėme kiek pagremžti, deja… Kitą rytą įėjęs į klasę žvilgtelėjau į lubas – nieko nėra, tik keli subraižymėliai. Nesupratau. Pažvelgiau žemyn, o ant stalų tesimatė taškeliai. Balti. Praslydom…
Esate dviejų vaikų tėvas: sūnus mokyklą baigė šiemet, dukra nuo rugsėjo abiturientė. Kaip jautėtės ir jaučiatės jau kaip mokinių tėvas?
Maniau, kai mano mokytojai bus mano vaikų mokytojai, bus geriau ir jiems, ir man. Ne. Žymiai sunkiau. Ir atsakomybės dvigubai. Gaila, kad neišmokau būti akiplėša, – vaikams tikrai būtų buvę geriau. Dabar tai puikiai matau iš  „aštresnių“ tėvelių ir mamyčių… Taip ir jaučiuosi…
Kartais esamos pareigos mokykloje pavirsta tėvyste ir svetimiems vaikams. Atsiranda gyvenimiškos pamokos. Tarsi „dėdulių“ universitetas.
Kuo mokyklos gyvenimas apskritai yra labai sudėtingas?
Trūksta bendrystės. Pagalbos prašymas  reiškia štai ką: gal galėtumėt tai padaryti UŽ MANE… O tereikia tiek nedaug. Išsisukinėti, meluoti turbūt jau tapo normalu. Ir tai vyksta jau ne tik mokykloje, nors tai yra visa ko pradžia. Galbūt  ir tėvai per septynias statistines minutes, skirtas savo vaikui, padaro, pridaro daugiau, nei galima būtų tikėtis.
Iš tikrųjų, mokykla –  miniatiūrinis žmonijos modelis, kurioje yra viskas nuo „A“ iki „Ž“.

 Ar mokinys pajėgus suprasti mokytoją – juk amžius, vaidmenys skirtingi?
Mums buvo lengviau  – mokytojai už mus nedaug vyresni, jaunesni už mūsų tėvus. Jie tarsi pranašai. O suprasti? Nemanau, kad tai yra paprastas dalykas, – žmonės juk labai smarkiai skirtingi. Tad ir atsitinka: tam suprantama ir artima viena, kitam – kita. Man atrodo, kai mokytojai kur kas vyresni už mokinius, santykiai turėtų būti sudėtingesni. Na ir apskritai kai susikalbėjimas neįmanomas, tenka viską nurašyti nepalankioms aplinkybėms. Labiausiai gaila, kad sektinų pavyzdžių mažoka, tik metodai…

1319 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.