Home » Protakos » Lyg ir palinkėjimas naujiems mokslo metams prasidėjus…

Lyg ir palinkėjimas naujiems mokslo metams prasidėjus…

Lyg ir palinkėjimas naujiems mokslo metams prasidėjus…

Dalia SAVICKAITĖ

Nuo paskutiniųjų metų mokykloje mane jau skiria keturiasdešimt metų… Kai kam tiek – visas gyvenimas… O regis… rašiau vyresnėse klasėse, rašau ir dabar. Reportažus, apžvalgas, padejavimus ir pasidžiaugimus. Nesikeičia mokymosi pradžios pojūčio džiaugsmas, neišnyksta noras mokytis… bet tekstai skiriasi, džiaugsmas tylesnis ir gal kiek baugesnis… Jau yra skirtumas tarp temų ir tekstų, kuriuos rašiau seniau ir kuriuos rašau dabar. Vis dažniau skiriasi laikų vartojimas: anksčiau kalbėjau būsimuoju laiku, dabar, dažniausiai, būtuoju.

Kiekvienam iš mūsų duota supilti savo aukštumą, savo salą, kurioje būdami vis dažniau kalbėsime būtuoju laiku. Nuo buvimo aukščio priklausys, kiek žmonių girdės tavo būtąjį laiką, kiek iš jo mokysis nedarydami tavo klaidų. Tame mano būtajame laike, greičiausiai labai skirtingus pergyvenimus patyrę, ir aš, ir tu, dabar skaitantis šias eilutes… ir net tas, kuris šiemet atėjo į pirmą klasę, nes tokia diena tik kartą gyvenime… Jau įvykusi mokslo metų pradžia… Ir įdomiausia, kad net tomis pačiomis sąlygomis žvelgdami į būsimąjį laiką, jam kiekvienas ruošimės labai skirtingai, nes mes – individualybės.

Daugybė knygų pateikia gausybę gyvenimo receptų. Dažnai net kategoriškai teigdamos, kad tai tiesa. Tik užmiršęs, kad slegia buitis, apimtas įkvėpimo ir aistros, šį tą padarai, ir tuos trumpučius proveržius vadini gyvenimu… Paklysti lengva, tam, regis, net pastangų nereikia, bet kaip rasti tikrąjį kelią? Neskaityti? Nesidomėti kitų žmonių patirtimi, pasaulio prarajomis ir stebuklais? Nelyginti, nesimokyti kritiškai žvelgti į aplinką? Kuo mažesnis žmogaus pasaulėlis, tuo jis pats jame jaučiasi didesnis, tuo aiškiau kaip gyventi. Daugybė mąstytojų teigia, kad tokiame pasaulyje lengviausia būti nugalėtoju, valdytoju, apkalbėtoju… Siaurų patirčių ir įžvalgų žmonės visuomet teisia, niekuomet neklysta, tuščiai konkuruoja, kūrybinį potencialą išeikvoja liežuvaudami… Žinojimas formuoja toleranciją, žmogų padaro įdomesniu ne tik pačiam sau, bet ir visam supančiam pasauliui… Žinančiam pasaulis visuomet įdomus, kupinas atradimų ir jausmų. Pasaulis beribis, kaip ir žmogaus žingeidumas…

Aš už pasiaukojimą kultūrai plačiąja to žodžio prasme, nes tai – vertybių visuma, kuri sąlygoja žmoniškumo augimą. Kaip sėkmingai žmogui bus perteikiamas kultūrinis palikimas, taip sėkmingai klostytis jo pritapimas aplinkoje, kaupsis patyrimas. Vydūnas teigė, kad kultūra yra visa, kas duota žmogui, ir visa, ką jis turi kurti gyvendamas. Vieni kuria kultūros vertybes: užsiima kultūrinės veiklos organizavimu ir prieinamumu analogišku gamybinei veiklai (kultūros, švietimo įstaigų darbuotojai), kiti tomis vertybėmis naudojasi (gyventojai). Visi esame tokie pat – žmonės. Tik kažkodėl vieni pakantesni už kitus. Gal kažkas daugiau spalvų pasaulyje mato, o jas matydami pakenčia ir nemėgstamus atspalvius, nes kiekvienas turi teisę į tai, kas jam patinka… Viskas prasideda nuo pačių mažiausių poreikių tenkinimo, nuo kiekvieno iš mūsų sugebėjimo suprasti savo ir savo artimųjų norus. Viskas prasideda nuo pirmųjų gyvenimo metų…

Atėjusiam į šią Žemę. Ruošdama tekstą mažojo visaginiečio pasui gal prieš dešimt metų rašiau: Pirmuoju riksmu pranešei, kad Tu esi. Pirmieji šilumos ir šviesos gūsiai Tave linksmino, pirmas vėsos dvelktelėjimas įspėjo apie tykančius pavojus. Tau atsivėrė pasaulis, prasidėjo Žmogaus kelias. Visa tai labai paprasta ir taip nepaprasta Tau, kuris gyvena savo pirmuosius metus. Gimtinės žmonės, šalia kurių Tu pradedi savo kelią, visa širdimi linki Tau juoktis, bet primena: Tau reiks išmokti liūdesio, kad galėtum pastebėti ir paguosti liūdintį šalia. Tau reiks išmokti gerumo, kad sugebėtum suprasti kitą žmogų ir suvokti žodžio – geriausias – kainą. Tik tuomet Tu suprasi, kad būti geriausiu ir naudotis viskuo, kas geriausia – kiekvieno planetos žmogaus teisė, didinanti atsakomybę. Mes, suaugusieji, į Tavo rankas atiduodame tavo gimtinės – Visagino ir tėvynės – Lietuvos likimą. Tu turi išmokti daugiau nei mes sugebame duoti, idant sugebėtum gerai atlikti savo pilietinę ir žmogiškąją pareigą. Nueik vaikyste vadinamą kelio atkarpą taip, kaip ją turi nueiti tikras Žmogus. Šiandien parašyčiau tą patį.

Pirmokui. Sveikindama pirmokėlius maždaug prieš tiek pat metų kartu su tuometine kolege Žana rašėme: Mielas, ilgai mokykloje lauktas, Mažasis Žmogau, švelni tėvų ranka atvedė Tave į mokyklą. Šiandieną Tu atrandi naujus namus ir draugus, šiandieną Tu pradedi mokytis gyventi savarankiškiau. Tavo maža širdelė trokšta suprasti, kodėl ošia medžiai, kodėl pateka ir leidžiasi saulė, ką pasakoja įvairiaspalvės knygelės raidelės, kaip jungiasi ir skaidosi skaičiai. Naujas Tavo draugas – Mokytojas – padės tai suprasti. Kažkada seniai, gal prieš kokius šešis metus, Tu išmokai žengti pirmą žingsnį, prieš kokius penketą metų – užsirišti batų raištelius. Dabar Tau reiks išmokti atsargiai pereiti gatvę, paguosti draugą, apginti jį. Mes visi tikime, kad Tau labai gerai seksis mokykloje. Tikėk ir Tu – tada viskas seksis puikiai, Tavimi didžiuosis tėveliai ir mokykla. O jei kas nepasisekė, nenusimink: nebijok patarimo klausti mokytojo, atmink – jis Tavo draugas. Kuo geriausios kloties Tau, Mažasis Žmogau.

varpelis

Tiems, kurie į mokyklą ateis paskutinius metus. Prieš aštuonetą metų, stebėdama dukrą ir jos klasiokus paskutinę rugsėjo 1-ąją Ignalinos gimnazijoje, tyliai sakiau: Mielieji, dvyliktus metus mokysitės pažinti pasaulį. Ar jau žinote, ką galima vadinti gyvenimu? Tai tikrai ne tik trumpi laimės tarpsniai, kai gali jausti, galvoti ir dirbti, tai ne tik įkvėpimo valandos… ir ne tik nuplėštų kalendoriaus lapelių krūva… Tam, kad taptumėte laimingi, jums teks atrasti ir pažinti save, o tai reiškia pažinti save ir aplinką, kurioje esate, tai reiškia – tapti išmintingu. Būti išmintingu, vadinasi būti nesužeidžiamu. Todėl linkiu: neeikvokite gyvenimo tiems, kurie jūsų nevertina, tiems, kurie jūsų nemyli ir nelaukia, tiems, kurie jus neabejodami išduos ir tuoj pamirš; neliekite ašarų dėl tų, kurie jų nesugeba pamatyti, kurie negerbia jūsų ir yra pavydūs, kurie pataikauja, bet myli tik save; nesakykite savo širdies žodžių tiems, kurie jų nemoka išgirsti, kuriems širdies neskauda kuomet aimanuoja jūsiškė; neeikvokite gyvenimo veltui – jis nėra begalinis. Branginkite kiekvieną valandą, akimirką, atodūsį, artimuosius, nes šitame Dievo sukurtame pasaulyje, visada yra kažkas, kas meldžia Dievo malonės tiktai jums; tegul gyvenimas jums būna dosnus pamokomis, išmokančiomis neprarasti vilties, nepanikuoti kuomet nerandate išeities iš paspęstų pinklių; išmokite nerizikuoti gyvenimu, piktinkitės tik dėl didelių dalykų, būkite kilnūs ir garbingi, protaukite ir neerzinkite likimo; neskaudinkite, o globokite tuos, kurie jus myli, kuriuos likimas jums dovanojo. Imdami iš jų – jiems visad atiduokite ir dalelę savęs. Tegul gyvenimas išmoko jus išskleisti sparnus ir skristi lengvai, aukštai, laisvai, o atsitikus nelaimei susiliekite su skirtojo gyvenimo keliu ir laukite palankaus likimo mosto skrydžiui… Tegul Jums bus dovanota laimė mylėti. Mylėti taip, kad patys būtumėte mylimi ir labai laimingi. Triukšmingu ir skubančiu gyvenimo keliu ženkite ramiai – atminkite, kad ramybę galima surasti tik tyloje. Savo tiesą garsinkite aiškiai ir ramiai. Jeigu stengsitės būti „kaip kiti“, galite pasijusti tuščiu. Tuomet gyvenimas apkars, nes gal tas „kitas“ blogesnis nei jūs… bet nebūkite niekuo. Tegul pasiekimai, kaip ir planai, bus džiaugsmo šaltinis. Savo darbą, kad ir koks jis bebūtų kuklus, atlikite iš širdies: jis yra tikra vertybė…

Šiemet Mokytojui linkiu: Ramiai priimkite dar vienus dovanotus metus be nusivylimo atsisakydamas jaunystės šėlionių. Kurkite save kasdienoje ir šventėse, tapkite sektini. Ugdykite sielos tvirtybę, kuri skaudžioje nelaimėje galėtų apginti ir tapti skydu. Nesikankinkite dėl vaizduotės tvarinių. Didelė baimė ir nerimas dažniausiai gimsta iš nuovargio ir vienatvės. Šalia sveikos disciplinos būkite sau gailestingi. Kaip ir kiti, kaip medžiai ir žvaigždės esate visatos vaikai. Turite teisę būti čia, kaip ir kiekvienas visatos vaikas turite teisę ginti save. Kokie bebūtų troškimai, ką bedarytumėte, būkite taikoje su Aukštesniuoju. Tiek triukšme, tiek ir gyvenimo sūkuryje išlaikykite pusiausvyrą. Atraskite savo tylą, kai viskas, kas pergyventa sugrįžta ir kuria Jus patį: ne tokį, kokį jį mato kiti, ne tokį, kokiu norite būti, o tokį, koks esate, ir dovanoja drąsą nemeluoti nei sau, nei kitiems… Net būdamas nuviltas, net kupantis savo neišsipildžiusiomis, svajonėmis, žinokite – pasaulis puikus. Būkite atidus. Stenkitės būti laimingu. Tik nuo Jūsų priklauso, koks pasaulis bus rytoj. Eikite su savo esamais, buvusiais ir net būsimais mokiniais keliu, nes tik einantiems nėra nieko nelaukto. Kelyje susitinkama, kelyje keičiamasi informacija, kelyje susipažįstama su savimi ir savo reakcijomis į keliaujančius kartu… Neskubėkite, dabar žmogus skuba, o beskubėdamas ir miršta taip ir nepažinęs nei pasaulio, nei savęs… Nuolat savo mokiniams aiškinkite: jeigu tu esi kitoks, tai dar nereiškia, kad kažkam turi būti duobe pykčiui išlieti. Dėl nekalbėjimo ar tiesiog nemokėjimo to daryti, prasideda menki nesusipratimai keliuose, o šie perauga į konfliktus šeimose ir šalyse. Prasidėję dėl ne laiku ir ne vietoje pasakyto žodžio virsta neapykanta, agresija, nepakantumu. Visų lygių konfliktai yra problemos sprendimas tiems, kurie vertybe pasirinko turtus ir ambicijas. Džiugu jau vien tai, kad Jūs esate, kad domitės mokinio pasauliu ir randate jam vietos savajame. Jūs tobulinate juos, jie bando tobulinti Jus. Visa tai tam, kad gyventume kuo tobulesniame pasaulyje: tam, kad žmonės pažintų, tai, ko dar nežino; tam, kad visi mokėtų susitarti dėl laiko savo pomėgiams tenkinti; tam, kad išmoktų suprasti „kitokio“ žmogaus požiūrius; tam, kad gerbtų kito gyvybę ir teisę; tam, kad niekada neišnyktų tautinis savęs supratimas… Stiprybės Jums, Mokytojau.

 Jau priimtų ir mane… Nei aš, nei daugelis iš jūsų, nei juolab akademinis jaunimas, nors ir kalbantis būtuoju laiku, dažniausiai nepatyrėme tiesioginio fizinio ir emocinio skausmo dėl valstybingumo praradimo. Knygos, seneliai ir tėvai pasakoja apie tuos laikus. Žinau savo bendraamžių, kurie valstybės atkūrimo 100-etį painioja su valstybės atsiradimo data… Keistas tampa savivertės ir tautinio tapatumo pajautimas… Pokariniai Lietuvos emigrantai besąlygiškai jautė save lietuviais esant: siuntė savo vaikus mokytis lietuvių kalbos toli nuo gimtųjų namų į Vasario 16-os gimnaziją Vokietijoje, už likusiųjų Lietuvoje laisvę mitingavo prie vyriausybių tose šalyse, kur likimas nubloškė gyventi, atgavus nepriklausomybę, atsiradus pirmai progai atstatinėjo bažnyčias ir dvarus, rėmė artimuosius, mecenavo paminklų statybą, atplukdė į Klaipėdą Taravos Anikę, kuriai Zaurveinas dainavo „Lietuviais esame mes gimę…“. Dabar gerus darbus gimtinei galima daryti tik gavus pilietybių įvairovę… pragmatiška. Ar galima būti lietuviu mintant kitos šalies garsais, spalvomis, emocijomis, skoniais ir kvapais? Tikėkimės, kad taip nebus. Tikėkimės. Greičiau tauta atsigaus, kai atsiras Pirmas, pradedantis nesavanaudiškai veikti, stabdyti pagreitį įgaunantį tautos ir jos kultūros nykimą. Tuomet nebus svarbu ar jis baigęs pedagogikos mokslus – jis bus vadinamas Mokytoju. Visi laukia, kol kažkas tai pradės daryti už juos ir tuomet – kai procesas įsibėgės – jie prisijungs prie jo kaip didžiausi didvyriai ar rėmėjai. Mes tobulai išmokome vaikščioti pramintais takais. Aš manau, kad žmogus, radęs laiko pažinti save, savo privalumus ir trūkumus, tampa ne tik kritiškai vertinantis vykstančius procesus, bet ir tolerantiškas, pakantus ir kitam – kitokiam, randa būdą kartu siekti aukštesnių tikslų. Mes visą gyvenimą mokomės, augame tam, kad keistume savo aplinką: klysdami, atrasdami, ginčydamiesi, sutikdami, bet svarbiausia: mes mokomės eiti savo keliu pažindami kiekvieną jo akmenėlį. Savo pojūčių spalvą suliedami su supančio pasaulio spalvomis, kuriame naujus derinius. Nors mintimis sugrįžkite į Mokslo ir Taikos dieną – rugsėjo 1-ąją, mylėkite save, neneikite savo poreikių būti laisvais, būti kitokiais. Kaip graudžiai beskambėtų – mūsų Lietuvoje daugiausia ir vien todėl mes tampame ateitimi. Todėl reikia keistis, reikia mokytis, reikia dalyvauti ten ir tiek, kiek leidžia jėgos. Neužmirškite mylėti savęs. Tik mylėdami save galėsite mylėti ir kitą, trokštantį atsivėrimo laisvės žmogų. Keiskite pasaulį savyje, kad keistųsi pasaulis.

415 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.