Home » Spindulys » Sveikiname Petrą Panavą

Sveikiname Petrą Panavą

Sveikiname Petrą Panavą

Stepas EITMINAVIČIUS

Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje buvo paminėtos rašytojo Petro Panavo 85-tosios gimimo metinės. Vakaro tema – „Tarpežerių soneto“ eilutė „Tai aukšta Aukštaitijoj, tai šviesu!“ Tad buvimas Aukštaitijoje lyg ir tapo susibūrimo leitmotyvu, neužmirštant, kad Petro Panavo kūryboje žodis „šviesa“ apima ir problemiškus, skaudžius motyvus, retorinius klausimus.

Šventės pradžioje buvo priminta „Sakmės apie giminės pradžią ir save“ citata: „Kai gimiau, sako, buvo gražaus lietuviško rudens pati pradžių pradžia – ar tai paskutinės rugpjūčio dienos, ar tai rugsėjo pirmoji pusė. Tais laikais dėl tikslios gimimo datos niekas per daug galvos nesuko. Laikas tekėjo lėtai. Koks skirtumas prieš Dieviškąją Amžinybę, savaitėlė ton pusėn ar kiton? Kai klebonas greitakalbe paklausė vaiko gimimo dienos, krikštatėvis sutriko ir pasakė, kas užėjo ant seilės, – rugsėjo šeštą. Klebonas taip ir užrašė. Ta pačia greitakalbe paklaustas, kokį vardą tėvai norėtų duoti savo atžalai, krikštatėvis vėl sutriko ir pasakė saviškį – Petras.“ Šiame pasakojime jau atpažįstame Petrą Panavą, mokantį įtaigiai kalbėti, rašyti tiek apie kasdienybės akimirkas, tiek apie amžinas ar laikinas tiesas.

Įsimintinas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Česlovo Juršėno žodis: „Esi brangus ne tik Utenai, bet ir Ignalinai. Prisimenu tave Ignalinoj daug linksmesnį nei šiandien, juk kartu mokėmės. Tu sugebėdavai pajuokauti. Neišduosiu didelės paslapties, kad matematika tau nelabai patiko. Anais stalininiais dar laikais tu ir piešdavai. Dėl kai kurių piešinių, netinkančių tiems metams, net buvai iškviestas į partijos rajono komitetą. Tavo knygose randu tų žiežirbų, nes moki parinkti žodį, moki taip pateikti, kad būtų ne tik įdomu, bet ir smagu skaityti.“

Gimimo diena suteikė progą darsyk padėkoti rašytojui už kūrybą: už poeziją, už prozą, už eseistiką, už dramą. Kai kuriuos padėkojimus norėtųsi pacituoti: „Dėkui už eilėraščius, kuriuose minima Utena“, „Dėkui už šį man gražų sakinį: „Daumantui kartais imdavo atrodyti, kad tie prisiminimai visai ne jo gyvenimas, o keistos sakmės ar sujaukto sapno regėjimų trupiniai“, „Dėkui, kad savo poetiniu žodžiu kuriate giesmę Lietuvai. Gamta, istoriniai įvykiai, istorinės asmenybės – kaip gražiai apie visa tai kalbama jūsų eilėraščiuose“, „Dėkui, kad anais laikais mokiniams daug pasakojote apie mūsų kunigaikščius“, „Dėkui už eilėraštį „Paskutinė vakarienė“. Skaudus kalbėjimas apie žmogaus prigimtį. Skaudus apibendrinimas, jog meluos visi. Gal tokie kūriniai ir verčia mus pirmiausiai pamąstyti, kokie esame mes sudėtingomis akimirkomis?“

Padėkojimai buvo išties gražūs, prasmingi, rodantys, kad žmogus, į kurį kreipiamasi, daugeliui labai svarbus, daugeliui turėjo teigiamą įtaką. Antanas Kibickas: „Dėkui už ištikimybę „Utenos Indrai“, nes beveik visos knygos pas mus leistos. Jūs pasidomėkite, kokiu tiražu išleista naujoji knyga „Trys broliai, juodvarniais lakstantys“? 1000 egzempliorių tiražu!“ Vida Garunkštytė, Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos direktorė: „Aš dar nedirbau bibliotekoje, bet jau buvau jūsų kūrybos gerbėja.“ Regina Stakėnienė, literatų klubo „Verdenė“ pirmininkė: „Dėkui už pagalbą jauniems žmonėms, jūs savo talentu dalijatės su visais.“ Žurnalistės Reginos Stundienės padėkojimas buvo toks: „Dėkui už meilę moterims eilėse ir širdyje. Jūs sulaukėte tokio gražaus amžiaus todėl, kad mylėjote. Dėkoju už tvirtų įsitikinimų stuburą, kurio nesulaužėte prie jokios santvarkos.“

Petras Panavas – ne tik rašytojas, bet ir mokytojas, tad buvusių mokinių ar mokinių mamų priėjimai tikrai prasmingi. Štai lituanistė Audronė Snieganienė, buvusi auklėtinė, bandė pasakyti daugumos mokinių požiūrį: „Yra graži proga padėkoti auklėtojui už kitoniškumą. Tada mes supratome, kad pasaulis gali būti kitoks, mes jūsų dėka alsavome laisvės oru.“ Kas buvo gražu? Kad Petras Panavas pagerbtas kaip mokytojas ne trafaretinėm frazėm, o nuoširdžiais, atvirais prisipažinimais, koks buvęs tada, mokykliniais laikais, reikalingas.

Turbūt kiekvienas jubiliejus skatina lyg ir specialiai dar sykį prisiminti patikusius kūrinius, dar sykį suvokti bei pajusti, kuo mums yra minimas žmogus. Tad neatsitiktinai šventės dalyviai buvo provokuojami pagalvoti, kaip apibūdintų Petro Panavo poeziją, prozą ar esė. Tarkim, jeigu būtume enciklopedijos sudarytojais, kas joje būtų fiksuojama apie šį rašytoją…

Jubiliatas į užduodamus klausimus atsakinėjo gražiai argumentuodamas savo gana savitą požiūrį; tai išties buvo įtaigus, nuoširdus kalbėjimas savo skaitytojams. Pasižymėjau kelias mintis: „Jauniems pirmiausiai patarčiau nerašyti, nes rašančiųjų yra daugiau nei skaitančiųjų. Bet jei žmogus rašo, tai jam yra šventė, jis pragiedrėja, jis jaučia, kad gyvena. Jeigu aš nerašyčiau, tai gal pieščiau. Žmonės turi kažką daryti. Kartais mokausi iš kitų, kaip gyventi. Užeinu kažkada pas Rapolą Šaltenį, o jis, eidamas dešimtą dešimtį, rašo knygą! Va iš tokių žmonių ir pasimokau.“

Vakare buvo kalbėta ir apie naują knygą „Trys broliai, juodvarniais lakstantys“. Akcentuota, kad Petras Panavas yra talentingas pasakotojas, kad geba meniniu žodžiu, pasitelkdamas sakmės galimybes, perteikti trijų brolių dramatizmą. Daug įsimenančių epizodų, detalių, netikėtų asociacijų, įtaigių palyginimų – iš jų ir kuriamas vientisas meninis vaizdas. Meniškai įprasminta pradžia bei pabaiga. Labai įvairiai užsimenama apie pasaką „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“. Ji padeda būti prie sakmės, šalia sakmės, leidžia giliau pažvelgti ne tik į trijų brolių, bet ir į Lietuvos likimo svarbiausias koordinates. Primenamas koks nors svarbus mūsų kraštui istorinis įvykis ir žiūrima, kaip tai paveikė brolius. Kontekstu pasinaudojama labai atsakingai. „Susidūrė ir tiesa, ir išmonė. Yra ir to, ir to. Didžiausiai mano nuostabai, kai kas iš autoritetingų literatūrologų ją pagyrė. Ši knyga lyg ir padėkojimas Miškiniui“, – Petro Panavo pastaba.

Dainavo Utenos kultūros centro Sudeikių skyriaus moterų vokalinis ansamblis „Sudeikiečių gaida“, kuriam vadovauja Audronė Misiukaitė. Dainininkės, muzikantai aukštos prabos – galėčiau tik taip pasakyti. Subtiliai jaučia renginio unikalumą, prie vyraujančios stilistikos moka pritaikyti savo repertuarą. Elegantiška sceninė laikysena. Jų dainos padėjo susikaupti, pajusti mūsų buvusio ar esamo gyvenimo akimirkas, svarbius būties fragmentėlius.

Įvairios dovanos-staigmenos, įvairios užduotys, interviu, eilėraščių skaitymas, skaitytojų padėkojimai, sudeikiečių dainos, rudeniškų obuolių kompozicija sudarė visumą, kita vertus, vakaro esmines atramas, potekstę galima rasti ir tądien bibliotekoje skaityto „Tarpežerių soneto“ citatoje:

Tai aukšta Aukštaitijoj, tai šviesu!

Jau baigia auksu virsti rugio plotas

Ir pilkapiai – Istorijos golgotos

Tarp amžinų ir laikinų tiesų.

Kaip surūšiuoti tas tiesas visas?

Kaip nepavirsti komišku teisiuoju?

 

dsc_0316

Rašytojas, poetas Petras Panavas / Kristinos Sakaitės nuotraukos

dsc_0325 dsc_0356 dsc_0354 dsc_0300 dsc_0343 dsc_0339 dsc_0331 dsc_0320 dsc_0314 dsc_0309 dsc_0305 dsc_0303 dsc_0319 dsc_0298 dsc_0360 dsc_0326

943 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.