Home » Spindulys » Audėja Birutė Andrijauskienė: „Skleisti pasauliui nykstančio amato grožį yra labai gera“

Audėja Birutė Andrijauskienė: „Skleisti pasauliui nykstančio amato grožį yra labai gera“

Audėja Birutė Andrijauskienė: „Skleisti pasauliui  nykstančio amato grožį yra labai gera“

Daiva ČEPĖNIENĖ

Senais laikais kone kiekvienoje troboje stovėjo audimo staklės, o austi drobes, lovatieses, įvairias juostas, rankšluosčius mokėjo dažna namų šeimininkė. Mūsų močiutės audė tam, kad aprūpintų savo šeimynykščius drabužiais, sukrautų kraitį dukroms. Pirkti drabužius anuomet buvo brangu, tai sau leisti galėjo nebent turtingesnieji. Dabar audimas –
nykstantis amatas, pradėjęs nykti tuomet, kai išaugo pirktinių audinių paklausa. Dar kaimuose yra močiučių, kurios turi audimo stakles, moka austi ir audimo meno paslaptis mielai atskleidžia jaunajai kartai. Tuo tarpu besidominčių nykstančia liaudies meno šaka –
audimu, nėra taip daug.

Prie staklių sėda apsimovusi vilnones kojines

Zarasuose, kultūros centre, 2003 metais įsikūrė „Tradicinių amatų artelė“. Tai projektas, kuriuo siekiama atstatyti nykstančius amatus – tradicinį audimą, namų apyvokos daiktų puošybą, drožybą, tradicinių trieilių armonikų meistrystę Zarasų krašte. „Amatų artelėje“ ugnelė rusena iki dabar, gaivindamos senąjį amatą, prie senovinių audimo staklių, surinktų iš kaimuose gyvenusių močiučių palėpių, triūsia kelios Zarasų krašto audėjos: Rimutė Vitaitė, Birutė Andrijauskienė ir Jolanta Lašaitė. Apie senąją lietuvių liaudies tautodailės šaką – audimą, šio primiršto amato puoselėjimo svarbą pasikalbėjome su viena iš artelėje besidarbuojančių audėjų Birute Andrijauskiene. Pašnekovė yra ir siuvėja, turi dailės mokytojos kvalifikaciją, dalyvauja folklorinio ansamblio veikloje. 10 metų dirbo parodų kuratore, ir kaip pati sako, su įvairiomis veiklomis blaškėsi per gyvenimą, dabar dirba Zarasų kultūros centro scenografe, bet moters širdį pavergęs, pašnekovės hobiu vadinamas – audimo amatas. „Aš į tą tautiškumą esu įklimpusi. Etnokultūra man yra prie širdies“, – atviravo pašnekovė. Moteris prie staklių sėda apsimovusi vilnones kojines, lygiai taip, kaip darydavo ir mūsų senolės. Anot pašnekovės, su batais prie staklių nepasėdėsi, audimo staklių pakojus gali jausti tik mindamas juos apsiavęs minkštu apavu.

img_0005-copy

Senojo amato puoselėtoja Birutė Andrijauskienė / Daivos Čepėnienės nuotraukos

Autentiško tautinio kostiumo neįmanoma atkurti

Senojo amato B. Andrijauskienė pradėjo mokytis tik įsikūrus „Tradicinių amatų artelei“ iš senųjų, Zarasų krašte gyvenančių, audėjų. Tačiau didžiąja savo mokytoja vadina žinomą Zarasų krašto audėją Adelę Tumėnienę. Austi senoviniu būdu išmoko, kaip pati sako, per vienerius metus. Tačiau audimo paslapčių B. Andrijauskienė dar tebesimoko iki šiol, nes neatsakytų klausimų ir neaiškumų prisėdus prie staklių iškyla nuolat. „Daug galima išmokti, bet kartais pats nežinai kodėl, audinys nesiaudžia nors tu ką. Mokytis gali visą gyvenimą, bet vis tiek visko neišmoksi. Todėl patyrusių audėjų patarimų prireikia nuolat“, –
tikino B. Andrijauskienė. Pašnekovė austi mokėsi prižiūrima mokytojos, paskui gilinosi į audimo niuansus, siūlų suvėrimą, raštus. Pasak moters, norint suvokti ir išmokti, reikia laiko. Bet po truputėlį viskas įmanoma. „Austi galima išmokti greičiau, ilgiau trunka tautinio kostiumo analizė, kostiumo detalių priderinimas. Vos nuklysti derindamas raštus ar kažkokios spalvos per daug įaudi, langeliai per dideli gaunasi ir jau nebetelpi į tam tikro regiono autentiško kostiumo reikalavimų rėmus. Prieš pradedant austi svarbu gerai išstudijuoti raštą ir kitas detales“, – pasakojo audėja. Tautinio kostiumo istoriją, jo autentiką Birutė Andrijauskienė analizuoja, studijuoja skaitydama literatūrą, lankydamasi muziejuose, kuriuose saugomi senoviniai tautiniai kostiumai, konsultuojasi pas Lietuvos liaudies kultūros centre dirbančias tautinio kostiumo ekspertes. „Ankstesnieji, XVIII amžiaus, tautiniai kostiumai žymiai skiriasi nuo šiuolaikinių. Net ir audžiant išgavus tokius pat raštus, ornamentus, spalvinę gamą, tokios pat autentikos neatkursi. Tokių siūlų, kurie būdavo naudojami audimui anais laikais, dabar niekur nerasi. Vilna būdavo verpiama, o iš suverptų siūlų audžiamos medžiagos ir siuvami drabužiai. Buvo vadovaujamasi gamtos ciklais, kada kirpti vilną ir pan. Tuomet ir siūlai buvo stipresni. Dabar austi daug sunkiau, silpnesni siūlai dažniau trūkinėja. Pats gi visko nepadarysi. Norint išausti autentiškas medžiagas, reikėtų pradėti nuo avelės auginimo. Seniau vilna būdavo natūrali, ji būdavo verpiama, o iš suverptų siūlų audžiamos medžiagos ir siuvami drabužiai. Spalvinės gamos taip pat būdavo kiek kitokios, vyravo natūralios žemės spalvos. Dabar daugiau sintetinio pluošto, kostiumuose vyrauja pastelinės spalvos.

Svajoja nusiausti žemaitišką kostiumą

Pašnekovė gimusi ir užaugusi Klaipėdoje, miestietiškoje aplinkoje, yra žemaitė. Senoviniu audimo amatu pradėjo žavėtis dar ankstyvoje jaunystėje, moterį traukdavo tautodailės parduotuvėse siūlomi audiniai. Būtent tautinių drabužių audimą pašnekovė pasirinko todėl, kad audžiant tautinį drabužį galima daugiau įlieti savo fantazijos. „Tautiniame kostiume yra daug detalių: sijonai, liemenės, marškiniai, prijuostės, nuometai ir t.t. Austi skirtingas detales labai įdomu. Kiekviename regione tautinis kostiumas yra kitoks. Savitais raštais, spalvomis, detalėmis, puošybos elementais“, – pasakojo audėja B. Andrijauskienė. Nors pašnekovė yra žemaitė, audžia tik aukštaitiškus tautinius drabužius. Pasak audėjos, skirtingų regionų tautiniai kostiumai skiriasi savo ornamentavimu, audimo būdu. „Keturnyčiais languotais sijonais puošiasi visų Lietuvos regionų moterys, tačiau žemaičių, dzūkių, suvalkiečių, aukštaičių sijonai skiriasi iš esmės. Langelių išdėstymu, jų dydžiu, spalvine gama ir pan.“, – pasakojo pašnekovė. Į aukštaitišką austinę liemenę įaudžiami katpėdėlių raštai. Moteriškų marškinių rankogaliai, krūtinė puošiami žičkų (neblunkančių siūlų) raštais. Sijonuose dominuoja raudona, žalia, violetinė ir geltona spalvos. Aukštaitės galvas dabindavo skarelėmis, kepurėlėmis, nuometais, jaunos merginos dėvėjo galionus, karūnėles. Vyrų aukštaičių tautiniuose drabužiuose vyrauja dryžuoti arba languoti raštai. Audėja B. Andrijauskienė įsitikinusi, kad lietuvaitės visais laikais mėgo puoštis. Moterų dėvimos prijuostės būdavo nėriniuotos, kepurėlės išdabintos aukso siūlais. Lietuvaitės dabindavosi gintaro, stiklo, koralo karoliais, į kasas mergaitės pindavo gėles. „Visos moterys puošdavosi ir norėjo būti gražios. Tik kiekviename krašte, regione būdavo tam tikros taisyklės: kiek tą grožį gali paryškinti, kiek save gali parodyti. Tautinis kostiumas buvo išeiginis drabužis. Kasdien anksčiau žmonės dėvėjo paprastus drobinius drabužius, kurie buvo audžiami iš prastesnės vilnos. O geresni drabužiai būdavo net perduodami iš kartos į kartą. Mamos juos palikdavo savo dukroms, kaip pasogą“, – pasakojo moteris. Pašnekovė yra nuaudusi ir savojo, Žemaitijos krašto tautinio kostiumo atskiras detales: prijuostę, liemenę. Bet mintyse brandina svajonę nusiausti ir pasipuošti žemaitišku tautiniu kostiumu.

Nuausti tautiniam kostiumui mėnesio nepakanka

Austi pagal užsakymus pašnekovei nuobodu. Nes tuomet reikia pildyti užsakovo reikalavimus. Moteris mielai audžia nelaukdama užsakymo. Tautinį kostiumą įsigyti, pasak audėjos, kainuoja nuo 500 iki 700 eurų. Pilnos komplektacijos kostiumų B. Andrijauskienė yra nuaudusi apie 10. „Jeigu skaičiuoti pavienes kostiumo detales, tai bus žymiai didesnis skaičius. Kostiumui nuausti su visu paruošiamuoju darbu, rašto paskaičiavimu, staklių užtaisymu prireikia daug laiko. Vien staklėse sėdėti reikia mėnesį, o dar reikia ir sukirpti, pasiūti“, – pasakojo B. Andrijauskienė. Greičiausiai, anot pašnekovės, audžiasi dvinyčiai sijonai, sunkiausia nuausti raštuotą audeklą, nes tuomet audėja turi nuolat skaičiuoti. Gana lėtai audžiasi ir aštuonnyčiai sijonai. Beje dauguma Zarasų rajono tautinių ansamblių, kolektyvų dalyvių ir dabinasi Zarasų artelės audėjų rankomis išaustais ir pasiūtais kostiumais. Šių audėjų kostiumai taip pat dalyvavo ir parodose, o 2011 metais Respublikinėje parodoje „Aukso vainikas“ pelnė trečiąją vietą.

Senoviniai amatai yra mūsų šaknys, mūsų praeitis

Lietuvoje mažėja žmonių, nyksta mūsų šalies kaimai, jaunimas išvažiuoja į didmiesčius arba emigruoja. Vyresniosios kartos išsaugotas istorinis, tautinis paveldas lieka. Tik ar mes, likę čia Lietuvoje, sugebėsime jį išsaugoti ir perduoti ateities kartoms? „Išsaugoti senovinius lietuviškus amatus svarbu todėl, kad mes esame lietuviai, čia mūsų šaknys, mūsų praeitis. Tai yra mūsų tautos tapatybė, mūsų esybė, atsispindinti ne tik tautiniame kostiume, bet ir kituose istoriniuose dalykuose. Žiūrint į Europą galima pastebėti, kiek daug šalių prarado savo papročius, tautinį identitetą. Mūsų tauta yra unikali ir tai norisi išsaugoti. Tai yra labai gilu. Kas daugiau tai gali išsaugoti, jeigu ne mes patys“, –
sakė B. Andrijauskienė. Pašnekovė apgailestaudama kalba apie tai, kad dabartinis jaunimas užsiėmęs išgyvenimo, pragyvenimo reikalais. Pasaulis atviras, todėl nemažai jaunimo išvažiuoja ir įsilieja į svetimas kultūras ir žavisi jomis nepažindami savosios. Birutė Andrijauskienė įgytomis žiniomis ir senovinio audimo subtilybėmis dalijasi noriai. Ir pasirodo dalintis turi su kuo. Zarasų rajone yra net kelios jaunos merginos, besidominčios audimo amatu. „Tradicinių amatų artelėje“ apsilanko ir mokinių grupės, atvyksta šeimos su vaikais, ekskursijos iš užsienio. „Malonu, kai žmonės domisi. Dalintis ir skleisti pasauliui šitą nykstančio amato grožį yra labai gera“, – sakė Audėja Birutė Andrijauskienė, vildamasi sulaukti ir valdžios palankesnio dėmesio liaudies kultūrai, didesnių pastangų siekiant ją išsaugoti.

img_0007-copy img_0010-copy img_0013-copy

1733 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.