Home » Spindulys » Utenos maltiečiai: norime pamaitinti ne tik kūną, bet ir dvasią

Utenos maltiečiai: norime pamaitinti ne tik kūną, bet ir dvasią

Utenos maltiečiai:  norime pamaitinti ne tik kūną, bet ir dvasią

Kristina SAKAITĖ

Statistikos duomenimis, Utenos apskrityje gyvena beveik 31 tūkst. žmonių, sulaukusių 65-erių metų ir vyresnių. Utenos rajone pagyvenusių žmonių skaičius siekia 8631, beveik 1200 rajono gyventojų yra vyresni nei 85-erių. Panašios
tendencijos ir kaimyniniuose rajonuose. Anykščių rajone gyvena pusseptinto tūkstančio vyresnio amžiaus žmonių, o itin garbaus amžiaus – 85-erių ir daugiau – sulaukė beveik 1000 anykštėnų. Pagal pagyvenusių žmonių skaičių toliau rikiuojasi Molėtai – 4,3 tūkst., Ignalina – 4,2 tūkst., Zarasai – 3,9 tūkst. ir Visaginas – 3,4 tūkst.

Bijo tapti našta kitiems

Spalio 1-ąją pasaulyje minint Tarptautinę pagyvenusių žmonių dieną siekiama atkreipti dėmesį į senėjimo problemas, vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo sąlygas ir pan. Ar tas dėmesys bus tik proginis, ar paskatins nuolatines veiklas? Į šį klausimą turbūt gali atsakyti ne tik valstybinės institucijos, įvairios nevyriausybinės organizacijos, besirūpinančios pagyvenusiais žmonėmis, bet ir patys senjorai, gebantys išsakyti savo poreikius, suvokiantys savo teises.

Utenos maltiečiai su būriu savanorių švęsti Tarptautinę pagyvenusių žmonių dieną miestelėnus pakvietė jau trečią kartą. Rugsėjo 28 d. Utenos kolegijos medicinos fakulteto salėje vyko renginys – koncertas, loterija, o vėliau – vaišės prie arbatos, pritraukęs būrį vyresnio amžiaus žmonių.

Pamaitinus kūną, norisi, kad ir dvasia būtų soti, todėl dabar pagyvenusiems vienišiems žmonėms ne tik vežiosime sriubą į namus, bet organizuosime daugiau kultūrinių paslaugų“, – žada Utenos maltiečių vadovė Diana Tumėnienė.

Aš ne vienas ir ne vienišas“ – taip vadinasi netrukus startuosiantis projektas. „Koncentruosimės ties užimtumo veiklomis. Yra žmogus, kuris dirbs su socialiai izoliuotais žmonėmis, bandys pasiūlyti jiems stalo žaidimų, palydės į kiną ar biblioteką pasikeisti knygų, suorganizuos išvyką į teatrą, mišką, kad žmonės pabūtų gamtos apsuptyje. Šį projektą finansuos Utenos r. savivaldybė“, – pasakojo D. Tumėnienė.

Užimtumo paslaugų turėtų sulaukti apie 30 žmonių, projektas bus vykdomas iki metų pabaigos.

Sunkiausia, anot pašnekovės, surasti jokioms draugijoms nepriklausančius, vienišus, pagalbos stokojančius žmones.

Kol kas užimtumo paslaugą planuojama teikti tik mieste gyvenantiems žmonėms. Savanoriai tikisi, kad pavyks išjudinti žmones ir į Vilnių spektaklį pamatyti, ir Triušiukų slėnį aplankyti.

Sociokultūrinių paslaugų sąrašas ilgas, tačiau realybėje senjorai džiaugiasi sulaukę minimalios pagalbos – pavėžėjimo į gydymo įstaigą – ir nesvajoja apie keliones į kultūrinius renginius. Iniciatyvūs nevyriausybininkai bando kompensuoti tą sritį. „Kol kas žengiame pirmuosius žingsnius. Iš patirties žinome, kad senyviems žmonėms reikia ne tik materialinės paramos. Ši programa truks iki metų pabaigos, o paskui matysime, koks bus poreikis užimtumo veikloms, kiek turėsime savanorių. Kartais pačius senjorus išjudinti nelengva, nes jie nenori būti našta kitiems“, – kalbėjo Utenos maltiečių vadovė.

Kaime parama svarbesnė

Maltiečiai neatsisako ir ankstesnės veiklos – nepritekliuje gyvenantiems senyviems uteniškiams vežioja į namus sriubą, o praėjusį pavasarį karštas maistas ant ratų pasiekė ir Vyžuonų, ir Užpalių seniūnijos bei Tauragnų miestelio gyventojus. „Kaime ši parama žymiai svarbesnė – gal žmonės skurdžiau gyvena, gal kaimynai per toli ir rečiau aplanko“, – pabrėžia pašnekovė.

Vita Narbutienė – viena iš Utenos maltiečių savanorių, teikianti pagalbą kaimo žmonėms, sako, kad tai vieniši, neįgalūs asmenys, kurių vaikai emigravę ir aplanko tėvus vos porą kartų per metus. Štai
94-erių senolio sodybą sunku pasiekti net savanoriams – kartais tenka palikti maistą pas kaimynus, o senolis pats atvažiuoja jo pasiimti – tuos porą kilometrų įveikia arkliuku. „Kaimas sensta, pagalbos reikėtų žymiai daugiau žmonių. Kartais mes sulaukiame priekaištų, kad nelankome vieno ar kito žmogaus, o kai kada priešingai – stebimės, kai patys tvarkosi, nieko neprašo. Kaime gyvena beveik aklas vyras – viena akimi nemato, o kita – kaip per miglą, bet sugeba ir daržą susikasti, ir į parduotuvę nueiti… – pastebi V. Narbutienė ir priduria, kad užmiršti žmonės – nebūtinai gyvenantys atokiame vienkiemyje. – Miestelyje daug gyvenančių po vieną, kurių per savo darbus ir rūpesčius nepastebime“. Vita antrina ankstesnei pašnekovei: senukams reikia ne tik sriubos atnešti, jiems svarbu, kad kas nors paklaustų, ar kojos neskauda, ar kolorado vabalai bulvių nepuola…

Nevyriausybinėje organizacijoje besidarbuojanti užpalėnė V. Narbutienė sako, kad savanorystė – neatsiejama jos gyvenimo dalis. Nuo 8 mėn. augusi be mamos, sulaukė aplinkinių paramos. Močiutės, kurios megzdavo kojines ir kepdavo blynus, paseno, dabar Vita ateina pas jas siūlydama pagalbą.

Nelaukia, kol palinksmins kiti

Ar pakanka vyresniems žmonėms skirtų užimtumo veiklų, kultūrinių renginių? Kalbinti pašnekovai vieningi – daugiau orientuojamasi į jaunesnį žiūrovą, bet…

50-metį perkopusi Vida sako, kad senjorams reikia pasiūlyti ne tik šokti ar dainuoti, bet ir pašluoti – Utenoje yra tokių vietų, kur reikalinga priežiūra. „Tiems, kurie gyvena mieste ir neturi sodybų, kad galėtų išvažiuoti, veiklos tikrai maža. Jie ištisas savaites išbūna butuose – visos dienos yra vienodos. Galima būtų suorganizuoti talką, pavieniai žmonės juk neis į parką ir nepradės ravėti gėlynų. Reikėtų pakviesti tuos, kurie dar turi jėgų sutvarkyti kokį skverą, parką, pagrėbti lapus, pašluoti. Pažįstu tokių žmonių, kurie prisipažįsta, kad mielai padirbėtų, tada ir diena greičiau prabėgtų, žmonės ligas primirštų. Reikėtų paramos ir kultūriniams renginiams – gal apmokėti dalį transporto išlaidų ar renginio bilieto kainos važiuojantiems į spektaklį ar koncertą“, – siūlymus žėrė Vida. Utenos kolegijoje budėtoja-valytoja dirbanti moteris prisipažįsta kol kas sunkiai atrandanti laiko apsilankyti renginiuose – be darbo kolegijoje, tenka prižiūrėti sodybą kaime, žiemą lanko draugus, giminaičius. Svarsto: įdomu būtų pasižiūrėti kokį spektaklį ar pasiklausyti Radžio koncerto… Paklausta, ar nerimauja, kad sulaukus pensinio amžiaus veiklos sumažės, Vida sako apie tai dar negalvojanti.

Kitas pašnekovas – Raimondas Šimonėlis – nelaukia, kol jį kas nors pralinksmins ar „užims“ ir pats prisigalvoja pramogų. Spalio 11 d. jam sukaks 60 metų, tačiau vyras sako, kad veiklos dar pakanka. „Kuo užsiimčiau, jeigu nebūčiau muzikantas? Dirbčiau arba… žuvį gaudyčiau. Dar grybus rinkčiau. Kol kas iki pensijos tolokai, esu vairuotojas, važinėjau ir į tolimuosius reisus“, – pasakoja Raimondas. Uteniškis nuo 1984 m. groja akordeonu ansamblyje „Gija“. „Groti mokiausi privačiai. Kai buvau 12-kos, motina nupirko akordeoną, pusmetį mokiausi ir nuo to laiko visą gyvenimą groju: vestuvėse, pobūviuose, ansamblyje. Tik kai susirgau angina ir išoperavo balso stygas, beveik nebedainuoju. Liaudiška muzika man yra viskas. Kai žmonės linksminasi, šoka, man dar maloniau groti.

Dabar vyksta nemažai renginių, bet dauguma skirti jaunimui. Visi skaičiuoja pinigus, neįgalūs ir pensininkai sėdi namuose – kur jiems eiti, kai visi keliai uždaryti? Visur reikia pinigų. Tačiau kultūrinę veiklą turėtų skatinti ir valdžia. Anksčiau būdavo daug susiėjimų, koncertų, o pastaraisiais metais ir mums tenka groti vis rečiau. Mes nenorime paleisti šitos muzikos, norime perduoti tai jaunimui – laikome ritmą, kiek galim“, – sako ansamblio „Gija“ muzikantas R. Šimonėlis.

 

 

dsc_0379

Utenos maltiečių vadovė Diana Tumėnienė su būriu savanorių trečią kartą uteniškius sukviečia minėti Tarptautinės pagyvenusių žmonių dienos / Kristinos Sakaitės nuotraukos

dsc_0313

dsc_0351

dsc_0303

dsc_0383 dsc_0384

dsc_0325 dsc_0335 dsc_0338 dsc_0327

dsc_0349

dsc_0329 dsc_0341 dsc_0333

 

dsc_0350 dsc_0355 dsc_0362 dsc_0363

dsc_0373 dsc_0375 dsc_0376 dsc_0385 dsc_0386dsc_0330

dsc_0380

 

 

 

 

 

1669 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.