Home » Gallery » Veidai » Rūta kalba ir už mus

Rūta kalba ir už mus

Rūta kalba ir už mus

Stepas EITMINAVIČIUS

Spalio pradžioje Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje įvyko Rūtos Mikulėnaitės-Jonuškienės poezijos vakaras „Apleistoj širdies saloj…“ Rajono meras Alvydas Katinas ir administracijos direktoriaus pavaduotoja Zita Ringelevičienė Rūtai Mikulėnaitei-Jonuškienei įteikė Padėkos raštą už aktyvų dalyvavimą Utenos sąjūdžio iniciatyvinės grupės veikloje.

Galvodamas apie būsimą vakarą mėginau sukonspektuoti savo mintis apie poetės Rūtos kūrybą. Man regis, eilėraščiais teigiama, jog Dievo pasaulyje yra visko, ko reikia žmogui. Yra motina, tėvas, dukros, yra angelai, meilė, yra takažolė, smilgos paukštis, papartynų aitvaras. Moteris visa tai mato ir jaučia kažką konkretaus dirbdama: ravėdama daržą, vakuodama agurkus, rūpindamasi šparaginėmis pupelėmis. Jos pasaulėjautoje – vaikystės gražumai, Utenos vaizdai, gamtos globa. Rūtos eilėraščių name gamta žmogui labai daug pasako, labai daug ką primena, nes gebama įsiklausyti. Paslaptingi daugtaškiai. Su jais elgiamasi atsargiai, pagarbiai. Ten, kur meninė informacija gali pasirodyti sentimentali, dedamas visažinis taškas. Poetinio pasaulio harmonija sužeidžiama, bet neįveikiama. Gražus liūdesys – toks, koks būdingas tik stipriam žmogui.

Vakaro metu Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė atsakė į pateiktus klausimus. Ko buvo teiraujamasi? Tarkim, kada poetė pajuto, kad jos vienas didžiųjų rūpesčių – eilėraščių rašymas, kokie išgyvenimai – džiugesni ar skaudesni – atveda į eilėraštį, kaip gyvenimas Glazge keitė poezijos turinį, formą, kaip pati apibūdintų savo kūrybą.

Sąžiningai mėginau užfiksuoti tik esminius poetės teiginius, tad ir citavimas gana fragmentiškas:

Šiandien, kai pradėjau vartyti savo eilėraščius, tai man pasirodė, jog jie visi apie meilę… Kai mane kas pavadina poete, man atrodo, kad per skambiai sakoma. Eilėraščių rašymas nėra mano vienas didžiausių rūpesčių. Kaip jie gimsta? Yra lyg koks apsėdimas: vaikštai, galvoji… Kartais praeina keleri metai, kol užrašai, ką kažkada mąstei. O kartais per penkiolika minučių. Tarkim, taip užrašiau eiles apie Uteną. Tarsi man kažkas jas atsiuntė. Štai apie tetą Oną ilgai galvojau, bet pradedu rašyti ir vis lapelį išmetu. Ne tai. Kažkada kurį laiką buvau prie Viduržemio jūros. Tamsi juoda naktis ir staiga atėjo tai, ką anksčiau apie tetą galvojau… Sutinku: gyvenimas yra gražus, bet kad pasiimtum ko nors pilnom saujom, reikia daug iškentėti. Negali didžiuoti tuo, kas netikra. Yra tokių akimirkų: lyg skristum, lyg matytum save iš aukštybių. Tokia pasaulio didybė, o tu esi toks menkas… Rašau daugiau iš liūdesio. Išmokau džiaugtis gyvenimu: ką pasiimi, tas tavo. Ne auksas, ne turtas svarbu… Kai išvykau į Glazgą, kokius trejus ar ketverius metus nieko nerašiau.“

Vakare žavėjo graži muzika – taip paprastai galėtume pasakyti. Graži dėl to, nes grojo Renata Buzėnaitė, grojo ir dainavo Audronė Misiukaitė, Leonas Rutkauskas. Labai mieli Audronės bei Leono komentarai: „Tie metai, kai kažkada buvom kartu, neišsitrynė, jie liko; man visada atrodydavo, kad tu esi šalia…“, „Rūtos eilėraščiuose yra melodija, tik reikia ją pajausti. „Smilgos paukštis“ man labai patiko, po to jau ir kiti virto dainomis.“ Eilėraščius labai nuoširdžiai skaitė Genutė Baranauskienė. Reikia pripažinti, kad Rūta taip pat moka skaityti savo eiles. Lyg poezijos spektaklio fragmentas: girdime poetinį žodį, kartais ir komentarą ar mintis apie būtį ar kūrybą.

dsc_0053

Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė  iš Škotijos į Uteną grįžo su eilėraščių ir prisiminimų puokšte / Kristinos Sakaitės nuotraukos

Kas buvo bent man šiek tiek netikėta? Moterys (Rūtos bičiulės) iškepė pyragų, duonos, sunešė įvairių kitokių vaišių. Įspūdingos Mildos Beinoravičienės puokštės, kvepiančios rudeniu ir skanumynais, gražūs Klemenso Kupriūno piešiniai. Dar mums reikia poezijos, dar mums reikia bičiulių – imčiau ir banaliai apibendrinčiau, tokiu būdu tik sumenkindamas buvusią gana euforišką nuotaiką.

Grįždamas namo per Vyžuonos parką ir jausdamas, kaip ramiai, rudeniškai lyja, prisiminiau Rūtos mintį, kad kūryba jai tarsi dienoraščio rašymas, mat nėra nieko, kas netikra, išgalvota, išlaužta iš piršto, padaryta ar parašyta, kad skambėtų. Prisiminiau jau anksčiau skaitytą teiginį, jog eilėraščių gimimo istorijos yra gal net įdomesnės už pačius eilėraščius, nes kai užrašai, tai tarsi įsuki į spalvotą vaizdinio popierėlį. Jis tampa šifru, kurį žino tik rašantysis arba artimiausi žmonės, kurie būna šalia tą atvirumo, atradimo ar netekties akimirką. Tąsyk Vyžuonos parke prisiminiau, kaip gražiai Rūta visada kalba apie savo motiną, – jos megztos pirštinės yra išmargintos gyvenimo išmintimi, o išvirtos uogienės skonis išties ypatingas. Esu įsidėmėjęs ir tokį prisipažinimą: Rūtai išvažiuojant į Glazgą motina padovanojo mažą dėžutę su rožiniu. Poezija visa tai? Taip.

Ką vakare supratau? Kad cituota mintis, jog Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė kalba ir už kitą žmogų, galėtų apibūdinti tiek šios poetės kūrybą, tiek patį vakarą. Kalba ne vieno asmens vardu – tai buvo aišku iš susirinkusiųjų reakcijos, susikaupimo, noro kuo ilgiau pabūti kartu.

dsc_0034

Du menininkai: Arvydas Šaltenis ir Algirdas Indrašius

dsc_0038

Muzikuoja Audronė Misiukaitė ir  Renata Buzėnaitė

dsc_0042

Utenos r. sav. meras Alvydas Katinas ir administracijos direktoriaus pavaduotoja Zita Ringelevičienė Rūtai Mikulėnaitei-Jonuškienei įteikė Padėkos raštą už aktyvų dalyvavimą Utenos sąjūdžio iniciatyvinės grupės veikloje

dsc_0051

R. Jonuškienės kūrybos gerbėjai

dsc_0059

Renginio vedėjas Stepas Eitminavičius

dsc_0032

dsc_0060

dsc_0035

dsc_0052

dsc_0061 dsc_0067

dsc_0041

dsc_0040

 

 

856 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.