Home » Protakos » Kelionių žemėlapis pagal bibliotekininkę Aldoną Marčiulionytę

Kelionių žemėlapis pagal bibliotekininkę Aldoną Marčiulionytę

Kelionių žemėlapis pagal bibliotekininkę Aldoną Marčiulionytę

Jolanta MATKEVIČIENĖ

Nežinantys gal ir pagalvotų, jog ji galėtų būti krepšininko Šarūno Marčiulionio sesė, bet žinantiems tokių minčių nekyla, nes Aldona – mažutė, trapi moteriškutė, ir dar suvalkietė. Bet ką padaro Aukštaitija su suvalkiečiais kaip, beje, ir kitos Lietuvos vietovės su atvykėliais? Greičiausiai, jiems nė neįtariant, ima ir pakeičia… O gal žmogiškiau būtų pasakyti – išmoko prisitaikyti…

Aldona, baigusi Vilniaus kultūros mokyklą ir įgijusi bibliotekininko profesiją, atvyko į Molėtų kraštą ir jame užsiliko. Sako, jai čia patikę ir žmonės, ir gamta. Iš pradžių ji dirbo Joniškio bibliotekoje. Neseniai buvau Joniškyje ir aš, pagalvojau, kad negalėčiau ten gyventi, labai jau „prasta aura“ – lyg būtų padalintas į dvi respublikas., bet žmonės ten gyvena, ir, matyt, džiaugiasi. Pripranta prie vietovės ir nepastebi daugelio dalykų… Aldona sako, jog ten buvusi seniai, o iš ankstesnių laikų mažai ką prisimenanti. „Seniai tai buvo, o ir dirbau tik pora metų, atsiradus progai, įsidarbinau Molėtų bibliotekoje, ir čia jau 38-eri metai“. Jaučiu, kaip Aldona „niaukstosi“, jog miniu kai kuriuos jos gyvenimo faktus, nes linkusi manyti, kad tiems, kuriems reikia, apie ją žino, o kitiems nėra būtina pasakotis. Nors ir dirba bibliotekoje, Vartotojų aptarnavimo skyriuje (abonemente), bet į „feisbukus“ žiūri kritiškai, o galėtų būti jo „žvaigžde“, jei tik viešintų savo pomėgius: keliones ir grybavimą… Bet jai patinka gyvas bendravimas, kaip ir daugeliui bibliotekos lankytojų, kurie ateina ne tik į biblioteką, bet konkrečiai pas bibliotekininkę Aldoną Marčiulionytę, kad ši jiems parinktų knygų. Per tiek metų įgytas pasitikėjimas žmonėmis, pažintas jų knygų skonis ir pomėgiai, leidžia bendrauti betarpiškai ne tik apie knygas, bet ir apie keliones. Žiūrėk, ateina skaitytojas tik knygų, o užsibūna ilgėliau, nes keičiasi ir kelionių įspūdžiais. Šiais laikais jau nieko nebestebina kelionės. Gali važiuoti kur nori, ir su kuo nori… Tačiau, žinant, kokie atlyginimai yra bibliotekose, Aldonai neabejotinai praverčia, matyt, išsaugotas suvalkietiškas taupumas. Todėl per metus ji gali išvykti į keliones kelis kartus. Man įdomu, kaip atsiranda pomėgis keliauti? Aldona pasakoja, kad pirmoji jos kelionė buvo mokykliniais, tarybiniais, metais, gal 9-oje klasėje, kai su klasiokais vyko į Minską (Baltarusija). Paskui sekė kelionės su profsąjunga, arba, kai organizuodavo darbo kolektyvas. Kelionių pomėgis atsirado maždaug prieš 20 metų, o susiformavo prieš septynerius metus. Išeitų, kad šiam pomėgiui atsirasti padėjo kelionių agentūros, su kuriomis keliauta po Europą, o susiformuoti padėjo supratimas: ką aš noriu pamatyti kitaip. Todėl atsirado individualūs kelionių maršrutai, prie kurių daug laiko praleidžia Aldonos draugė Lina. „Dėl išvystytos infrastruktūros senosiose Europos valstybėse galima keliauti ir ekspromtu, o pamėgink, sako Aldona, taip pakeliauti Lietuvoje. – Per vieną dieną neapsisuksi, nes nevažiuoja autobusai.“ Todėl, kaip ir keliautoją Vladą Vitkauską, žavi maži Lietuvos miesteliai, taip ir Aldona mėgsta keliauti po mažus Europos miestelius, ten, kur neveža kelionių agentūros, kur tik tu pats esi atsakingas už savo pasirinkimą, už bendravimą su žmonėmis, už santykį su gamta, už vaizdinį, už gerą nuotaiką… Neseniai ji grįžo iš Portugalijos. Sako, buvo atidėtas skrydis. Daugeliui žmonių tai buvo nepasitenkinimas ir nepatogumas, o Aldona į tai žiūrėjo kaip į nuotykį, į galimybę ilgėliau pabūti Porto mieste, ir skristi geresnės klasės lėktuvu, kaip, kad rodo kino filmuose… Na, būčiau aš Lisabonoje, tai būčiau ieškojusi E. Hemingvėjaus ar E. M. Remarko kelių, bet Aldona beveik kasdien gyvena tarp knygų, jų autorių ir herojų, tad jos domėjimosi laukas dažniausiai būna gamtovaizdis. Tačiau, norint suprasti, kokiose šalyse ji buvo, ir ką matė, nebūtina keliauti kartu, arba stebėti „feisbukus“. Galima ateiti į biblioteką ir pasiimti paskaityti knygų, kuriose įvykiai vyksta Aldonos aplankytose šalyse. Visų nesuminėsime, bet keletą pamėginkime. Pradėkime nuo Ukrainoje gimusios, Baltarusijos rašytojos, neseniai pelniusios Nobelio literatūrinę premiją, Svetlanos Aleksijevič knygos „Černobylio malda“, kurioje pasakojama apie atominės elektrinės katastrofą ir gyvenimą po to. „…Kijevo kelionių biuras siūlo keliones į Černobylio miestą ir mirusius kaimus…. Suprantama, už pinigus. Aplankykite atominę Meką…“ Kitas autorius – Nobelio premijos laurėtas – lenkų literatūros klasikas Henrikas Senkevičius. Jis taip pat dažnai keliaudavo. Jo aplankytos šalys ir miestai, kaip ir Aldonos, Varšuva, Krokuva, Lvovas… Graikija, Italija, Ispanija, Prancūzija… Na, Amerikoje Aldonai būti dar neteko, bet už tai keliones motociklu po JAV Molėtų bibliotekoje pristatė buvęs Vilniaus vicemeras su žmona… Po muziejus Aldona dažniausiai nevaikšto, bet Lenkijoje buvo užsukusi. Gal todėl ir šį autorių nusižiūrėjo, kad jis kovojo dėl svarbių dalykų visuomenei – muziejaus steigimo Varšuvoje, A. Mickevičiaus paminklo sukūrimo Krokuvoje. O jo romano „Be dogmos“ herojus Juzefas Sniatinskis rekomenduoja šiandien jau baigiamą pamiršti klasikinį dienoraščio rašymą. „Žmogus, palikęs dienoraštį, – nesvarbu, ar jis prastai, ar gerai parašytas, kad tik būtų nuoširdus – pateikia būsimiems psichologams ir rašytojams ne tik savo meto vaizdą, bet ir vienintelį, tikrą, apie žmones pasakojantį dokumentą, kuriuo galima pasikliauti“. Mados reikalu šiandien dar daugeliu atvejų tampa Šv. Jokūbo kelias, bet kai kam piligrimystė yra ir būdas nugalėti save, savo puikybę ar neįgalumą. Brazilų rašytojas Paulo Coelho, kaip ir Aldona, važiavo autobusu, važinėjančiu tarp Pedrafitos, esančios netoli Sebreiro, ir Kompostelos. „Per 4 valandas įveikėme pusantro šimto kilometrų, skiriančių tuos du miestus, ir kaipgi čia neprisiminsi, jog mudu su Petrusu eidavome tokį atstumą dvejetą savaičių. Netrukus išeisiu iš viešbučio ir ant šventojo Jokūbo kapo padėsiu Švenčiausios Mergelės paveikslą, pritvirtintą prie trijų kriauklių. Pasakiau, kaip galima greičiau, išskrisiu į Braziliją, nes ten manęs laukia galybė neatidėliotinų reikalų. Pamenu, Petrusas man sakė, jog visus piligrimystės prisiminimus jis sudėjo į paveikslą, o man galvon dingtelėjo mintis parašyti knygą…“ Ir iš tikrųjų šio autoriaus knyga „Piligrimas“ išgarsino jį visame pasaulyje. Matyt, anot jo, mes visada ateiname laiku ten, kur mūsų laukiama. O Šv. Jokūbo kapas man dar priminė Aldonos žodžius, kad pasitaikius progai, visada apsilanko kitų šalių kapinėse. „Tuomet pajunti didžiulį skirtumą tarp ten, ir čia, nes mumyse gyvena mirusiųjų kultas“, sprendžiant iš to, kaip puoselėjamos kapavietės ir kiek jos užima vietos… Andrius Užkalnis, parašęs „Kelionių istorijas“, skiria vietos ir Venecijai. Anot jo, Venecija likimo apdovanota. „Pasakų miesto šlovė ją pakelia virš banalaus žmonių šurmulio, virš plytų ir čerpių sangrūdos. Venecija bus išbandymas tam, kas sako, jog visur gerai, bet namie geriausia: jei šis miestas nepakeis įsitikinimo, kad keliauti – neapsimoka, tam tada tikrai verta likti namie, kol Dievas pakvies pas save.“ Tačiau ne Venecija Aldonai buvo ta vieta, į kurią ji norėtų sugrįžti, o Roma. Tuomet, matyt, derėtų paskaityti ir prancūzų filosofės, rašytojos ir keliautojos Catherine Clement knygą „Teo kelionė“, kad įsigytumėte pirmos klasės bilietą į religijos pasaulį… Žurnalisto ir keliautojo Martyno Starkaus knyga „Šilko kelias, arba 10 000 kilometrų su „Pagieža“ „ leidžia pažvelgti į šį kelią įvairiomis prasmėmis, susipažinti su „Tūkstančio ir vienos nakties“ kraštų nuotykiais, praeitimi ir dabartimi, o svarbiausia – „beprotiškas keliautojų avantiūras lydėjusia beprotiška sėkme“. Nors Aldonai „beprotiškos“ sėkmės epitetas ir netinka, bet kelionių sėkme ji tikrai gali pasidžiaugti. Ir čia tikriausiai galioja taisyklė: su kokiomis mintimis nuvyksi į šalį, taip ji ir pasitiks… Todėl yra kelionių ir keliautojų kurie gali vadovautis „Gerumo dienoraščiu“ pagal Leoną Logthetį, ir tapti „geresniu savo paties antrininku“. Na, o Švedijos šaliai galima pasirinkti jos rašytoją Akselį Miuntę (Axel Munthe), nes mažai pasaulyje yra autorių knygų, kurios, vos išvydusios pasaulį, sulaukia milžiniško populiarumo. Tokia yra „Knyga apie San Mikelę“. Tai beveik autobiografinė knyga. Kaip mažai yra rašytojų, kurie mirtų Karaliaus dvare, gyvendami svečio teisėmis. A. Miuntė mirė Karaliaus Gustavo V rūmuose.

Kelionių žemėlapio pabaigai ne tik aš pasirinkau, bet ir kitiems įsiūliau ispano Carlos Ruiz Zafon romaną „Vėjo šešėlis“, kur pilna paslaptingų vietų, primenančių šventovę su knygomis. „Kiekviena knyga, kurią čia matai, turi savo sielą. Parašiusiojo sielą, ir tų, kurie skaitė knygą ir svajojo. Kaskart knygai patekus į naujas rankas, kai skaitančiojo žvilgsnis perbėga eilutėmis, jos dvasia dar labiau sustiprėja“. Jei ji neatitiks skaitančiojo lūkesčių, visada bus galima grąžinti į bibliotekos lentyną ir pareiti pėsčiomis namo, besigrožint atsinaujinančia Vilniaus gatve. Anot Aldonos, kad ir kur bebūtum, kad ir ką bematytum, grįždamas namo, visada pagalvoji: kokia graži yra mūsų Lietuva…

matkeviciene-aldona-marciulionyte-1
Bibliotekininkė Aldona Marčiulionytė / Autorės nuotrauka

308 Iš viso matė 3 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.