Home » Protakos » Liepsnojanti senjorė iš šalies paribio

Liepsnojanti senjorė iš šalies paribio

Liepsnojanti senjorė iš šalies paribio

Dalia SAVICKAITĖ

Spalio pirma dekada, kaip jokia kita, gausi šventėmis. Gal todėl, kad derlius jau namie, kad stalai gausesni, kad tuomet, kai nebedainuoja paukščiai, pragysta žmonės… Jau vien plačiai žinomų švenčių gausybėː tarptautinė muzikos, pagyvenusių žmonių, angelų sargų, kūno kultūros ir sporto, mokytojų… Apie pagyvenusius žmones šiemet kalendoriai rašo nedaug… gal valdžios politika, gal, kad jų Lietuvoje daug ir nežinia, kuris verčiausias… III amžiaus universitetai jau taip pat nebe sensacija, nors ir neviešinamų organizacinių, ir kitokių problemų – apstu. Smagu tai, kad jau galima kalbėti ne vien apie šių – lyg ir mokslo įstaigų – „pedagogus“, bet ir ugdytinių savitumus. Jau niekas nebesiginčija dėl tokių sambūrių reikalingumo. Skaudoka, kad tai daugiau miestų ir miestelių vyresniųjų laisvalaikio praleidimo forma, kad nei iš vienkiemių, nei iš sunykusių kaimų žmonelių į juos nieks neprivežioja…

Kai nepriklausomybės pradžioje važinėjau po Vokietiją, stebėjausi – kodėl finansinės gerovės pasiekę, brandūs žmonės renkasi gyvenimą atokiau nuo didmiesčių? Kodėl jų senjorai buriasi priemiesčiuose? Ten jau senokai suprasta, kad gyventi geriau žalioje, tylesnėje aplinkoje. Tai -prabanga. Ar tai prabanga atokesnius miestelius pasirinkusiems Lietuvos senjorams? Daugeliui – ne, nes sveikatinimo įstaigos „išvažiavo“ į miestus… Pragyvenimas miesteliuose tiesiog pigesnis, nes daug kur gali nueiti pėsčiomis, užsukus miškan gali kokių uogų ar grybų pasirinkti… Jau nestebina tokie turtingesnių žmonių pasirinkimai ar jų vaikų sprendimai nupirkti tėvams butus, kad nereikėtų didmiesčių daugiaaukščių languose pro pelargonijas į tuštėjančius kiemus žiūrėti…

Gyvenimas Visagine

Kartais pasiseka pažinti itin netradicinių žmonių, pasirinkusių gyvenimą miesteliuose. Jie dažniausiai būna ir III amžiaus universitetų klausytojai, ir jų dekanai, ir įvairių įstaigų savanoriai. Viena iš jų – Visagine jau daugiau nei 10 metų gyvenanti buvusi operos ir baleto teatro choristė Nijolė Kliučinskienė. Ją pažįsta ne tik visaginiečiai, bet ir ignaliniečiai, uteniškiai, švenčioniškiai, anykštėnai ir daugybė didesnių ir mažesnių miestelių ir kaimų žmonės. Manot dėl gastrolių su teatru? Tikrai ne. Profesionalusis menas nemokią provinciją, dažniausiai, ignoruoja. Ji išgarsėjo savo šokių kolektyvu, kuris anksčiau vadinosi „Sidabras”, o dabar – Visagino III amžiaus šokio teatro fakulteto kolektyvas „Rūta”. 2003 m. Operos ir baleto teatrui atidavusi 30 gyvenimo metų, būdama penkiasdešimties N. Kliučinskienė išėjo „į rentą”. Mums mokama pensija, o menininkams – renta. Su a. a. vyru Leonu pasiskaičiavo pajamas ir… pasirinko gyvenimą Anykščiuose. Nors aktyviai bendravo bibliotekoje, jai vis dažniau pradėjo trūkti scenos adrenalino… 2007 m. atvyko gyventi į temperamentingą Visaginą. 2008 m. visi laukė vokalo meną pristatančių iniciatyvų, o sulaukė šokio… Esame įpratę, kad nauji meno kolektyvai, tai – energija trykštančio ar kiek „pabuvusio“ ir namuose pradėjusio dusti jaunimo sambūriai, bet būna ir kitaip. Ji į šokių kolektyvą Visagine subūrė pagyvenusias moteris (turi ir vieną vyriškį), dažna iš kurių savo rankomis yra šukavusi pirmuosius ir dabartinius miesto vadovus, siuvusios jiems ir joms rūbus, pardavusios duoną, mokiusios ir gydžiusios juos ir jų vaikus. Tai buvo akiai neįprastas kolektyvasː kažkas tarp teatro, šokio, mados ir muzikos „įvaizdinimo“.

Šokio kolektyvas demonstravo su metais neblėstantį, kitas formas ir išraiškas įgaunantį moterišką žavesį, gyvybingumą ir kasdienį gebėjimą tuščioje erdvėje kurti grožį. Tai stulbinantis, gracingas žongliravimas moteriškumu, kurį demonstruodamos kasdienybėje, būtų vadinamos keistuolėmis… Joms nereikia be tikslo klaidžioti miško takeliais mankštinant sąnarius – jie puikiai pagal kiekvienos šokėjos individualias galimybes išsimiklina repeticijose. Žmogus save vertina pagal savo atšvaitą aplinkoje. Šokio teatro fakulteto koncertuose tenkinamos ne tik prigimtinės savybės – būti matomam, bet ir nuolat girdimi pagyrimo žodžiai, draugiški palinkėjimai, skatinantys būti aktyviais, prižiūrėti save, puošti aplinką apie save. Pasirodymuose skambanti puiki muzika suderina vidines žmogaus „stygas“, nuteikia pozityvumui. Puikūs kostiumai, kuriuos, vadovaujamos N. Ostrižnovos siuvasi pačios dalyvės, džiugina akį. Kolektyvas šoka pagal operos „Pilėnai“ muziką ir bene pirmosios Visagine pasiruošė sutikti japonus – paruošė šokį pagal „Madam Baterflai“, jų koncertuose skambėjo Šabaniausko ir Utiosovo dainos, operų arijos, rusiškos ir graikiškos melodijos. Visa tai darė moterys, kurios apie savo amžių nenorėjo kalbėti. Ir ne todėl, kad tokios kalbos nieko nekuria. Padėkot, matyt, reiktų ir slaviškam dalyvių temperamentui, bei tą energiją akumuliavusiai, „sustačiusiai“ ir sugebėjusiai parodyti jų vadovei lietuvaitei Nijolei Kliučinskienei. Sambūris buvo labai palankus universiteto steigėjams, nes jo „studentų“ šokio teatro fakultetui nereikėjo „rankioti“ po visą miestą: 2011 m. jais iš karto tapo visas kolektyvas. Dabar tai, ką nešioja savyje, Nijolė dosniai dalija žmonėms. Kolektyvas pasivadino „Rūta” dėl priežasties, apie kurią net nepagalvotumeː daugelyje kalbų šis augalas vadinamas būtent taip, todėl kolektyvui, kuriame tik ji viena lietuvė tai – labai paranku ir suprantama. Nuo pirmų metų kolektyve su ja šoka Marija Kazakevič ir Leonarda Petkevič.

Prigimtis

Nijolės meninė prigimtis atsiskleidžia ne vien šokyje. Visose valstybinėse šventėse ji vilki iš mamos – savanorio dukros – paveldėtą lietuvišką tautinį kostiumą. Juo pasipuošusi išdidžiai žygiuoja miesto gatvėmis, speiguotą šventišką vasarį įsisuka dar ir į trispalvį šaliką – patikėkit – Visagine tai nėra labai įprasta… Dabar tuo jau ne taip stebina, o pradžioje jos dažnai nesuprasdavo… Ji kasdien oriai, itin tiesią nugarą papuošusi spalvingais, originaliais rūbais „skraido” po Visaginąː į biblioteką mokytis „kompiuteriauti”, į teatro „Gyvenimas gražus” ir lietuvių liaudies šokio Kūrybos namuose bei bažnytinio choro repeticijas, veda sveikos gyvensenos pamokėles to pageidaujantiems, skaito patriotines eiles renginiuose… sugalvoja namų užduotis savo kolektyvui, nes nori, kad susipažintų su kūrinių libretais, kūrėjų asmenybėmis. Savo ugdytinius ji moko valstybinės kalbos, organizuoja ekskursijas po teatrą, vedžioja senojo Vilniaus gatvelėmis, kitaip stengiasi pristatyti gimtinę pasirinktai draugijai. Šiame fakultete keičiamasi ir kultūriniu patyrimu. Darbinėje veikloje „studentės“ dalyvavo tuo metu, kai karjerai Visagine daryti nereikėjo mokėti valstybinės kalbos, kai vyravo slaviška kultūrinė raiška, o buitiniame lygmenyje nebuvo poreikio bendrauti lietuviškai. Dar prieš dešimtmetį pensijinio amžiaus visaginiečiai nenorėjo vadintis senjorais… Nes tai kapitalizmas… Toks buvo gyvenimas. Jo nepakeisi, nes jis tik kartą duotas. „Gastrolės“ į kitus miestus, svečių priėmimas sudarė galimybę lavinti bendravimo lietuvių kalba įgūdžius, padėjo susipažinti su pasirinktos gyventi šalies paveldu. Daugelį nesuprantamų dalykų paaiškina Nijolė. Pati užaugusi daugiataučiame Vilniuje ji supranta kultūrinius skirtumus, sugeba būti taktiška juos derinant. Dabar jos kolektyvas renkasi giedoti Lietuvos himną pasipuošęs savo etninių tėvynių tautiniais rūbais: gerbdamos savo tautą, gerbia ir kitas.

Laisvalaikiu ji dar ir fotografuoja, ruošia parodas. Savo fotografijos mokytoju laiko buvusį kolegą, žurnalistą Aloyzą Stasytį. Žmonės sako, kad sena draugystė nerūdija. Labai stipraus palaikymo ji sulaukia iš buvusio kolegos, regis tokio triukšmingo ir kartais net įžūliai vėjavaikiškai atrodančio Jurijaus Smorigino. Žmogų pažinsi bėdoje. Apie 40 metų bendravę šeimomis, vadinusi jį draugu, broliu, mokytoju ir dabar, jau Anapilin išėjus vyrui, Nijolė jaučia jo atidą. Menininkui geriausia atgaiva – jo pastebėjimas, suteikta galimybė pademonstruoti pasiekimus. Kuomet J. Smoriginas su savo grupe Tarptautinės šokio dienos proga koncertavo Visagine, N. Kliučinskienės vadovaujamam kolektyvui sudarė galimybę pradėti koncertą. Tai ilgam įsiminė ne vien jai.

Jaunystė dosni draugais ir potyriais. Jai teko dirbti ir senajame teatro pastate, kuriame dabar veikia Rusų dramos teatras, o nuo 1975 m. ir naujajame, kuris šiandieniniam jaunimui jau nemodernus… Teatras jai buvo kasdienis mokymasis. Su nostalgija ji prisimena V. Noreikos inteligenciją, kuomet jis po kiekvienos premjeros rasdavo jėgų ir galimybių padėkoti visiems prie jos prisidėjusiems: kūrėjams, dainininkams, šokėjams, techniniam personalui… Ar gurmaniškus žiūrovų skonius tenkintų prastas spektaklio apšvietimas, nesutvarkyti rūbai, nerūpestingas grimas, ar skambėtų dainininkų balsai, jei nuo scenos nebūtų laiku nuvalomos bronchus užkemšančios dulkės, o jei žiūrovams nebūtų kur palikti drėgno palto?… Tuomet sugebėta suprasti, kad tie, kas kuria sąlygas pademonstruoti aukščiausius meninius pasiekimus yra nė kiek ne mažiau svarbesni.

Nijolė – emocionali. Ašaros sublizga, kai pradeda pasakoti, kaip Operos ir baleto teatro artistai kraupiomis sausio 13-osios dienomis budėjo prie Parlamento, o vakare koncertuodavo… Kokias didingas operų arijas choras dainavo prie Sausio 13-osios aukų karstų, kaip daug kolegų tomis dienomis prarado klausą, kuri duoną dainavimu pelnančiam žmogui, reikalinga, kaip dailininkui rankos… Ji jau subrendusi pradėti rašyti apie tai, kaip pirmaisiais nepriklausomybės metais gyveno teatro artistai, kaip pusnuogės balerinos ir plonyčiais antikiniais rūbeliais pasirėdžiusios choro artistės dirbo tik scenos prožektoriais apšildomose teatro patalpose… kaip puikiai skambėjo muzika pilnose salėse, koks reikšmingas tuomet buvo menas žiūrovams ir teatro vadovams…

Iš kur ji tokia? Ar jai lengva gyventi? Nijolė, matyt, ne veltui šaukiama gamtameldiškos lietuviškosios požemių deivės vardu, nes tie lobiai, kurie slepiasi joje, nesenka. Gausiai talentais Dievo apdovanota moteris pasakoja, kad kitaip ir būti negalėjo: jos tėvai – pirmieji „Lietuvos“ ansamblio muzikantai Juozas ir Elena Kolokauskai, dalyvavę kolektyvo „gimdymo“ kančiose. Abu kūdikius – kolektyvą ir ją augino kartu. Mažoji Nijolytė jau nuo trijų metų su tėvais dalyvaudavo repeticijose, vykdavo į gastroles. Nuo penkerių jau repetavo Vilniaus Profsąjungų rūmų baleto studijoje, mokykloje buvo aktyvi įvairių meno kolektyvų narė. Didžiausia Nijolės svajone nuo pat jaunų dienų buvo tapti teatro artiste. Vokalo galimybes lavino Vilniaus Tallat Kelpšos muzikos mokykloje, bet įveikusi tris atrankos turus buvo priimta į Operos ir baleto teatrą ir toliau aktorinio meno studijas tęsė jau pačiame teatre. Dabar tai būtų vadinama studija, kurioje vyko vokalo, šokio, aktorinio meistriškumo, grimo ir daug kitų dalykų, reikalingų dirbant teatre, mokymasis. Paraleliai dalyvavo spektakliuose. Moteris sako, kad iki šiolei prisimena virpulį, kai tekdavo dainuoti šalia maestro Noreikos, Daunoro, Sipario, Apanavičiūtės, Ambrazaitytės, Saulevičiūtės…

n-kliucinskiene-su-j-smoriginu-po-koncerto-is-n-kliucinskienes-veidaknyges

Nijolė Kliučinskienė su Jurijum Smoriginu

n-kliucinskiene-viduryje-vvb-vykusiame-sveikos-gyvensenos-mokyme

n-kliucinskiene

627 Iš viso matė 8 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.