Home » Spindulys » Australijoje gyvenanti meilės emigrantė: „Brangiausias laikas – sugrįžimas į gimtinę“

Australijoje gyvenanti meilės emigrantė: „Brangiausias laikas – sugrįžimas į gimtinę“

Australijoje gyvenanti meilės emigrantė:  „Brangiausias laikas –  sugrįžimas į gimtinę“

Nida TREINYTĖ

,,Lietuvybės man mokytis nereikia – lietuvybė man įgimta“, – sako iš Australijos į gimtąją Uteną paviešėti atvykusi Vitalija Kumžaitė-Ristovski. Moteris skaičiuoja, kad išeivijoje gyvena ilgiau – 38 metus, nei gyveno Lietuvoje – 25 metus. Baigusi studijas Vilniaus universitete jauna mergina ištekėjo už makedoniečio ir išvyko gyventi į tolimąją Australiją, Melburno miestą. Tada, išvažiuojant iš buvusios LTSR –
Australija pasirodė tarsi pasakų šalis…

Atsitiktinė pažintis meilę atnešė lyg ant sparnų

Anksčiau vienuoliktokams buvo įprasta, kad klasė ir jos auklėtoja, atsisveikindami su mokykla, išvykdavo į ekskursiją. Tuometinė Utenos 4-osios vidurinės mokyklos (dabar ,,Dauniškio“ gimnazija) viena iš klasių pasirinko kelionę į Leningradą (dabar Peterburgas). Vitalija Kumžaitė mokykloje mokėsi labai gerai ir laisvai kalbėjo angliškai, klasės auklėtojos, anglų kalbos mokytojos, šviesios atminties Eleonoros Breivienės dėka. Ekskursijos metu po
Pe
terburgo parką vaikščioję
moksleiviai atsitiktinai susitiko du užsieniečius, kurie sustojo ir panoro tiesiog pasikalbėti, ką moksleiviai veikia, kaip gyvena, iš kokios pasaulio valstybės atvažiavo? Tada į ,,darbą“ – vertėjauti iš anglų kalbos į lietuvių – stojo Vitalija Kumžaitė. Pokalbis užsimezgė: buvo išversta ir atsakyta į daugybę rūpimų klausimų, sužinota ir apie pašnekovų valstybę Makedoniją. Vienam iš užsieniečių, žiūrinčiam ir klausančiam vertėjaujančios lietuvaitės, keistai suspurdo širdis, akyse sužibo vilties liepsnelė. Pasak Sam Ristovski, tada iš pirmo žvilgsnio ir pokalbio su Vita vyras suprato, kad įsimylėjo jauną merginą, jos siekė visus penkerius metus, rašydamas laiškus iš Australijos, kol ji studijavo ekonomiką Vilniaus universitete. Po studijų pora susituokė Lietuvoje, o už kelių mėnesių V. Kumžaitė-Ristovski emigravo į Australiją. Ir šiandien, kalbėdamas apie žmoną, vyras negaili gerų žodžių „Vita –
mylinti ir dėmesinga žmona, gera ir rūpestinga mama mūsų trims atžaloms, o likimui esu dėkingas už atsitiktinę pažintį, kuri mums meilę atnešė lyg ant sparnų. Džiaugiuosi, kad žmona lietuvaitė ir ja didžiuojuosi“, – atvirauja pašnekovas.

Gyvenimas Australijoje prasidėjo be rūpesčių

Pasak V. Ristovski, pirmasis įspūdis atvykus į Australiją ilgam įsirėžė į atmintį. Iš Utenos išvyko žiemą, kai šaltis lauke buvo nukritęs iki -30 oC, o Melburne ją pasitiko 30 laipsnių karščio banga. Miestas didžiulis, intensyvus judėjimas, daugybė įvairių tautybių žmonių, gausu žydinčios augmenijos, o šios šalies kraštovaizdis – nepaprasto grožio! Melburnas pasirodė labai prabangus miestas, lietuvaitei anksčiau tokio niekur neteko matyti. „Australijos materialinis pagrindas, žinoma, nuo mūsiškio tada (buvusios LTSR) skyrėsi. Maisto produktų asortimentas bei pramoninių prekių gausa tada mane ne tik nustebino, bet ir apstulbino. Pamenu, kaip Lietuvoje parduotuvėse stovėdavome eilėse net 2 kartus, kad nusipirktume du duonos kepaliukus… Bet pagyvenusi ir pabendravusi su vietiniais, supratau, kad dvasia ir kultūra mes, lietuviai, esame visa galva aukščiau. Tai ir buvo vienintelis skirtumas, kurį pastebėjau nuvykusi iš Lietuvos į Australiją. Žinoma, kad tolerancija ir pagarba įstatymams bei kultūrai tos valstybės, kurioje gyveni, yra prioritetas, o pats turi elgtis kaip sąmoningas ir išsilavinęs pilietis“, – pasakoja V. Ristovski.

Kaip sako pašnekovė – ji buvo meilės emigrantė, o ne ekonominė emigrantė. Palyginus su kitais emigrantais, kurie atvyksta į šalį dėl finansinių sunkumų bei ieškodami geresnio pragyvenimo, jai vargti nereikėjo. Australija jaunai moteriai buvo tarsi antrieji namai, kurių jaukumu pasirūpino sutuoktinis, laukdamas jaunos žmonos. Kartu su vyru įžiebė savo gyvenimo židinį, kuris liepsnoja ir šiandien. Šeima susilaukė trijų atžalų – dviejų dukterų ir sūnaus. „Vaikai jau suaugę ir gyvena savo gyvenimus, o mes su Sam esame laiminga pora. Vyras turi privatų verslą, o aš kaip ekonomistė rūpinuosi verslo bei šeimos finansais. Galiu teigti, kad ekonomikos studijos Vilniaus universitete veltui nenuėjo, – atvirauja pašnekovė. – Melburne, gatvėje, kurioje įsikūrėme ir buvo pirmieji mūsų namai, gyveno ir daugiau makedoniečių bei kitų tautybių žmonių. Išeivijoje emigrantai stengiasi palaikyti ryšius, būti arčiau vieni kitų, vyrauja bendruomenės tradicijos. Kadangi esu lietuvė, tenka dalyvauti ir lietuvių bendruomenės veikloje, švęsti valstybines šventes ir kt. Ypač mūsų vaikai teigiamai ir be pykčio palaiko abi puses. Vaikai gimę Australijoje, savaime suprantama, tampa tos valstybės piliečiais. Jeigu krepšinį žaidžia Lietuva ir Makedonija, o laimi lietuvaičiai, tai giria Lietuvą, o jeigu kita pusė pralošia, tai sako, kad nelabai gerai, bet ką darysi. Žiūrime ir ,,Eurovizijos“ koncertus. Pastaruoju metu ir Australija dalyvauja kaip viena iš ,,Eurovizijos“ dalyvių. Žinias ir informaciją stebiu internete, per TV, taip pat internete skaitau mūsų šalies dienraščius, todėl nuo tėvynės nesu ir nebuvau atitolusi. Vyresnioji dukra Adela nuo mažų dienų išmoko kalbėti lietuviškai. Vaikystėje, viešėdama pas senelius, mergaitė bendravo ir žaidė su vaikais, gyvenančiais Aukštakalnio mikrorajone. Lietuvių kalbos nepamiršo. Gyvendama Tasmanijoje, kartu su italų tautybės sutuoktiniu John, lanko lietuvių kalbos užsiėmimus, o su giminaičiais ir draugais iš Lietuvos susirašinėja lietuvių kalba. Abi su dukra taip pat pasikalbame lietuviškai, kai nenorime, kad mūsų ,,paslaptis“ suprastų aplinkiniai. Bet mums su vyru Australija tėra tik šeimos lizdas. Abu vienodai pasiilgstame savo gimtųjų namų, giminaičių, todėl kai tik galime, tuojau vykstame į Europą aplankyti saviškių bei jau anapilin išėjusių artimųjų kapų.“

Trumpai apie Australiją

Australija yra mažiausias pasaulio žemynas. Gyvendamas šioje valstybėje negali nepastebėti kitokių, neįprastų augalų, įvairiaspalvių paukščių, baikščių kengūrų, eukaliptuose snaudžiančių koalų, ančiasnapių, australiškojo velnio, stručių emu, echidnų, kurios užsuka ir į vietinių gyventojų kiemus. „Lietuvoje kaulavaisius, uogas ir obuolius lesa zylutės, varnėnai, o mes ginamės nuo Australijos papūgų obelis dengdami tinklu, ir kengūrų, kurios dažnai ištrypia subrendusį derlių daržuose bei augančias gėles“, – sako lietuvaitė. Savo namų darželiuose V. Ristovski augina lietuviškas gėles – nasturtas, astrus, rūtas – kurios primena tėviškę ir buvusį gėlyną namuose, Utenoje. Pasak pašnekovės, su vyru keliauja ir po Australiją, kuri išsiskiria kaip itin spalvingas žemynas. Čia stūkso Mėlynieji kalnai, apaugę eukaliptų miškais, o garuojantis eterinis aliejus tarsi melsva skraiste apgaubia kalnus. Australija – pats sausringiausias žemynas, dėl to ir flora bei fauna prisitaikę išgyventi šiomis klimatinėmis sąlygomis. Įspūdingasis Didysis koralinis rifas, kuriam vis labiau kenkia šylantis oras bei didėjanti vandenynų tarša. Daugelio keliautojų svajonė lankantis Australijoje pamatyti Erso uolą – vieną didžiausių uolų pasaulyje ir pasigrožėti, kaip leidžiantis saulei skaisčiai raudona uola nusidažo auksine, vėliau rožine ir skaisčiai avietine spalva, o sutemus tampa violetinė. Australijos Sandrauga yra šešta pagal dydį pasaulio šalis, užimanti Australijos žemyną ir aplinkines salas, iš kurių didžiausia Tasmanija. Pietryčiuose yra Naujoji Zelandija, šiaurėje – Indonezija, Papua Naujoji Gvinėja ir Rytų Timoras, šiaurės rytuose Saliamono salos ir Vanuatu. „Tasmanijoje esame dažni svečiai, nes joje gyvena dukra Adela su sutuoktiniu John. Vietiniai gyventojai ilgą laiką buvo aborigenai. Tai atskira etninė ir kultūrinė visuomenės grupė. Praėjus net 200 metų, jų ,,laukinė“ prigimtis ir gyvenimo būdas bei vertybės neišnyko. Aborigenai išgyvens dykumoje bet kokiomis sąlygomis, esant bet kokiai temperatūrai ir susiras maisto bei vandens, ko europietis nesugebėtų padaryti. Aborigenai retai veda kitos tautybės moteris. Taip išsaugomos genties tradicijos, o kultūra perduodama iš genties į gentį pasakojimais, legendomis, įvairiomis istorijomis ir kt. Klausydama jų legendų įžvelgiau, kad viena pagrindinių figūrų – žaltys – egzistuoja ir aborigenų, ir lietuvių senojoje kultūroje“, – pasakoja V. Ristovski.

Laikas praleistas gimtinėje – pats brangiausias

Pasak pašnekovės, kiekvienas sugrįžimas namo – pats brangiausias ir gražiausias laikas jos gyvenime. Nors nuo Tėvynės skiria begalės kilometrų, S. ir V. Ristovskių šeima aplankyti namų išsiruošia nebe pirmą kartą. Šiais metais, po 11-os
metų pertraukos, V. ir S. Ristovskiai Utenoje lankėsi penktąjį kartą, vėl gi pirmiau aplankę Makedoniją. „Šį kartą Lietuva mane pasitiko dar kitaip negu praeitais kartais, – pasakoja V. Ristovski. – Po 45 metų susitikome su buvusiais klasės draugais. Su vyru daug keliavome po Lietuvą, kuri pasikeitusi ir dar labiau išgražėjusi. Keliavome po Žemaitiją, Aukštaitiją, gėrėjomės žmonių išpuoselėtomis sodybomis, gėlynais. Pravažiavome ir pro mažus miestelius bei kaimelius, stebėdami nuo obuolių lūžtančias obelis, džiaugėmės saulėtomis dienomis bei šiluma, lankėmės Utenos miesto šventėje bei sutikome daug pažįstamų ir draugų. Pats didžiausias komplimentas, kurio sulaukiau, kad nepakitusi mano lietuvių kalba. O kaip aš ją išsaugojau? Lietuvybė ir lietuvių kalba – man įgimti dalykai, jų nei pamiršti nei iš naujo mokytis nereikia.“

vita-1

Kengūros kieme, kūdroje geria vandenį

vita-2 vita-3

vita-5

Darželiai su lietuviškomis gėlėmis

vita-7

024
 Vitos ir Sam Ristovski kelionės po Lietuvą akimirkos.  Anykščių r.

790 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Anonimas parašė:

    Kaip malonu skaityti apie savo jaunystės ir vaikystės draugę. Nuostabus rašinys ir jo mintys. Lauksiu vėl atvykstant. Malonūs prisiminimai iš susitikimo su Vita ir visais klasiokais visada liks širdyje…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.