Home » Spindulys » Muziejininkei rūpi ne tik kūrybinė veikla, bet ir etnografinės sodybos išsaugojimas

Muziejininkei rūpi ne tik kūrybinė veikla, bet ir etnografinės sodybos išsaugojimas

Muziejininkei rūpi ne tik kūrybinė veikla, bet ir etnografinės sodybos išsaugojimas

Nida TREINYTĖ

Juknėnai – kaimas Utenos rajone, 7 km į pietryčius nuo Daugailių. Daugeliui Utenos rajono gyventojų šis kaimas žinomas kaip žymaus poeto Antano Miškinio ir jo brolio Motiejaus Miškinio tėviškė, kur iki šių dienų išlikusi autentiška sodyba. Joje vyksta poezijos mėgėjų renginiai, organizuojami edukaciniai užsiėmimai, vaidinimai ir kt. Apie čia vykstančią kultūrinę veiklą mintimis pasidalinti paprašėme muziejininkės Rimantos Gaidienės.

Saulėtą rudens popietę Juknėnų A. ir M. Miškinių literatūrinėje-etnografinėje sodyboje muziejininkė Rimanta Gaidienė svečių nelaukė. Moteris ruošėsi tvarkyti sodybos aplinką: išrauti nužydėjusias gėles, grėbti pirmuosius rudens lapus, papurenti žemę darželiuose. Pamačiusi sodyboje vaikštinėjančią viešnią, muziejininkė mielai pakvietė pokalbiui ir puodeliui kavos. Užėjus į vidų, Miškinių namuose sklido ką tik pakurtos krosnies šiluma bei dvasinga aura. Pokalbį apie muziejaus veiklą, rūpesčius, renginius bei perspektyvas pradėjome nekasdienėje aplinkoje – prisiminimus išsaugusioje senojoje sodyboje.

Tačiau R. Gaidienė prasitaria, kad dabar ramybės neduodantis rūpestis – senasis skiedrinis stogas, kurio dangą reikia keisti. Prakiuro ne tik namo, bet ir klėties stogas. Kol sulauks kapitalinio remonto bei didesnių investicijų, kurios žadamos tik ateinančiais metais, muziejaus prižiūrėtojai kiek gali, tvarkosi patys, o pagalbos sulaukia iš seniūnijos vyrų bei Juknėnų kaimo savanorių. Kultūrinės ir edukacinės veiklos į Miškinių tėviškę pritraukia daug žmonių. Etnografinėje sodyboje per metus pabuvoja apie 2000 lankytojų iš visos Lietuvos bei užsienio valstybių. Rugsėjo–spalio, gegužės–birželio mėnesiais pagrindiniai lankytojai yra mokyklinio amžiaus vaikai. Šiais mėnesiais vyksta edukacinės literatūros pamokos pradinukams, kurie labai noriai dalyvauja užsiėmimuose. Ne mažiau aktyvūs ir pagrindinių mokyklų mokiniai. Užsiėmimai vyksta klėtyje. 2004 m. restauravus pastatą, viename gale įrengta memorialinė Antano ir Motiejaus Miškinių ekspozicija, o už poros metų kitame gale atidaryta edukacinė klasė. Joje ir vyksta literatūros pamokos. Čia apsilankę pradinukai atsiduria XIX a. pabaigos–XX a. pradžios ,,senybinėje“ mokykloje. Į pamoką ,,mokytoja“ (R. Gaidienė) vaikus sukviečia simboliškai skambindama Motiejaus Miškinio varpeliu, kurį atsitiktinai surado šiauduose tvarkydama sodybą. Šis varpelis yra vertingas muziejinis eksponatas.

img_0059

A. ir M. Miškinių etnografinė sodyba  / Nidos Treinytės nuotraukos

Pamoka pradedama malda. Mokiniams išdalinamos mokinio dėžutės, kuriose yra to laikmečio reikmenys: grifelinė lentelė, metalinis plunksnakotis, sąsiuvinis, o kad būtų dar tikriau, vaikai apaunami naginėmis. Penktų–šeštų klasių mokiniai atsiduria jau ,,daraktorinėje“ mokykloje ir mokomi pagal to laikmečio programą bei rašo žąsies plunksna, padažydami jos galiuką rašale, kuris vėliau nusausinamas lėkštutėje su pelenais… „Turime ir žirnių paberti nedrausmingiems vaikams, ant kurių seniau klupdydavo mokinius, ir vadovėlių pradinukams pasidarėme pagal 1911 metų kopijas. Manau, kad visų Utenos rajone esančių mokyklų vaikai yra bent kartą apsilankę mūsų sodyboje“, – pasakoja muziejininkė. Šioje edukacijoje dalyvauja ne tik moksleiviai, bet ir suaugę žmonės. Praeitą šeštadienį sodyboje lankėsi pedagogai iš Vilniaus, kurie tapo ,,Senybinės“ mokyklos mokiniais, o įvykusia pamoka liko patenkinti ir neslėpė šypsenų veiduose. R. Gaidienė džiaugiasi, kad žmonės pradėjo švęsti gimtadienius turiningai ir prasmingai leisdami laisvalaikį Miškinių sodyboje. Pirmiausia užsisakoma edukacija, o paskui, patogiai įsitaisę ant pievutės, svečiai organizuoja piknikus bei vaišinasi savo atsivežtomis vaišėmis.

„Naujam sezonui kartu su Utenos muziejaus vadovybe ruošiamės pateikti projektą Kultūros tarybai. Kol jis neparuoštas, tai niekam nieko ir nesakysiu, nes dažniausiai pasitaiko, kad per anksti apsiskelbęs, nieko nepeši“, – juokauja Rimanta. Moteris sklaido užrašus ir akcentuoja, kad spalio mėnuo jau suplanuotas ir laukia edukacinės pamokos vaikams bei suaugusiems. Pirmieji vaikai atvyks iš Utenos mokyklos-darželio ,,Eglutė“, paskui – veterinarinės tarnybos darbuotojai, dar vėliau atvažiuos Salako mokykla ir kt. Nemėgstanti girtis muziejininkė pasidžiaugia, kad pavyksta praturtinti lankytojus žiniomis apie šio krašto istoriją ir asmenybes. Po edukacinių užsiėmimų tiek maži, tiek dideli išvažiuoja net tik patenkinti, bet ir sujaudinti. Artimiau susipažinęs su trijų brolių išblaškytais gyvenimais susigraudina ne vienas. Miškinių gyvenimas ir likimai – tai atskira mūsų tautos istorija. Vienas brolis – tremtinys, kitas – išeivis, o trečiasis – visų pamirštas ir niekam nereikalingas liko gyventi Juknėnų kaime. „Aštuonmetėje mokykloje, Motiejus Miškinis, buvęs Švietimo departamento direktorius, gavo viso labo devynias matematikos pamokas ir mokė vaikus, nors buvo humanitaras… Istorija liūdna, bet prie jos būtina prisiliesti. Be didžiulio lankytojų srauto iš Lietuvos esame sulaukę svečių ir iš Baltarusijos, Latvijos bei JAV. Pastaruosius paviešėti Miškinių tėviškėje atvežė bardas Kazimieras Pagulbis. Įvairūs kasmetiniai renginiai vyksta ir įvairiose sodybos vietose. Esant lietui ar nepalankiam orui, dalyvius kviečiame į buvusį, dabar jau restauruotą tvartą. Jame žiūrime spektaklius, o žiūrovai atsiduria tarsi praeito šimtmečio klojimo teatre, kur, pasak Vaižganto, vykdavo ,,gyvi paveikslai“ arba vaidinimai. Įsimintinas renginys vyko birželio mėn. Minėjome Motiejaus Miškinio 120-ąsias gimimo metines. Tada vaidino Rokiškio KC teatras, grojo Sudeikių kapela ,,Seliavytė“, virėm ant laužo troškinį. Su rudeniu baigiasi ir intensyvus renginių sezonas sodyboje. Žiemą taip pat nesėdime sudėję rankų. Seklyčioje pasikūrenę krosnį, dažniausia organizuojame renginius moksleiviams. Kalėdoms esame paruošę edukacinę programą ,,Žvaigždė vakarė danguje sustojo“. Jaunimas dalyvauja renginyje, skirtame vyresnių klasių gimnazistams ,,A. Miškinis –
vienas ryškiausių lietuvių neoromantikų“. Skaitome A. Miškinio tremties poeziją bei dalyvaujame žmoniškumo pamokose pagal atsiminimų knygą ,,Žaliaduonių gegužė“. Viena iš pagrindinių švenčių ir tradicijų šioje sodyboje yra Antano Miškinio literatūrinės premijos teikimo šventė, kuri sukviečia rajono poetus, rašytojus, poezijos mylėtojus“, – pasakoja muziejininkė R. Gaidienė.

img_0014

 Miškinių kambarys – viena iš muziejaus eskpozicijų

img_0021

 Muziejininkė Rimanta Gaidienė

img_0028

Klėtis ir joje įrengtos edukacines klases fragmentas

img_0042

Sodybos fragmentai su medinėmis skulptūromis broliams Miškiniams

img_0055

Įamžinti A. Miškinio premijos laureatai

img_0034 img_0045 img_0041

img_0057 img_0060

202 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.