Home » Spindulys » Tuštėjant kaimams saviveiklininkai nenuleidžia rankų

Tuštėjant kaimams saviveiklininkai nenuleidžia rankų

Tuštėjant kaimams saviveiklininkai nenuleidžia rankų

Nida TREINYTĖ

Utenos KC Daugailių skyriuje dirba tik 2 kūrybiniai darbuotojai. Ar to užtenka, kad miestelio gyventojai galėtų pramogauti ir dalyvauti kultūriniuose renginiuose? Kalbiname kultūrinių renginių organizatorę Jūratę Paliulienę ir meno vadovą Petrą Leleiką.

Kultūrinė veikla miestelyje nesustoja

Sukaupusi dvidešimt devynerių metų darbo patirtį, kultūrinių renginių organizatorė J. Paliulienė sako, kad miestelyje kultūrinė veikla nenutrūksta ir nesustoja, o po įvykusių renginių negali ilsėtis mėnesį ar daugiau. „Dirbame įprastu ritmu, atsižvelgdami į kalendorines datas bei parinkdami tinkamas temas renginiams. Mūsų darbams neturi įtakos sezoniškumas. Negalime sakyti, kad žiemą dirbame daugiau nei vasarą ar atvirkščiai. Vienaip ar kitaip kultūrinis gyvenimas miestelyje nuolat šurmuliuoja. Viena iš didesnių švenčių, kuriai ruošiamės iš anksto – Daugailių miestelio šventė. Ji tapo tradiciniu renginiu, kuris į tėvoniją sukviečia išsibarsčiusius po Lietuvą kraštiečius bendram pasibuvimui. Prie šios šventės organizavimo prisideda ir Daugailių seniūnija, aktyvi miestelio bendruomenė ir mes, kultūros darbuotojai“, – pasakoja J. Paliulienė. Renginių organizatorė tvirtina, kad miestelio kultūriniam gyvenimui palaikyti dviejų darbuotojų užtenka, tačiau svarbu, kad saviveikloje dalyvautų daugiau miestelio gyventojų, neabejingų muzikai, teatrui ir kt.

Daugailių skyriuje mėgėjų teatro kolektyvas gyvuoja jau šešioliktus metus. Aktoriai mėgėjai šiuo metu repetuoja naują spektaklį pagal K. Čiplio-Vijūno komediją ,,Bobutės susipyko“. Spektaklyje vaidina septyni aktoriai. Trupė yra pakankamai susigyvenusi, turi sukaupusi vaidybinę patirtį, o savo spektaklius parodo ne tik vietos gyventojams, bet ir vyksta į gastroles. Vadovė neslepia, kad parinkti aktorius naujam vaidmeniui nėra lengva, tenka juos asmeniškai kalbinti, įtikinėti, kad būtent jis ar ji – patys tinkamiausi būsimam vaidmeniui. „Darbo patirtis rodo, kad moterys aktyvesnės už vyrus, todėl ir prisikalbinti juos yra kur kas sunkiau. Be spektaklių organizuojame ir kitokio pobūdžio renginius – valstybines bei progines šventes. Tuomet ir miestelio gyventojai noriai ateina pažiūrėti į saviškius ,,artistus“, įvertina jų gebėjimus, aptaria įvykusį renginį bei grįžta namo su gera nuotaika. Ne paslaptis, kad žiūrovus į šventes tenka prisivilioti ir su pyragais…“ – juokauja pašnekovė. Pastačius spektaklį svarbu, kad jis gyvuotų ir būtų parodytas platesnei auditorijai. Anksčiau su J. Tumo-Vaižganto spektakliu ,,Žemės ar moteries“ daugailiškiai apsilankė beveik visose Utenos seniūnijų kultūros įstaigose. Bendradarbiauja su Juknėnų A. ir M. Miškinių literatūrine-etnografine sodyba, būna ne tik svečiai, bet ir dalyviai jų organizuojamose šventėse bei literatūriniuose renginiuose.

Su muzika gyventi smagiau

Meno vadovas P. Leleika kiek atsargiau žiūri į perspektyvą toliau dirbti UKC Daugailių skyriuje. Pasak pašnekovo, girdisi įvairiausių kalbų, kad atėjus naujam Utenos kultūros centro vadovui galimos ir ne visai palankios permainos kaimo kultūros skyrių darbuotojams. „Kol kas dar nieko konkretaus nežinome, bet palauksime ir pamatysime“, – sako vyras. Tik pokalbį apie muziką bei muzikavimą P. Leleika pradeda kur kas linksmesne gaidele. Pirmuosius žingsnius į muziką
P. Leleika prisimena su šypsena lūpose. Tėvas vaikystėje nupirko armoniką ir pasakė: „Imk, grosi…“ Per ,,jėgą“ groti jaunuolis nenorėjo, nes jam rūpėjo visai kiti dalykai: sportas, technika. Jeigu galėdavo negroti, tai ir negrodavo. Bet, žingsnis po žingsnio, ir pirmieji maži pasigrojimai priartėjo prie didesnių, kol peraugo į muzikavimą. Tarnaudamas armijoje,
P. Leleika grojo dūdų orkestre, muzika pradėjo patikti. Nuoširdaus pokalbio metu, P. Leleika atskleidė mažytę paslaptį. Dabar jam trūksta vienintelio dalyko, kurio nepasiekė jaunystėje ,,kovodamas prieš tėtį“… Ogi galėjo baigti muzikos mokyklą ir galbūt muzikuoti rimčiau… Dabar gi P. Leleikai muzika – gyvenimo būdas, kitokio jo ir neįsivaizduoja. Į klausimą, kuri širdies dalelė priklauso kaimo kapelai ,,Sadūnai“, kurioje groja per dvidešimt metų, ir kuri – meno vadovo darbui, vyras kiek pagalvojęs atsakė didžiausios padėkos sulaukiantis matydamas žibančias klausytojų akis ir besidžiaugiančias širdis. Daugailiuose P. Leleika dirba jau dvylika metų. Sukaupta nemaža darbo patirtis atsiskleidžia įvairiuose renginiuose bei koncertuose, kuriuose groja jo vadovaujami entuziastų kolektyvai – jaunimo kapela ,,Daugailių berniokai“ ir liaudiškos muzikos kapela ,,Juknėnų mergiotės“.

Pasak pašnekovo, vėl gi susiduriama su skaudžia problema tiek miestuose, tiek kaimuose – žmonių migracija. „Iš Juknėnų šiais metais į užsienį gyventi išvyko visa šeima, ir mano ,,Juknėnų mergiočių“ kaip ir nebeliko… Buvome jau susigroję, o dabar ieškosiu naujų dalyvių kapelai išlaikyti“, – sako pašnekovas. Dėl Daugailiuose gyvenančių vaikų stygiaus apgailestauja ir Jūratė Paliulienė. Pasak moters, vaikai, kurie lanko Utenos meno mokyklą, po pamokų išvežami į užsiėmimus mieste, o kaimo saviveikloje kūrybingų vaikų kaip ir nebelieka. Tai yra viena iš skaudžiausių kaimo problemų, vis sunkiau išlaikyti bei papildyti saviveiklininkų gretas.

Tačiau kokios problemos beslėgtų kultūros darbuotojų pečius, noras dirbti su muzikuojančiais žmonėmis neišblėsta. P. Leleika važinėdamas iš darbo Daugailiuose (Utenos r.) į Sadūnus (Zarasų r.), kur gyvena šeima, sustoja ir Degučių (Zarasų r.) kaime. Čia muzikantą pasitinka geranoriškai nusiteikę senjorai jau derindami instrumentų stygas bei grodami neseniai išmoktas melodijas. Pasak pašnekovo, matydamas begalinį žmonių norą išmokti groti kapeloje, negalėjo jiems atsakyti ir pamokė ,,pravirkdyti“ instrumentus. Neseniai subūrė naują saviveiklinį kolektyvą ,,Zarasų krašto muzikantai“. „Ne tik išmokome groti nuo nulio, bet pamažu pradedame susigroti kaip kapela. O tada jau galime bandyti savo jėgas koncertuodami. Sėkmingai pasirodėme Daugailių miestelio šventėje, Dusetų miestelio Derliaus šventėje, spalio mėnesį laukia išvyka į Taurag­nus, lapkritį koncertuosime Kuktiškių miestelyje. Taip ir judame į priekį“, – atvirauja pašnekovas. Dirbdamas kultūrinį darbą Utenos bei Zarasų seniūnijose, P. Leleika nesijaučia nei daugiau zarasiškiu, nei daugiau uteniškiu. Pasak J. Paliulienės, kolega sutaria su įvairiais žmonėmis ir pritampa visuose kolektyvuose, svarbiausia, kad skambėtų muzika ir džiugintų žmonių širdis. Daugailių seniūnijos ir kultūros darbuotojų iniciatyva penktus metus iš eilės organizuojama jau tradicine tapusi ,,Armonikierių“ šventė, kuri pritraukia muzikantus ne tik iš Utenos seniūnijų, bet ir aplinkinių regionų – Molėtų, Panevėžio, Pasvalio, Ignalinos, Jonavos, Rokiškio.

img_0004

UKC Daugailių skyriaus kultūrinių renginių organizatorė Jūratė Paliulienė prie daugailiškių pintų tautinių juostų / Nidos Treinytės nuotraukos

img_0006

UKC Daugailių skyriaus meno vadovas Petras Leleika

SAMSUNG CAMERA PICTURES

,,Armonikierių“ šventės akimirkos

1-6

Jaunimo kapela ,,Daugailių berniokai“ koncerto metu

SAMSUNG CAMERA PICTURES

 Liaudiškos muzikos kapela ,,Juknėnų mergiotės“ koncerto metu

346 Iš viso matė 5 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.