Home » Projektų archyvas » Kai buvo demarkacinėmis linijomis iškandžiota Lietuva

Kai buvo demarkacinėmis linijomis iškandžiota Lietuva

Kai buvo demarkacinėmis linijomis iškandžiota Lietuva

Karas su trimis jaunos Lietuvos priešais

Nespėjo 1918 m. Vasario 16-tosios aktu atsikurti Lietuva, kai ją, dar silpną daigelį, be savo kariuomenės esančią supuolė kaimynai su šaknimis rauti. Pirmiausia Pirmiausia iš Rusijos bolševikai, paskui nuo Latvijos atslinkę bermontininkai ir pagaliau savo amžiną broliavą – uniją siūlydami Pilsudskio siunčiami želigovskininkai. Todėl lietuviams dar silpniems teko stoti į žūtbūtinę kovą.

Jau tų pačių 1918-ųjų spalį ėmė burtis pirmieji Lietuvos savanoriai.

Pirmajam prezidentui A. Smetonai išvykus į Vokietiją, naujasis prezidentas Mykolas Šleževičius gruodžio mėnesį savo paskelbtu šaukimu pakvietė vyrus ginti Vilnių nuo bolševikų. Jis rašė: <…> Lietuva pavojuje. Vokiečių kariuomenei atsitraukiant, jau įsibrovė Lietuvon svetimoji Rusijos kariuomenė. Ji eina, atima iš mūsų gyventojų duoną, gyvulius ir mantą, jos palydovai – badas, gaisrų pašvaistės, kraujo ir ašarų upeliai. Tad ginkim Lietuvą. Parodykim, jog esame verti amžiais kovotos laisvės; šiandieną Lietuvos likimas mūsų pačių rankose <…>. Sykiu su prezidentu pasirašo ir Krašto apsaugos ministras M. Velykis. ( Vanda Daugirdaitė-Sruogienė. Lietuvos istorija. – Čikaga, 1987,p. 380.)

Tačiau lietuviai nespėjo apsaugoti Vilniaus. 1919 m. sausio 5–6 d. V. Kapsuko vedami bolševikai užima Vilnių. Vyriausybė persikelia į Kauną. Kovo mėnesį vyriausybė paskelbia karo stovį bei pirmąjį naujokų šaukimą. Buvo pasigesta lietuvių dalinių iš Rusijos. Jie tuo metu buvo Sibire (lapkritį esantis Vytauto Didžiojo batalionas buvo sunaikintas raudonųjų: 5 karininkai ir 3 kareiviai nukankinti, kardais sukapoti.) (Ten pat, p. 383). Ir vis tik lietuvių pirmi daliniai išvijo bolševikus. Gegužės mėnesį buvo išvaduota Ukmergė, po to rugpjūtį ir Zarasai.

Apie to meto kovas detaliai yra rašęs karininkas J. Petruitis „Laisvę ginant“ leidinyje. Kitas karininkas pulk. ltn. M. Laurinaitis prisiminė, jog 1918 m. lapkričio 23 d. buvo paskelbtas viešas kariuomenės aktas, sudarytos pirmųjų pulkų užuomazgos, kurių pagrindą sudarę grįžę iš Rusijos karo savanoriai, todėl ir buvo imta ginti Kauną. Frontas buvo ilgas, beveik skersai per visą Lietuvą. Po smarkių kautynių su bolševikais ties Panevėžiu, Zarasais, ir net Gryva antrasis pulkas pasiekė Daugpilį. Paskui atsigavę ir vokiečiai stvėrėsi gudrybės: prisidengę rusų vardu ties Liepoja sudarė didelę iš rusų belaisvių ir savųjų bermontininkais vadinamą Bermonto vedamą kariuomenę, užėmė Šiaulius, Biržus, plėšdami ir žudydami, pasiekė Radviliškį, tačiau 1919 lapkričio 21–22 d. lietuvių operacijoje jie buvo sumušti ir jų užimtos vietovės išvaduotos.

Ilgiausios kovos vėliau tęsėsi su lenkais. Pulkininkas M. Laurinaitis suvedė tokias nepriklausomybės kovų su visais priešais lietuvių patirtas aukas: per nepriklausomybės karą žuvo ir mirė nuo žaizdų 40 karininkų, 1294 kareiviai, 67 šauliai, iš viso 1401. Sužeista buvo 94 karininkai, 2438 kareiviai ir 146 šauliai. ( M. Laurinaitis. Lietuvos kariuomenė // Mūsų kalendorius 1931. Šaulių sąjungos leidinys, p.92).

Apie Lietuvos – Lenkijos demarkacines linijas

Kai 1919 m. balandžio 22 d. Lenkijos kariuomenė užėmė Vilnių ir veržėsi gilyn į vidurio Lietuvą, birželio 18 d. Antantės sprendimu buvo nustatyta pirmoji demarkacinė linija tarp abiejų kariuomenių dėl kovų sustabdymo. Ši linija lietė daugiau Suvalkų sritį, iš kur lenkai slinko. Nepraėjo mėnuo, kai kovos atsinaujino, lenkams braunantis gilyn į Lietuvą. Lenkai nepaisė maršalo Foche kvietimo atitraukti savo kariuomenę į pietus ir vėl puolė Lietuvą.

1919 08 03 d. šis santarvininkų vadas nustatė antrąją demarkacinę liniją, pagal kurią lenkų pusėje liko jų užimti Lietuvos žemių plotai ligi Merkinės, taip pat iki Varšuva-Daugpilis geležinkelio linijos. Tuo metu Želigovskio kariauna buvo priėjusi ir Ukmergės-Utenos plentą 3–5 km. atstumu nuo jo. Jiems tada labai magėjo visi didesni keliai pasigrobti. Antroji linija dar buvo vadinama Curzono demarkacine linija. Lenkams sumušus netoli Lazdijų visą lietuvių karinį dalinį, užėmus Varėną, Tautų Sąjunga pasiūlė derybas Suvalkuose, kur buvo 1920 10 09 d. pasirašyta Suvalkų sutartis, po kurios įsigaliojo trečioji demarkacinė linija.

Bet Želgovskis nesustojo smurtauti, melagingai teisinosi, kad ne Lenkija, o vietos maištininkai taip elgiasi užiminėdami žemes. Pagaliau visa ta melagystė įžeidė santarininkus. (Adolfas Šapoka. Lietuvos istorija.- Kaunas, „Obuolys“, 2017, 577).

Pasirodo šis grobikiškas karas vyko Juzefo Pilsudskio įsakymu. Po sutarties pasirašymo, praėjus dviems dienoms, gen. Želigovskis puola vėl: nuo Vilniaus jo kariauna pasiekia Giedraičius. Tačiau organizuota lietuvių kariuomenė lapkričio 19–21 dienomis čia laimi kautynes ir pergalingai atsiiminėja savo žemes. Bet štai Tautų Sąjunga, matyt, lenkams paprašius, sustabdo karo veiksmus ir paliaubų metu sudaro 5–12 km. neutraliąją zoną. Vėliau jos viduriu einanti siena tampa siena tarp abiejų valstybių. Ši demarkacinė linija siekė net artimas mūsų rajonui vietoves, perkirsdama miestelius kaip Linkmenys, ir net kaimus. Štai kun. Juozas Breiva, tuo metu dirbęs Linkmenų parapijos klebonu, pasitraukė iš už demarkacijos linijos ir Lietuvos pusėje, Kirdeikiuose, įkūrė naują parapiją, čia pastatęs bažnyčią.

Nepriklausomybės kovų dalyviai uteniškiai

Šiemet jau šimtmetis nuo Lietuvos nepriklausomybės gynimo pradžios – 1918-ųjų metų. Aršiausi ir sunkiausi mūšiai vykę 1920-taisiais kovojant su lenkais. Jiems baigiantis buvo staiga po dviejų dienų buvo sulaužyta sutartis. Lietuva liko lenkų užgrobta. Lietuviai dar bandė 1921 04 20 d. Briuselyje išreikalauti grąžinti Vilnių, senąją Lietuvos sostinę, bet Lenkija būdama Tautų Sąjungos narė, o ne Lietuva, dar tik atsikūrusi, nieko nelaimėjo. Jeigu generolo Želigovskio gauja būtų buvus nesustabdyta ties Giedraičiais laimėjusių mūšį lietuvių, būtų Lietuva atsiėmusi ir Vilnių.

1928 m. minint Lietuvai nepriklausomybės 10-metį daug gyvų mūsų kovotojų buvo apdovanoti ordinais bei medaliais. Kritusieji pagerbti paminklais kapinėse ne tik Širvintose, Giedraičiuose, bet ir Utenoje, Daugailiuose. Nuotraukoje matomi to meto kovotojai ties šviesiais tautiniais kryžiais Utenos kapinėse. Kairėje koplyčios pusėje tebėra keliolikos tada kritusių karių kapai, o Daugailių kapinių kalnelyje trylika karių kapų – jie krito kautynėse išvejant raudonarmiečius nuo Utenos į Zarasus.

Tačiau nepavydėtino likimo kovotojai buvo tie, kurie sulaukė 1940-ųjų sovietinės okupacijos: vieni buvo sušaudyti, kiti žuvo lageriuose. Išvengė to tik tie, kurie pasitraukė į užsienį: Vyčio kryžiaus kavalieriai gen. Kazys Musteikis, pulkininkas Jonas Šepetys, dalyvavę ginant Lietuvą. Lietuvos gynyboje jau 1918 m. dalyvavo Pirmojo pėstininkų pulko vadas užpalėnas Jonas Galvydis-Bykauskas. Kitas minėto pulko kūrėjas, baigęs karo mokyklą Rusijoje, buvo užpalėnas pulkininkas leitenantas Pranas Gladutis. Apie juos ir kitus uteniškius skelbta Utenos krašto enciklopedijoje.

Patys tragiškiausi kovotojai

daunys-pr-vycio-kr-ord

Iš Kuktiškių krašto Paneveržio kaimo kilęs savanoris Pranas Daunys mūšyje su lenkais ties Širvintomis sužeistas į galvą neteko regėjimo; visą gyvenimą kęsdamas skausmus savo tvirta valia vėliau daug pasidarbavo aklųjų veikloje, parašė tris knygas Brailio raštu, kurį pats pritaikė lietuviškajam raidynui. Sovietmečiu buvo atleistas iš darbo, tapo duoneliautoju, su kanklėmis keliavusiu po kaimus.

Ir pagaliau paminėkime pačio skaudžiausio likimo savanorius Pulgį Lumbį ir Petrą Baltrūną, 1941 m. birželį patekusius į lagerius ir juose žuvusius.

Pulgis Lumbis (Lumbė) kilęs iš Žadavainių k., Daugailių prp. buvo pedagogas, Seimo narys, karininkas. Mokytojavo prieš būdamas savanoriu, buvo prof. kun. Antano Liuimos mokytojas Šnieriškių pradžios mokykloje. Baigęs karo mokyklą 1920 m. pateko į lenkų nelaisvę. Pabėgo. Vėl dalyvavo kovose. Buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi. Paskui tapo I ir II seimų nariu. Vėl mokytojavo. 1932–1939 m. Kauno policijos viršininku. Vėl mokytoju dirbo iki suėmimo ir žūties lageryje.

petr-baltrunas

Petras Baltrūnas iš Narkūnų k., mokęsis Utenos „Saulės“ progimnazijoje, paskui pašauktas į carinę armiją baigė karo mokyklą. Apdovanotas Georgijaus kryžiumi. Grįžęs į Lietuvą, 1918 m. dirbo Utenos apskr. revoliucinio komiteto pirmininku. Paskui 1920 m. kovėsi su želigovskininkais. Apdovanotas Vyčio Kryžiumi. Buvo tapęs pulko kuopos vadu. Vėliau baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune. Gavo majoro laipsnį. 1939 m. paskirtas divizijos štabo viršininku. Štabe nešantis kariams atlyginimus 1941 m. areštuotas. Ištremtas į Norilską. 1943 m. ten nukankintas.

Štai ir viskas apie tuos, kurie kovojo ir kentėjo, kad išliktų Lietuva ir mes būtume joje laisvi.

Parengė Antanas Gasperaitis

savanoriai-utenos-kap-apie-1920-m-1

1306 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.