Home » Spindulys » Daugiataučiame miestelyje gyventojus vienija tolerantiškumas

Daugiataučiame miestelyje gyventojus vienija tolerantiškumas

Daugiataučiame miestelyje gyventojus vienija tolerantiškumas

Kristina SAKAITĖ

Į Latvijos sieną besiremiantis Turmantas (Zarasų r.) išskirtinis savo daugiatautiškumu. Lietuvių čia – mažuma, kelių tautų tradicijos persipynė ir kasdienėje aplinkoje, buityje, ir kultūriniame gyvenime. Ar tai sukelia kokių nors įtampų kultūriškai margaspalvėje miestelio gyventojų bendruomenėje? „Jeigu žmonės ir susipyksta, tai tikrai ne dėl savo tautybės ir kultūrinių skirtumų. Jokių įtampų dėl to nekyla“, – purto galvą Turmanto seniūnas Stanislovas Stankevičius.

Lietuvių – mažuma

Taip jau susiklostė, kad šis kraštas buvo kaip pereinamasis prizas – keitėsi jo šeimininkai ir valdžia. 1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę miestelis tik apie metus mėgavosi laisve. Okupavus Vilniaus kraštą, Turmantas priklausė lenkams. Miestelį kirto demarkacinė linija. Po lenkų okupacijos atėjo rusiškasis laikotarpis, trukęs kelis dešimtmečius, vietos mokykloje pamokos vyko rusų kalba.

Miestelis visada išsiskyrė savo mišria kultūra. Čia gyvena ne tik skirtingų tautybių, bet ir skirtingų tikėjimų žmonės: stačiatikiai, sentikiai, katalikai. Tos tradicijos išlikusios nuo caro laikų, kai iš Rusijos išvaryti sentikiai įsikūrė šalia Sankt Peterburbo-Varšuvos trakto esančiuose miesteliuose – aplink Turmantą, Zarasus, Degučius.

Dabar Turmanto seniūnijoje gyvena apie 1300 žmonių, o pačiame miestelyje bei dviejuose su juo besiribojančiuose kaimuose – Bogdoniškėse ir Bartkiškėse – yra beveik 500 gyventojų.

Pagal gyventojų sudėtį maždaug trečdalis – rusai, apie 40 proc. – lenkai, 7 proc. – baltarusių, yra ukrainiečių, totorių, latvių. Pasak seniūno, lietuvišką šneką miestelyje išgirsi retai – lietuvių čia mažuma – vos 14 proc.

Tačiau, atrodo, po truputį šis kraštas lietuviškėja. Turmanto mokyklai – beveik 100 metų, tik 2003-iaisiais čia išleista pirmoji dešimtokų laida, baigusi lietuvišką klasę. Dabar vaikai mokosi lietuviškai, tęsia mokslus Lietuvos mokyklose. Anksčiau Turmante rusiškas klases baigusių jaunuolių keliai dažniausiai sukdavo į Rusiją arba Latviją, turmantiškiai tęsdavo mokslus Maskvos, Sankt Peterburgo, Daugpilio aukštosiose mokyklose.

dsc_0059-copy

Turmanto seniūnas Stanislovas Stankevičius / Kristinos Sakaitės nuotraukos

Senoji karta ištikima baltarusiškai TV

Anapus miestelio geležinkelio, kiek pavažiavus – Latvija. Paklaustas, ar jau moka latviškai, seniūnas sako, kad šią kalba supranta. „Aš gi vietinis. Vaikystėje buvo vos kelios TV programos – Vilniaus, Maskvos ir Rygos. Jeigu norėdavau žiūrėti latviškus animacinius filmukus, tai reikėdavo juos kažkaip suprasti. Šiaip nesudėtinga kalba. Nuvažiuojam į Jūrmalą, susikalbam. Jeigu neužsispyręs latvis, jam gali kalbėti lietuviškai, jis – latviškai, vis tiek susikalbėsi“.

Tenka susikalbėti ne tik su kaimynais, bet ir miestelio gyventojais. Tiesa, nebūtinai valstybine kalba. „Auga nauja karta, mokykloje pamokos vyksta lietuviškai, o šeimose vaikai bendrauja gimtąja kalba. Dalis vyresnių sentikių taip pat moka lietuvių kalbą, o mažiausiai mokytis kalbėti lietuviškai nori sovietiniais laikais iš Rusijos atsikraustę rusai. Kaip rusai sako, jie taip įpratę. Nenori bendrauti valstybine kalba, nors gyvena čia visą gyvenimą. Bandėme organizuoti lietuvių kalbos mokymus, bet gyventojai nejaučia tokio poreikio – tarpusavyje jie susikalba rusiškai. Ankstesnės kartos net TV žiūri baltarusišką arba palydovinius rusiškus kanalus. Susidaro uždaras ratas – nesuprantant kalbos, jiems neįdomu žiūrėti lietuviškus kanalus“, – pasakoja S. Stankevičius.

Kuria naują istoriją

Miestelyje yra rusų sentikių maldos namai, kuriuose mišias laiko popas iš Tilžės. Bažnyčioje Latvijos pasienyje pamaldos vyksta lietuviškai ir lenkiškai. „Dabar viskas susimaišę, turbūt kiekvienoje šeimoje rasim ir kataliką, ir stačiatikį“, – paaiškina seniūnas.

Atgyjančias bendruomenės išjudina prisnūdusius miestelius ar kaimus. Seniūnas pasidžiaugia, kad ir jų seniūnijoje kelių žmonių iniciatyva suburtos bendruomenės tapo savarankiškos, jų nereikia vedžioti už rankučių. Bendruomenės vienija Turmanto, gretimo kaimo – Smalvų – gyventojus, kurie nori veiklos. Miestelyje yra rusų bendruomenė, susikūrusi puoselėti šios tautos kultūrines tradicijas. Bendruomenės pavadinimas jau neatitinka veiklos – į kultūrinį sambūrį įsitraukė ir lenkai, lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai. Renginių metu scenoje skamba vietinių kolektyvų atliekamos įvairių tautų dainos skirtingomis kalbomis, ansambliečiai trypia temperamentingus šokius, puošiasi tautiniais kostiumais.

Lenkai miestelyje kasmet organizuoja lenkų kultūros festivalį, į kurį suvažiuoja lenkiški kolektyvai iš Visagino, Pabradės, Naujosios Vilnios, kitų Lietuvos miestų, taip pat Baltarusijos, Lenkijos.

Rusai švenčia tradicines šventes – Naujuosius metus pradeda kartu su krikščionimis ir baigia per savo Senuosius Naujuosius metus sausio vidury.

Rusų bendruomenė mini ir Trejybės šventę, vasaros pradžioje lanko artimųjų kapus – ten užkandžiauja, bendrauja su išėjusiais artimaisiais.

230 metų minintis miestelis kuria savo istoriją, o besikeičiančios kartos – savas tradicijas. „Prieš 10 metų pirmą kartą organizavome miestelio šventę, pastatėme koplytstulpį, tyrinėjome miestelio istoriją. Neseniai pristatėme savo herbą, kurį sukūrė dailininkas Arvydas Každailis, ir vėliavą. Herbe – du plieno žirgai, simbolizuojantys geležinkelį“, – pasakoja Turmanto seniūnas S. Stankevičius.

Namų valdose – savi papročiai

Kaip skirtingų tautybių žmonės prižiūri savo namų valdas taip pat lemia kultūrinė tradicija. Važinėjant po miestelį į akis krenta neįprastos lietuviškam kaimui spalvos. Seniūnas paaiškina: baltarusiai mato aplinką mėlynai – taip dažo savo namų langines, garažo duris. Jeigu ne visas namas, tai viena kita kyšanti plyta vis tiek bus mėlyna. Rusai mėgsta tvoras, pirmieji jomis apsitvėrė – dabar jau visi kiemus slepia už tvorų. Slavai labiau mėgsta natūralią aplinką – jei kieme auga krūmas, tegu auga – nesistengia kiekvienos žolelės išpešioti. Skirtingai nei lietuviai, retai gėlių darželius augina. Seniūnijos šeimininkas pastebi – baltarusiai tikri bulvių auginimo specialistai, lietuviai taip nemoka. „Mano kaimynai bulves augina – ruošia, prižiūri žemę, rūpinasi ja lyg gyva, o derlius būna labai geras. Lietuviams dar reikėtų mokytis“, – juokiasi pašnekovas.

Išskirtinumai

Kiekvienam savas kraštas išskirtinis. Paklaustas, kuo dar savitas Turmanto miestelis, seniūnas sako, kad pirmiausia – geografine padėtimi, nes yra trijų valstybių sankirtoje, be to, per šią seniūniją driekiasi vienintelis Zarasų rajone geležinkelis ir tyvuliuoja didžiausias Lietuvos ežeras Drūkščiai.

Dabar per dieną į Turmantą traukiniai atvyksta 5 kartus. Miestelis yra paskutinė stotelė maršrute Vilnius–Turmantas. Vasarą traukinys važiuodavo iki Daugpilio. Geležinkeliu miestelis didžiuojasi – ne atsitiktinai miestelio herbe atsirado tie du plieno žirgai…

Turmantiškiai didžiuojasi ir savo krašto gamta – aplinkui daug miškų, ežerų. Seniūnas išduoda – praėjusią žiemą, sausio mėnesį šoktelėjo į mišką, voveraičių prisirinko. Nesniegingas metas buvo…

Ką veikia turmantiškiai?

Mokykloje senosios kartos mokytojai jau garbaus amžiaus, dauguma mokytojauti atvažiuoja iš Zarasų, Visagino. Mokyklos pastate įsikūręs ir darželis. Pagrindinėje mokykloje – apie pusšimtis vaikų. Darbo vietų miestelyje nedaug: seniūnijoje darbuojasi 5 žmonės. Į ambulatoriją atvyksta terapeutas ir dantų gydytojas. Dar du darbuotojai yra bibliotekoje, po porą darbo vietų –pašte ir kultūros namuose. Viena turmantiškė dirba geležinkelio stotyje, kiti darbuotojai – atvykstantys. „Susisiekimas svarbu, daugiau žmonių pradėjo dirbti, kai juos ėmė vežioti į darbo vietą“, – patikina seniūnas. Baldus gaminanti gamykla Visagine žmonės atsiveža autobusu. Į siuvyklą Zarasuose darbuotojai taip pat vežiojami. Kai pradėjo į darbus važinėti, pašalpų prašytojų sumažėjo per pusę.

Ar sunkus seniūno darbas? Stanislovas Stankevičius, šias pareigas einantis 12 metų, sako, kad tai – bendravimas su žmonėmis. „Sulaukiu daug prašymų, kaip valstybės tarnautojas turėčiau 95 proc. tų prašymų atmesti. Su pagrįstais prašymais kreipiasi nedaug žmonių. Dabar gal net ne prašo, o reikalauja. Bet ko, net ir gero oro. Pernai skendo visa Lietuva. Kas kalčiausias buvo? Seniūnas. Jeigu bebrai nuostolių padarė taip pat kaltas ne bebras…“ – apie kasdienius rūpesčius kalba seniūnijos šeimininkas.

Turmanto seniūnijoje yra 29 kapinės. Pusė veikiančių, bet visas reikia prižiūrėti, šienauti. Jeigu tik 5 cm žolės prasikalė, moterys sunerimsta – „Seniūne, reikia šienauti!“ Medžius šalinant būtinai atsiranda dvi prieštaringai nusiteikusios pusės: viena šaukia, kam nupjovė, kita – kad medis trukdo. „Didelių bėdų neturime, o ką tobulinti, visada galima surasti“, – sako Turmanto seniūnas Stanislovas Stankevičius.

dsc_0067-copy

Miestelio gatvė

dsc_0072-copy

Turmante keleiviniai traukiniai susutoja 5 kartus per dieną

dsc_0064-copy

Bažnyčioje pamaldos vyksta lietuvių ir lenkų kalbomis

dsc_0061-copy

Plieno žirgai miestelio herbe simbolizuoja geležinkelį

dsc_0068-copy

Senieji Turmanto pastatai

dsc_0080

Mokykloje mokosi apie pusšimtis vaikų

dsc_0074

dsc_0070

dsc_0076

922 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.