Home » Spindulys » Miestelis su gražėjančia aplinka, bet sunkiai besimezgančiais tarpusavio ryšiais

Miestelis su gražėjančia aplinka, bet sunkiai besimezgančiais tarpusavio ryšiais

Miestelis su gražėjančia aplinka, bet sunkiai besimezgančiais tarpusavio ryšiais

Daiva ČEPĖNIENĖ

Bevažinėdami po aplinkinius rajonus, belankydami ir bekalbindami miesteliuose, kaimeliuose gyvenančius žmones nusprendėme apsilankyti ir rudenėjančiuose Giedraičiuose, Molėtų r. Čia susitikome su miestelio seniūnu Vytautu Valansevičiumi, klebonu Dainiumi Jančiausku, pasikalbėjome apie šių dienų vargus ir džiaugsmus.

Pirmas šių metų pusmetis buvo derlingas

Gyventojų pačiuose Giedraičiuose belikę 650, skaičiuojant seniūnijos teritorijos mastu žmonių yra apie 2000. Miestelyje dirba šeimos gydytojas, odontologė, veikia kirpykla, dvi parduotuvės. Buvusiose mokyklos patalpose įsikūrusi seniūnija, bendruomenės salė, privatus žmogus miestelyje įrengęs šarvojimo salę. Giedraičiuose veikia gimnazija, pavadinta Antano Jaroševičiaus vardu, joje mokosi apie 200 mokinių. Mokykloje įkurtas Giedraičių krašto muziejus. O į vaikų darželį prieš kelis metus, net buvo susidariusi laukiančių vaikų eilė. Pasak seniūno V. Valansevičiaus, pirmas 2018 metų pusmetis buvo „derlingas“, Giedraičiuose gimė 7 vaikai, o iki metų pabaigos šis skaičius dar gali ir padidėti. Miestelio gyvybingiausia vieta – mokyklos teritorija, čia klega, šurmuliuoja vaikai. Atokiau nuo mokyklos ramu, vos vieną kitą žmogų tesutiksi. „Didesnis veiksmas Giedraičiuose vyksta vasarą, prie ežero atvyksta poilsiautojai iš miestų“, – pasakojo seniūnas. Miestelio centre ant pastato sienos kabo iškaba su užrašu „Baras“, bet seniūnas džiaugiasi ir „dėkoja Dievui“ už tai, kad likusi tik iškaba, o užeiga veiklos nebevykdo. Anot seniūno, tokiame miestelyje, kaip Giedraičiai rimta kavinė negalėtų išsilaikyti, o juo labiau nešti pelną. „Kavos atsigerti per dieną gal ir užeitų vienas ar du žmonės, o kad išlaikyti užeigą reikėtų nusileisti į žemesnį lygį nei prekyba kava. Mes Giedraičiuose turime šeimininkę, kuri specializuojasi maisto ruošime, bet nedirba nuolat. Žmonės maistą užsisako esant reikalui ar progai. Ji maistą gamina palyginti nebrangiai ir yra pelniusi gana didelį populiarumą“, – pasakojo seniūnas.

Stebisi atvažiavusių gyventi poreikiais

Giedraičiuose veikia medienos apdirbimo įmonė UAB „Alobera“, UAB „Kofilas“ gamina baldus. Pastaruoju metu miestelio prieigose kuriasi metalo apdirbimo įmonė. Iš Vilniaus savo veiklą į Giedraičius perkėlė spaustuvė. Seniūnijos teritorijoje veikia keli dideli ūkiai. Nors vieną neseniai teko likviduoti dėl kiaulių maro, tačiau kiti, anot seniūno, sėkmingai, veikia, juose dirba samdomi darbuotojai. Taigi darbo pasiūla galintiems ir norintiems dirbti miestelyje šiokia tokia yra. Nemaža dalis Giedraičių gyventojų dirbti važinėja į Vilnių, Širvintas, Glitiškes. Seniūnas pastebi, kad ryškėja ir tokie požymiai, kai jaunos šeimos iš sostinės persikelia gyventi ir gyvenimą kuria Giedraičiuose. Nuo Giedraičių iki Vilniaus centro – 45 kilometrai. Vieni vilniečiai čia perka namus, kiti statosi naujus, gimdo vaikus ir taip gerina miestelio demografinę padėtį. 1997 metais Giedraičiuose buvo per 800 gyventojų. Giedraičius, kaip ir kitus Lietuvos miestus ir kaimus palietė emigracija. Iš sostinės į Giedraičius atvykusiais gyventi žmonėmis seniūnas žinoma džiaugiasi, bet kartu ir stebisi jų didesniais poreikiais. „Gyvenimas mieste yra vienas dalykas, kaime nebus taip, kaip mieste. Čia niekada nebus tiek pasiūlų, patogumų, pramogų. Jeigu mieste gatvės apšviestos būna visą naktį, tai mes sau to leisti negalime, aukšto lygio koncertų tokiame miestelyje taip pat negalime suorganizuoti“, – kalbėjo Giedraičių seniūnas.

img_0002

 Giedraičių seniūnas Vytautas Valansevičius / Daivos Čepėnienės nuotraukos

Nei nori, nei gali dirbti“

Seniūnijoje bedarbių skaičius siekia 100, bet yra ir tokių, kurie nei dirba, nei į Darbo biržą registruojasi. Pastarieji žmonės, anot seniūno, pernelyg rimtų problemų nekelia, kitiems ramybės nedrumsčia. Seniūno nuomone, yra nedaug žmonių, kurie gali ir nori dirbti, yra tokių, kurie nenori dirbti, bet gali, ir yra tų, kurie nei nori, nei gali dirbti. Pastarieji dangstosi „pateisinama“ priežastimi – „Neapsimoka dirbti už minimumą“. Gal iš dalies jie ir teisūs… Juk iš valstybės ir savivaldybių biudžetų mokamos socialinės pašalpos leidžia gauti pinigus ir būti laisvam. Na tiksliau atidirbti simboliškai reikia: po 4 valandas 10 dienų per mėnesį. Giedraičiuose yra apie 10 šeimų, kurias nuolat lanko socialinė darbuotoja. Seniūno nuomone pertvarkos socialinėje srityje ir seniūnijose dirbusių socialinių darbuotojų su socialinės rizikos šeimomis pavaldumo perkėlimas Socialinių paslaugų centrams geriau ir efektyviau išspręsti egzistuojančių socialinių problemų nepadės. „Anksčiau (iki pertvarkos) su socialine darbuotoja ryte susitikdavome, aptardavome problemas, konkrečius atvejus, sėsdavome į automobilį ir važiuodavome. Dabar spaudoje skaitome, girdime, kad po pertvarkos Lietuvoje iš šeimų atimta daugiau vaikų. Aš abejočiau, ar tai yra gerai. Vaiko paėmimas iš šeimos yra trauma ir kas patikrins, kokio ji gylio. Žmogaus veide ar elgesyje to patirto skausmo gali ir nesimatyti, bet kas dedasi jo viduje?…“ – mintimis dalijosi miestelio seniūnas. Paskutinį vasaros mėnesį Giedraičių seniūnijoje visuomenei naudingą veiklą (atidirbinėjo už socialines pašalpas) atliko 47 žmonės. Pagal užimtumo didinimo programą nuolatiniam darbui bei laikino pobūdžio sezoniniams darbams atlikti, prižiūrėti seniūnijos teritoriją, joje esančius objektus ir pan. įdarbinti 8 žmonės. Anot seniūno, seniūnijos teritorija nemaža. Tenka prižiūrėti 4 miestelių šaligatvius, skverus, paplūdimius, viešąsias erdves. Žinoma, daugiausiai darbų pačiuose Giedraičiuose. Taigi su 8 nuolatiniais darbuotojais pajėgumu išsiversti sunkoka. Giedraičių seniūnijoje gyvena 14 vienišų žmonių. Daugumą jų lanko lankomosios priežiūros darbuotojai. Šių žmonių pagrindiniai poreikiai – maistas į namus, aprūpinimas būtinais vaistais, o kartais labiau nei bet ko kito vienišiems senoliams reikia pabuvimo šalia, pokalbio ar išklausymo. Vienišų senolių laidotuvėmis taip pat tenka rūpintis seniūnijai, tuo tarpu, kai po mirties prireikia pasirūpinti likusiu turtu, iš kažkur netikėtai atsiranda ir vienišų senolių giminaičiai. Seniūnijoje tenka spręsti įvairias gyventojų problemas, prižiūrėti kelius, organizuoti šventes ir pan. Seniūnijos teritorijoje yra 62 keliai, skaičiuojant su miestelio gatvėmis iš viso susidaro 117 kilometrų. Greideriuojama apie 90 kilometrų iš jų. Seniūnas neslėpė, kad žiemos metu sulaukia gyventojų skundų dėl nepravažiuojamų, nenuvalytų kelių. Miestelio šeimininko teigimu, vienu metu visko suspėti neįmanoma. „Nuo vieno seniūnijos krašto iki kito 25 kilometrai, tai jeigu valai vieną kraštą kitiems gyventojams tenka palaukti“, – teigė seniūnas.

Nepavyksta sulipdyti stipraus ryšio

Miestelėnai švenčia valstybines šventes, miestelio šventė minima kartu su Joninėmis. Šiais metais Giedraičiai minėjo jubiliejinę 680-ąją sukaktį. Seniūnas V. Valansevičius pastebi, kad dabar žmonės nebe tokie aktyvūs, kaip anksčiau, o stipraus ryšio bendruomenėje nepavyksta sulipdyti. Giedraitiškiai gali didžiuotis už projektines lėšas moderniai įrengtu gimnazijos stadionu, miestelio skveru, atnaujintu paplūdimiu. Tačiau seniūno teigimu žmonės ir tuo nesidžiaugia, o priešingai – yra linkę labiau skųstis tuo, kas blogai. Kritikuoti lengviausia. „Žmonėse trūksta žmogiško šilto tarpusavio santykio. Pinigai darosi vos ne svarbiausias dalykas gyvenime, o žmoniškosios vertybės nueina į šalį“, – teigė Giedraičių seniūnas Vytautas Valansevičius.

Proginis“ tikėjimas

Giedraičių šv. Baltramiejaus parapijoje pastaruosius 4 metus darbuojasi klebonas Dainius Jančiauskas. Dvasininkas teigia per šį laiką jau spėjęs gerai pažinti miestelio gyventojus ir net su jais supanašėti. „Kai juodaodis patenka į šiaurę, jis po kurio laiko pasidaro šviesesnis. Arba atvirkščiai, baltaodis patekęs į Afriką, patamsėja. Tai taip ir aš supanašėjau su šia aplinka“, – pajuokauja Giedraičių klebonas. Anot pašnekovo, Giedraičiuose, kaip ir visur, yra visokių žmonių. Dažniausiai vietiniai elgiasi tradiciškai – bažnyčioje pasirodo tik tada, kai reikia: per laidotuves, Velykas ar Kalėdas. „Aš dažnai žmonių paklausiu: jūs religingi ar tikintys? Jie tada susimąsto, kame čia reikalas. Religingas žmogus gali būti netikintis, bet tikintis žmogus negali būti nereligingas. Yra labai daug religingų žmonių, bet tikėjimo juose mažai“, – apibūdino dvasininkas. Miestelio klebonas atrodo gana griežtų pažiūrų, Giedraičių „vizitine kortele“ vadina mėgstančius velnio lašus ir nuolat marširuojančius centrine gatvele. Tačiau sako esąs pastebėjęs ir gerų dalykų. Pavyzdžiui Giedraičiuose dvasininkui dar neteko girdėti apie pasitaikančias vagystes „Tačiau žmonės gana abejingi miestelio reikalams. Kai būna susitikimai su rajono meru, susirenka vos 10 žmonių. Dalis vietos gyventojų turi butus Vilniuje, ten važiuoja gyventi žiemos metu. Bet net nepagalvoja, kad galėtų butą sostinėje išnuomoti, gauti pajamas ir gerinti turimą būstą čia. Yra miestelyje daug gerų ir protingų žmonių, bet kažkodėl jiems nepavyksta susiburti ir kartu nuveikti bendrus darbus. Norėtųsi, kad Giedraičių žmonės labiau susiburtų ne tik bendravimui, bet ir bendriems darbams“, – sakė Giedraičių klebonas Dainius Jančiauskas.

Piktina nuolat besiskundžiantis jaunimas

Giedraičių miestelio gatvėse sutikti norinčių ir galinčių pasikalbėti nebuvo lengva, tačiau vieną pašnekovę sutikome. Moteris vardu Janina sakė nuo pat vaikystės gyvenanti Giedraičiuose, gyvenime yra patyrusi ir šilto, ir šalto, tačiau gyvenimu nesiskundė. Į seniūną moteris teigė niekada nesikreipianti, nes problemų, kurias jis galėtų padėti išspręsti tiesiog neturinti. „Visokių žmonių čia gyvena. Dabar esu pensininkė, man tvarkytis padeda dukra. Nueinu ir į bažnyčią bet nedažnai, jau sveikata nebeleidžia“, – pasakojo giedraitiškė. Moteris išgyveno ir sūnaus, ir vyro netektį, tačiau sielos žaizdas apsigydė ir gyvena toliau. Tik piktinasi nuolat aimanuojančiu ir dykaduoniaujančiu jaunimu. „Aš savo jaunystėje neturėjau ką valgyti, ir duonos trūko, bet išgyvenome. O dabar jie niekur nedirba, valdžia moka pašalpas ir kas iš to? Jie tuos pinigus prageria“, – kaimo portretą piešė pašnekovė. Giedraitiškė teigė turinti draugių, bet labiau pratusi būti viena, nemėgstanti dalyvauti miestelio šventėse ar renginiuose ir teigė, kad vieniša visai dėl to nesijaučianti.

img_0005

Giedraičių šv. Baltramiejaus parapijos klebonas Dainius Jančiauskas

img_0010

Giedraičiuose atnaujintas paplūdimys

img_0012

Miestelyje įrengtas modernus skveras

img_0024

Giedraičių seniūnija įsikūrusi šalia gimnazijos, bususiose mokyklos patalpose

img_0026

Gimnazijos stadionas

img_0033

 Pravažiuojančius pro Giedraičius pasitinka užrašas „Baras“

img_0035

 Giedraičių šv. Baltramiejaus bažnyčia

img_0041

Giedraičius šiemet jau 7 kartus „aplankė gandrai“

2139 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Comments 2 komentarai

  1. Vietinis gyventojas parašė:

    Užsisedėjęs tas seniūnas, bendruomenės pirmininkas, keisti reikia. Nors problemų ir yra, bet reikia spręsti operatyviai, o ne šiltai sėdėti. Jaunimas gerai, kad skundžias, nes ankščiau niekas nieko nesakydavo, tai reiškiasi kad viskas gerai, pasikeitė laikai ir jaunimas, mąsto, nori kad miestelį gyventi gera būtų,mato visas problemas. Jaunimas prageria, čia yra nesąmonė, daug kam reikėtų į savę pažiūrėti pirmą ir tada viską spręsti.

  2. Irena parašė:

    Likimas ir man dovanojo proga gyventi ir dirbti šiame nuostabiame miestėlyje.Linkiu ir toliau augti i klestėti Giedraičiams!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.