Home » Spindulys » Su kunigu Povilu Svirskiu – apie gyvenimą, atiduotą kunigystei

Su kunigu Povilu Svirskiu – apie gyvenimą, atiduotą kunigystei

Su kunigu Povilu Svirskiu – apie gyvenimą, atiduotą kunigystei

Daiva ČEPĖNIENĖ

Paskutinę spalio dieną į Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčią skubėjo dvasininkai, tikintieji ir kiti norintys pasveikinti 70 metų kunigystės sukaktį švenčiantį kunigą kanauninką Povilą Svirskį. Garbaus amžiaus sulaukęs dvasininkas Utenos Dievo Apvaizdos parapijoje pradirbo 10 metų. Ir pastaruoju metu dar aukoja mišias, klauso išpažinčių, lanko senelius, gyvenančius globos namuose, atlieka kitus, daug sveikatos ir jėgų nereikalaujančius darbus. Kunigystės jubiliejaus proga tą dieną mišias aukojo vyskupas Linas Vodopjanovas, jubiliato pasveikinti atvyko vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, kiti kolegos dvasininkai, tikinčiųjų bendruomenės, vietos valdžia. Apie nueitą ilgą gyvenimo kelią, sukauptą gyvenimišką patirtį, neišsenkantį dvasingumą pasikalbėjome su pačiu jubiliatu kunigu kanauninku Povilu Svirskiu.

Sunkūs laikai užgrūdino

Kunigas P. Svirskis gimė Krekenavos valsčiuje 1924 metais. „Nors tėvai ūkininkavo, tačiau gyvenome gana skurdžiai. Dabar žmonės dejuoja, tačiau verčiasi lengviau, skaniau valgo, geriau gyvena“, – pasakojo pašnekovas. Kiek ūgtelėjusį
P. Svirskį giminaitės pasikvietė gyventi į Subačių (Kupiškio r.). Čia jis lankė mokyklą, o namai, kuriuose gyveno, galima sakyti rėmė bažnyčios šventoriaus tvorą. Todėl nuo pat vaikystės P. Svirskis patarnaudavo mišioms, bendravo su kunigais, jo tėvai taip pat buvo tikintys žmonės. Iš didelio būrio brolių ir seserų kunigas P. Svirkis dabar teturi vieną likusį 8 metais jaunesnį brolį, gyvenantį Šiauliuose, ir tolimesnių giminaičių, kurie kartkartėm aplanko Utenoje gyvenantį kunigą. Pašaukimą kunigystei P. Svirskis sako turėjęs jau iš prigimties, nes būdamas kokių penkerių jis jau namuose vaidindavo kunigą, giedodavo, sakydavo pamokslą. Į Kauno kunigų seminariją įstojo 1943 metais. „Prieš stojant į seminariją mama patarė gerai apsispręsti, kad vėliau netektų apsijuokti. Seminarija mane traukė ir nebuvo niekuo neįprasta. Aš jau buvau įpratęs melstis, mokėjau kalbėti rožančių“, – prisiminimais dalijosi garbaus amžiaus dvasininkas. Kai
P. Svirskis stojo į kunigų seminariją, buvo vokiečių okupacijos metai. Seminarija buvo perpildyta, studijavo apie 400 seminaristų. Tačiau su savo parapijos kunigo rekomendacijomis įstoti pavyko. Tuo metu, anot pašnekovo, stoti į seminariją buvo populiaru ir dėl to, kad taip galima buvo išvengti karinės tarnybos. Studijuoti P. Svirskiui patiko, nes seminarijoje dėstytojavo profesoriai, mokslo sėmęsi užsienyje. „Vėliau, atėjus rusų valdžiai, buvo sudėtingiau. Jeigu išeidavome iš seminarijos kur pasivaikščioti, tai visuomet eidavome tik po du. Jeigu vieną saugumas suimtų, kad kitas žinotų. Sunkiausia būdavo tiems seminaristams, kurių šeimas trėmė į Sibirą. Suėmimai seminarijoje dažniausiai vykdavo nakties metu. Išvežė daug profesorių, gabesnius dėstytojus. Mano tėvai buvo atsargūs, nuolankūs žmonės, į politiką nesikišdavo, be to studijuodamas seminarijoje jau buvau netekęs tėvelio, gal todėl, kad buvau beveik našlaitis, valdžiai neužkliuvau. Su saugumiečiais reikėjo būti atsargiems, visada galvoti, ką kalbi“, – apie sunkius laikus pasakojo kunigas. Anot pašnekovo, sunkūs laikai, nepriteklius, kai nebuvo nė ką apsirengti, patirta priespauda išmokė taupumo ir užgrūdino. Kunigas P. Svirskis prisiminė, kad studijų metais būta ir linksmesnių nutikimų, dar iki šiol neužmirštų įvykių. Anais nelengvais laikais tuometinis seminaristas P. Svirskis dėvėjo
čeverykas, kurių padai buvo pakalti vinimis. Jomis apsiavęs eidavo ir į mišias. „Vakarinių mišių metu eidamas per Kauno arkikatedrą baziliką paslydau taip, kad net aukštyn kojas užverčiau ir atsikelti negalėjau. Tai du draugai klierikai mane už pažastų prikėlė. Jiems buvo juoko, o man gėdos“, – juokdamasis prisiminimais iš jaunystės dalijosi kunigas. Seminariją iš namų Subačiuje kunigas P. Svirskis tais laikais pasiekdavo važiuodamas traukinio vagone kartu su vežamais pabūklais ir kita karo amunicija. Važiuodavo su persėdimais, todėl ne kartą naktį turėjo leisti geležinkelio stotyje, tačiau, kaip pats sako, tuomet buvo jaunas ir nieko nebijojo. „Tada žmonės dėl nieko nedejuodavo, nes mylėjo tautą, vieni kitus ir tikėjimą“, – tikino pašnekovas.

dsc_0043

 Kunigas Kanauninkas Povilas Svirskis į seminariją įstojo dar vokiečių okupacijos metais / Daivos Čepėnienės nuotraukos

Nereikia Dievo laikyti zakristijoje“

Baigęs kunigų seminariją, Povilas Svirskis pradėjo dirbti Saločiuose (Biržų r.) vikaru, vėliau vikaravo Ramygaloje (Panevėžio r.), Krekenavoje (Panevėžio r.), Dusetose (Zarasų r.). Ilgiausiai, 23 metus, dirbo klebonu Šimoniuose (Kupiškio r.). Anais laikais kunigus į parapijas skirstydavo Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinis. Anot pašnekovo, kunigaujant teko gyventi baimėje. Nes bažnyčiose aukojamų mišių klausydavosi ne tik tikintieji, bet ir šnipai, kurie įrašinėdavo pamokslus, vėliau viską perduodavo saugumui. „Su kai kuriais kunigais buvo susidorojama, o sakoma, kad įvyko nelaimingas atsitikimas. Gyventi anais laikais nebuvo ramu“, – pasakojo kunigas. Kunigas dirbdamas Anykščių rajone, Burbiškio parapijoje, vaikus slapta mokė tikybos, už tai buvo teisiamas. „Kunigas gali pragyventi net ir ant akmens ar kelmo, kadangi žmonės, bent anksčiau, dalindavosi viskuo, laukdavo kalėdojančio kunigo. Dabar yra dvejopų žmonių. Vyresni labiau nuolankūs ir pamaldesni, jaunesni labiau atšalę nuo bažnyčios, nors negali jų vadinti bedieviais, tačiau dauguma yra užsikrėtę liberalizmo dvasia“, – dėstė pašnekovas. Pats dvasininkas tikino nebuvęs griežtas, o priešingai linkęs į nuolankumą ir paklusnumą. „Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, atsigavo ir širdis“, – sakė kunigas P. Svirskis. Dabartiniais laikais, pasak pašnekovo, pasikeitė ne tik tikinčiųjų bendruomenė, bet ir patys dvasininkai. „Dabar ir kunigams daugiau galimybių. Jie gali užsiimti įvairia veikla. Jaunesni mėgsta keliauti. Pagal dabartinę bažnytinę tvarką ir nereikia Dievo laikyti zakristijoje, kunigams reikia eiti į žmones ir Dievą nešti žmonėms“, – kalbėjo kunigas. Pašnekovas neneigė, kad didesnės galimybės atveria kelius ir į didesnes pagundas. Anot pašnekovo, kunigystė vis tik yra auka ir pasišventimas. „Žmogus turi natūralią prigimtį, todėl natūralu, kad galvoja apie šeimą, bet kunigystė yra pasišventimas Dievui ir auka atsisakant galimybės turėti šeimą“, – teigė kunigas P. Svirskis. Pastaruoju laiku vis mažiau jaunuolių renkasi kunigystės kelią dar ir todėl, kad daugumai sunku uoliai melstis, ugdyti dvasinį gyvenimą. „Jeigu nenori melstis, tai kunigu negalėsi būti“, – įsitikinęs pašnekovas. Kunigą P. Svirskį dėl sveikatos būklės vyskupas yra atleidęs nuo kasdienės pareigos skaityti brevijorių, tačiau garbaus amžiaus sulaukęs dvasininkas kasdien meldžiasi ir kalba rožančių. Atšventęs garbingą kunigystės sukaktį kunigas kanauninkas Povilas Svirskis save apibūdina kaip paprastą, prie didelio dėmesio nepratusį žmogų. O kiek sutuokė porų, pakrikštijo kūdikių per tiek metų, sako nė nesuskaičiuotų. Sulaukęs kunigystės 70-mečio sukakties šventės pašnekovas džiaugėsi, kad ta proga pasveikinti susirinko pilnutėlė bažnyčia žmonių, daugiau nei dvi dešimtys kolegų dvasininkų, apsilankymu pagerbė vyskupai. Jubiliatas jautėsi dėkingas už gražius palinkėjimus, didžiulį glėbį gėlių ir ypatingas dovanas.

img_0010

 Šventas mišias, skirtas paminėti 70 metų kunigystės jubiliejų, aukojo vyskupas Linas Vodopjanovas

img_0035

 Į kunigo P. Svirskio kunigystės jubiliejaus šventę atvyko būrys kolegų dvasininkų

img_0013

Bažnyčia buvo pilnutėlė žmonių, kurie atvyko pagerbti, kubigo švenčiančio garbią kunigystės sukaktį

439 Iš viso matė 6 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.