Home » Miesteliai » Aukštaitijos laukais dundanti pastogė

Aukštaitijos laukais dundanti pastogė

Aukštaitijos laukais dundanti pastogė

Raimondas GUOBIS

Siaurukas. Taip bičiuliškai, mielai vadinamas mažasis geležinkelis, kuris Aukštaitijos ramybę triukšmingais naujųjų laikų dundesiais ir tūtavimais sudrebino pačioje XIX amžiaus pabaigoje. Kartu su siauruoju geležinkeliu į mūsų kraštus atėjo techninis progresas, į dangų aukštais bokštais smigo daugelyje vietų statomos didžiulės raudonų plytų naujojo gotikos stiliaus bažnyčios, beveik tuo pat metu prasidėjo moderniosios lietuvių tautos atgimimo pavasaris. Siaurojo geležinkelio istorija, techninis paminklas, istorinis paveldas beveik pranykęs naujojo, šių laikų, automobilių pasaulio gausme. Didi istorija, didžios įdomybės iš Lietuvos siaurojo geležinkelio istorijos lobynų sukauptos unikaliame Siaurojo geležinkelio muziejuje Anykščiuose. Siauruko muziejuje ne tik sužinosi, ko dar nežinojai, bet ir pajusi dvasią tų laikų, kai mažasis traukinukas buvo gerbiamas, mylimas, reikalingas ir naudingas, patirsi laiko bėgsmą pristabdančios kelionės žavesį.

Siaurojo 750 milimetrų pločio vėžės linija pro Anykščius nutiesta dar caro Nikolajaus II valdymo laikais, pačioje didžių amžių sandūroje, tolimaisiais 1899-aisiais metais. Visur pėsčiomis vaikščioti ar arkliukų traukiamais vežimais be skubos važinėti įpratusiems rodėsi baugus, laukinis, nepakenčiamas, kaip tas karalienės Mikaldos pranašysčių nelabasis, važiuojantis be žirgų, pasaulio pabaigą pranašaujantis – „šėtono pečius“. O buvo visai paprasta: pakuroje degančios malkos ar anglys kaitino, virino vandenį, kuris, virtęs suspaustu garu, judino cilindrus, dūmuodama, pūškuodama mašina suko ratus ir traukinys judėjo tiesiog rekordiniu, didesniu negu 30 kilometrų per valandą greičiu. Žmonės, palengva supratę, kad ta naujovė labai naudinga, ėmė geležinkelio patogumais naudotis, o mažąjį traukinuką pamėgo ir pamilo. Mat buvo ir greičiau, ir patogiau, negu pėsčiomis, dviračiu ar arklio traukiamu vežimu kratytis. Į artimiausią miestelį ar miestą, į atlaidus ar į svečius, ar net iki pačių Švenčionėlių, kur persėdus į plačiojo geležinkelio vagoną patogiai pasiekdavo paslaptingą, pasakų, kunigaikščių bei karalių miestą Vilnių. Ypač patogi ir didinga kelionė būdavo 1940–1941 metais, kuomet teritorijos ir bėgiai taip susijungė, kad galėjai keliauti iš Švenčionėlių iki pat Panevėžio, o jau iš ten per Pušalotą bei Joniškėlį į Šiaulius arba Biržus. Tai būdavo didi ir moderni kelionė per Aukštaitiją. Ja taip džiaugėsi su smagia kompanija iš Šiaulių keliavęs poetas Faustas Kirša. Jis pastebėjo, kad siaurukas, kaip tas aukštaitis sodietis, į kalnelį iš lėto, pasidairydamas kopia, o žemyn leidžiasi linksmai, veik pasišokėdamas.

dsc_6831

Raimundas Guobis: „Nors ir važiuoji tritratuku, metai vis tiek bėga…“ / Nuotraukos iš A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus fondų

Sovietinė okupacija tamsiomis spalvomis nudažė ir siauruko istoriją. Buvo 1941-ieji, birželio 13-oji, kuomet okupantai bei jų talkininkai sugrūdo į gyvulinius vagonus apie 70 anykštėnų, juos nugabeno iki Švenčionėlių, kur liūdnieji keleiviai buvo persodinti į didesnį traukinį ir taip prasidėjo jų kelionė į Rusijos šiaurę sunkiam darbui, nelaisvei, badui ir net mirčiai.

Ypatingai daug judėti, keliauti žmonės ėmė pokaryje, o siaurukas tuomet buvo bene vienintelė visuomeninė transporto priemonė, nes autobusai nekursavo, o automobilių buvo visai nedaug. Egzotiškiausios būdavo kelionės į Vilnių: nuo Panevėžio į Anykščius atbildėjęs traukinukas jau būdavo artipilnis, sunku būdavo į jį įlipti, sunku rasti nors menkiausią kampelį prisėsti, lagaminą priglausti. Važiavo kareiviai, pabėgėliai, mieste besikuriantys sodiečiai, studentai, smulkūs prekeiviai – „spekuliantai“. Apie patekimo į traukinuką ypatybes vaizdžiai pasakodavo iš Gečionių kaimo, prie Troškūnų, kilęs ir tuomet Vilniuje studijavęs būsimas istorikas, mokslų daktaras Domas Butėnas. Kažkokiu būdu jis buvo susipažinęs su paslaugia vagonų palydove Vanda. Mergina atjautė studentą, padėdavo be eilės patekti į vagoną ir saugiai priglausdavo kaimiškų gėrybių kupiną lagaminą. Būdavo popietė ir traukinukas kelioms valandoms, ypač žiemą, tapdavo jaukia, šilta pastoge, kol jau vėlų vakarą atidunksėdavo į sutemų apgaubtą Švenčionėlių stotį. Žiemą ir lauke, ir stotyje būdavo žvarbu, o tekdavo kelias valandas laukti traukinio į Vilnių. Šilčiausia vieta būdavo bufetas, bet norėdamas ilgėliau ten pasėdėti turėdavai pirkti ten parduodamų stipresnių gėrimų, kitaip triukšminga bufetininkė varydavo lauk.

Vėliau atsirado, senuosius garvežius į istorinę epochą nustūmę modernesni, patobulintais dyzeliniais tanko varikliais apsiginklavę, elektros generatorių gaminama energija maitinami šilumvežiai, kurie, deja, neatsilaikė prieš vis labiau mūsų pasaulį užvaldančius automobilius, jų individualią, amerikietišką didybę. Siaurukas, tiek metų keleivius ir krovinius vežiojęs, nūnai pasiliko tik turistine įdomybe, Aukštaitijos kultūros flagmanu su vasariniais reisais į Rubikius ar Troškūnus ir spalvinga teminių kelionių gausa. Ir rodosi – ta nors laikina, bet jauki, amžiaus dundesiais paženklinta pastogė gyvuos amžinai. Tą amžinybę tarsi ir įtvirtina siauruko šimtmečio metais – 1999-aisiais – pirmąja ekspozicija siauruko mylėtojus pradžiuginęs muziejus. Nūnai Siauruko muziejaus ekspozicija išdėstyta trijuose pastatuose – prieš penkiolika metų pastatytame moderniame paviljone saugomas 1949 m.
Pilzeno mieste, Čekijoje, „Škodos“ gamykloje, pagamintas vienas iš trijų šalyje išlikusių garvežiukų, šiuolaikiškas motorvežis, įvairios paskirties vagonai, istorinis sovietų valdžios persekiojimus, tremtį ir lagerius menantis kampelis, elektroninėmis priemonėmis surandama istorija, filmuota medžiaga, interaktyvūs žaidimai, kurie įdomūs ir mažiems, ir dideliems. Kai ką net stebinanti žinia, kad vienu metu Lietuvoje buvo net trijų skirtingų pločių mažieji geležinkeliai – jau minėtas 750 mm bei Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių nutiesti 600 mm ir Klaipėdos krašte iš Prūsijos karalystės užsilikę 1000 mm pločio vėžės geležinkeliai, kad siaurukas jungė Kauno tvirtovės fortus, kad mažasis vaikų geležinkelis sėkmingai veikė Vingio parke Vilniuje.

dsc_0383-copy

Net ir žiemos sniegynus įveikianti smagioji drezina

nefas_garvezys

Garinių mašinų epochos stebuklas – 1964 m. „Škoda“ gamykloje pagamintas garveržys

sp43

Mažasis traukinys Utenos siaurojo geležinkelio stotyje apie 1977 m. 

Raudonų plytų tvirtas „pakhauzu“ vadinamas prekių sandėlis taip pat atveria savo įdomybes – čia ir pasisversi ant dramblį išlaikančių svarstyklių, ir pasukinėsi pirmąjį mobilų telefoną, trinktelėsi į stoties orkestro būgną. Stoties rūmai, apsupti meistriškai nukarpytų senutėlių tujų kupolų, apkaišyti angliško stiliaus žibintais, atveria erdvią laukiamąją salę, kurioje spindi, rodos, nesutrinamos grindų plytelės, o tautinis patriotinis kabinetas puikiausia vieta pajusti tarpukario Lietuvos dvasią ir nusifotografuoti tėvynės Šimtmečio proga.

Du Lietuvos kultūrai ypatingai svarbius miestus – Panevėžį ir Anykščius – jungiantis siaurasis plieno kelias iš tiesų yra vienas ilgiausių Europoje, juk beveik 70 kilometrų trasa važinėja traukiniai, yra dar kelios dešimtys kilometrų nenaudojamo, gerokai apirusio kelio. Tai ne tik kultūrinis, tačiau ir techninis paminklas, žavi ir pats traukinukas, ir senutėliai, dar iš XIX amžiaus išlikę bėgiai, egzotiški pralaidų tuneliai aukštosiose Kasagorų kalvose tarp Anykščių ir Žažumbrio, geležinkelio stotelės ir jose esančios įdomybės.Skirtingai, spalvingai, sėkmingai ir net tragiškai susiklostė ir stočių likimai. Tikras Tatrų kalnų stiliaus architektūros šedevras Saldutiškio stotelė sudegė, senosios Švenčionėlių, Panevėžio bei baltamūrė tarpukariu statyta Vašuokėnų ir dar kelios mažesnės stotys buvo nugriautos, teberymo apleistas, į pasaulį vaiduokliškai langų kiaurymėmis žvelgiantis Trumbatiškio stoties rūmas. Tačiau stotims tarp Anykščių ir Panevėžio pasisekė, kai kuriose gyvena žmonės; Troškūnų stotyje įrengta siauruko ekspozicija, čia nuolat užeina siauruku keliaujantys; daug senovinio žavesio išsaugojusioje Surdegio stotyje vyksta įvairūs sambūriai, net teatrų festivaliai ir poezijos vakarai; Anykščių stotis – įdomių istorijos ekspozicijų ir žaviausių vasaros kelionių siauruku centras. Pavyko ir Utenos stočiai, šimtamečiuose mūruose veikia Turizmo informacijos centras, įrengtos paveikios tremtį ir partizaninį pasipriešinimą menančios ekspozicijos, saugomi tikriausiomis relikvijomis laikomi paskutinio Aukštaitijos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno asmeniniai daiktai.

Anykščių stotyje šiemet įvyko pirmasis Užupio festivalis, čia saugomos techninės kultūrinės vertybės nuolat prisimenamos Europos kultūrinio paveldo dienomis, gražia tradicija tampa istorinės konferencijos „Plieno džiaugsmas“, čia bus ir didžioji siauruko 120 metų jubiliejaus šventės sostinė.

Siauruko muziejus

Anykščiuose

www.siaurukomuziejus.lt

Publikacija parengta pagal Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos remiamą projektą „Kelionė siauruko istorijos vingiais“

704 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.