Home » Spindulys » Pokalbis apie iškreiptą moralę ir ilgesį

Pokalbis apie iškreiptą moralę ir ilgesį

Pokalbis apie iškreiptą moralę ir ilgesį

 

Stepas EITMINAVIČIUS

Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje pristatyta nauja Aleksandro Guobio knyga „Ilgesio dainos“. Kas svarbu? Kad humanitarinių mokslų daktaras, docentas, teatrologas, daugelio knygų autorius, įvairių kultūros organizacijų vadovas jaučia poreikį meniniu žodžiu prabilti apie žmogaus sielos paslaptingumą, apie Lietuvos likimą.

Man pasisekė šią knygą (apysaką) perskaityti jau anksčiau, tad turėjau laiko ilgokai pamąstyti. Tokiu atveju mes skubame į susitikimą su autoriumi jau kitokie. Einame jau kaip galimo pokalbio dalyviai, o ne stebėtojai. Ką mąsčiau apie „Ilgesio dainas“ prieš vakarą? Kad kūrinyje pasakojama apie sudėtingą Lietuvos žmonių būtį kolūkių laikais. Veikėjai Vilius ir Stasė buvo iš esmės už nieką ištremti iš Lietuvos. Sugrįžus taip pat sudėtinga laviruotė. Atsitiktinai susitikę jie vis prisimena tremtį, kuri buvo paženklinta iškreipta morale, didelėmis kančiomis. Bet knygos autorius ir Lietuvos gyvenimą piešia akcentuodamas konformistų, veidmainių, savanaudžių nuosmukius, įvairias orgijas. Ar yra vaizduojama priešprieša tokiems vadovams, kuriems labiau rūpi buvimas prie lovio nei pagalba eiliniams žmonėms? Būtent Vilius nenori pasiduoti kolūkio pirmininko degradavimui. Jis prisimena šviesiąją maironiškąją Lietuvą. Tauresnių idealų siekia ir Stasės dukra Daina, ir jauna studentė Viltė. Lietuvos, tiksliau, Rytų Aukštaitijos, žmonės, kuriuos mato Šventoji upė, yra visokie. Skaitant knygą man atrodė, kad Aleksandrui Guobiui pavyko perteikti lyrikų, idealistų, prasmingai, patriotiškai gyventi norinčiųjų kančią bei aukštąsias akimirkas.

Aktorius Remigijus Vilkaitis buvo geras šio renginio vedėjas: pasakantis iš anksto apgalvotus teiginius, gebantis valdyti auditorijos emocijas. Man regis, pati pradžia buvo labai vykusi: priminti Aleksandro Guobio darbai, pasakyta asmeninė reakcija: „Mano didžiausia nuostaba, kad iš esmės mokslo žmogus kuria nuostabią, jautrią, aukštos prabos grožinę literatūrą.“ Patiko Remigijaus Vilkaičio užduodami klausimai, reiškiamas savas požiūris. Įsiminiau šį teiginį: „Tai, kas dabar darosi Lietuvoje, pasekmė tų dalykų, apie kuriuos rašoma šioje knygoje. Bet viskas remiasi į meilę.“

Eglės Bučienės, oficialiai pavadintos kūrybos asistente, Aleksandro Guobio dukros, kalbėjimas lyg koks gražus gražaus kūrinio monologas. Bet ne – ne monologas, o bendravimas su tais, kurie yra salėje. Pateikimas tokios informacijos, kuri geriau apibūdina tiek „Ilgesio dainas“, tiek dviejų žmonių – tėvo, dukros – bičiulystę: „Man didžiulė garbė, kad tėvelis mane įsileido. Apie metus truko mūsų darbas. Tie metai – tai begaliniai pokalbiai apie gyvenimą: apie praeitį, dabartį. Tėvelio principas – rašyti remiantis faktais, jis ir čia išlaikė tą principą. Mes čiupdavome popierių, braižydavome grafikus, kaip kada kas buvo, keitėme veikėjų poelgius galvodami, kaip pasakyti apie atradimus, viltis, džiaugsmus, kaltes, kartų susitikimus. Galvojome, kaip tuos senuosius laikus supras jauni. Pasirinkome klasikinį knygos stilių, norėjome palikti autentiką, siekėme, kad kalba būtų vaizdinga. Abu gyvenome su tais veikėjais. Tėvelio pagrindinis tikslas – ne vertinti, o kad skaitytojas eitų kartu su veikėjų pasirinkimais. Ši knyga – prisilietimas prie sulaužytų gyvenimų, prie nežinomų didvyrių, kurie kažkur guli.“

Man atrodo, tai, kad dukros, sūnūs su savo tėvais kartu kuria, vienas šviesiausių mūsų būties akcentų. Beje, panašiai galvojau, kai buvo pristatoma nauja Prano Treinio knyga.

Aktorės Alvydos Čepaitytės pasakojimas apie „Ilgesio dainas“ gana emocionalus: „Pati knyga ir nuteisia, ir pasmerkia. Vaizduojama tokia Lietuvos tragedija… Daug kas burnoja, kad kodėl pas mus ne taip, kaip kokioje Šveicarijoje. Bet pas juos nebuvo tų 50 metų nelaisvės, tų sibirų. Gražiausios dainos – partizanų. Aleksandro gerumas neapsakomas. Vaizduoja kelis jaunus susipainiojusius žmones. Vienas beprasmiškai žūva, kitas pereina visas golgotas. Graži meilė žūva, tačiau Vilius tampa nuostabiu žmogumi – atjaučiančiu, suprantančiu. Jis į tą gyvenimą nepaprastai gražiai veržiasi.“

Romualdo Valančiūno, perskaičiusio šią apysaką, požiūris perteikiamas labai lakoniškai: „Tai knyga, kuri parodo, kokio talento yra Aleksandras. Jis – ryškiausia asmenybė buvusioje mūsų klasėje. Knyga nepaprastai sujaudino. Čia yra visko: ir lyrikos, ir humoro, ir dialogų, ir monologų. Kokia graži lietuvių kalba… Kokia graži Lietuvos gamta…“

Labai lakoniškai kalbėjo ir autorius Aleksandras Guobys: „Pamatėme Uteną – labai gražų miestą. Kai čia mokiausi, jis buvo tikrai ne toks. Manau, kad Lietuva – tai viskas, kas čia parašyta. Daug kalbėta apie tremtį, bet kaip gyvena tie, kurie grįžo? Man regis, ta karta, kuri grįžo, ir sukūrė Lietuvą. Norėjau parodyti, ką jie rado, kaip įsiliejo į gyvenimą. Nenorėjau vaizduoti priešų, nenorėjau nieko kaltinti, net tą kolūkio pirmininką stengiausi sužmoginti. Be tremtinių nėra Lietuvos, mes juos turime atsiminti.“

Kodėl stengiausi lyg ir perduoti skaitytojams savotišką protokolą? Dėl to, kad tie, kurie nebuvo vakare, pajustų jo rimtį. Kas man atrodė įtaigu? Aktorių Alvydos Čepaitytės, Remigijaus Vilkaičio skaitymas – gerai pasirinktos apysakos ištraukos, ir iš jų klausytojai galėjo susidaryti nuomonę apie naują Aleksandro Guobio grožinį kūrinį. Įtaigus ir kalbėjusiųjų balsas: pasakomos esminės tezės, leidžiančios pajusti apysaką, verčiančios mąstyti. Pasitempę, susikaupę mokytojos Renatos Buzėnaitės mokiniai akordeonistai.

46194844_1953125198087495_3734617081987989504_n 46220192_1953125954754086_8772613565577166848_n 46108118_1953126101420738_5943698455162519552_n

420 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.