Home » Spindulys » Žmogaus kūrybai ir darbštumui amžius – ne kliūtis

Žmogaus kūrybai ir darbštumui amžius – ne kliūtis

Žmogaus kūrybai ir darbštumui amžius – ne kliūtis

Nida TREINYTĖ

Dažniausiai sulaukę garbingo amžiaus žmonės ima dejuoti, kad viskas negerai, kad aplinkui viskas negražu, kad gyvenimas nebeturi prasmės. Bet Meldučių kaime, Anykščių r., gyvenantis Bronius Tvarkūnas dejuoti neturi kada. Rudenį atšventęs 85-erių jubiliejų, vyras pilnas idėjų ir kuria planus naujiems darbams. O atliktieji – skirti Dievui, Tėvynei ir žmogui – kalba patys už save visame Anykščių rajone.

Tremtis užgrūdino ir subrandino asmenybę

Pasak B. Tvarkūno, daugumai žmonių polinkis menui pasireiškia ankstyvoje vaikystėje. Šis polinkis neaplenkė ir mažojo Broniuko. Baigęs 2 skyrius pradžios mokykloje berniukas išėjo piemenauti. Kad piemenavimas neprailgtų, vaikas mėgo drožti iš medžio švilpynes, birbynes, medines figūrėles ir kt. Susiradęs tinkamą molio gabalą, vaikas paversdavo jį mažu meno kūrinėliu – žvėreliu ar paukšteliu. Pamažu skleidėsi ir pirmieji gabumai piešti. Tik popieriaus būdavo nelengva gauti. Vaikystė baigėsi, o ,,kavalierium“ būti jaunuolis neturėjo laiko. Mirus tėvui, šeima liko be maitintojo, todėl su kitais šeimos vaikais dirbo ūkyje padėdami motinai. Tais laikais nieko nebestebino, kad būdamas darbštus ir mylėdamas savo žemę staiga tapdavai „liaudies priešu“… Prasidėjus pokariui, jaunystė truko neilgai. Nuo 1951 metų B. Tvarkūnas su kitais 10 žmonių iš Brazgių kaimo, Ukmergės r., buvo ištremtas į Sibirą, Krasnojarsko kraštą, Novosiolovo rajoną, Ulazų kaimą. Tremtyje praleisti 8-eri metai vyrą ir užgrūdino fiziškai, ir nepalaužė dvasiškai. Būdamas darbštus nevengė įvairių darbų: pirmaisiais tremties metais piemenavo, kirpo avis, vėliau išmoko vairuoti traktorių bei kombainą. Į darbą, koks jis bebūtų, žiūrėjo rimtai ir stengėsi jį atlikti kuo geriau. Tik nuolatinis vietinės valdžios ir darbdavių žeminimas bei įžeidinėjimai, kad lietuvis – tai ,,banditas“, vyrui tapo nebepakenčiami. Susitarę ir suplanavę, kaip pasiekti kitą kaimą, keturi jauni vyrai nusprendė pabėgti. Persikėlę laivu į kitą Jenisiejaus upės krantą buvo suimti ir atiduoti vietiniam teismui. Pasisekė, kad atsirado užtarėjų ir vyrai buvo išteisinti, o vietoje ,,banditų“ pavadinti ypatingai darbščiais ir dorais žmonėmis. Įgavęs vietinės valdžios pasitikėjimą B. Tvarkūnas išmoko fotografuoti bei filmuoti. Tai buvo paskutinė specialybė, įsigyta Sibire. Po tremties grįžęs į Lietuvą vyras atsivežė daugybę fotografijų bei filmuotos medžiagos. Parsivežtas kraitis tvarkingai surūšiuotas ir saugomas paties B. Tvarkūno asmeniniuose archyvuose bei privačiame muziejuje, Debeikių kaime.

img_0086

Bronius Tvarkūnas / Nidos Treinytės nuotraukos

Namuose – svečias

B. Tvarkūno namai bei aplinka – tai savitas muziejus. Jau važiuodamas per Meldučių kaimą pastebi ornamentuotas namo langines, kieme pastatytą kryžių, besisukantį vėjo malūnėlį, klėtelę, kurioje galima apžiūrėti dalį sukauptos ekspozicijos, neseniai iškastą kūdrą. Laimutės ir Broniaus Tvarkūnų sodyba pripažinta viena gražiausių ir pavyzdingiausiai prižiūrimų Debeikių krašte. Pasak vyro, išėjęs į pensiją, savo laiką paskyrė drožybai. Dalis Tvarkūnų šeimos istorijos atskleista jo kūryboje. Tuo galima įsitikinti apžiūrinėjant nedidelius maketus, apie kuriuos mielai pasakoja pats autorius. Pasakojimą pradeda rodydamas tėvo – Karolio Tvarkūno – įsigytą buvusį Brazgių, Ukmergės r., dvaro maketą. Dvarui pirkti tėvas užsidirbo gyvendamas Amerikoje. Mirus tėvui 1947 metais, Tvarkūnų šeima buvo pripažinta buožėmis. Tas ir lėmė kelionę į tolimąjį Sibirą. Kiti eksponatai – dabartinė Laimutės ir Broniaus Tvarkūnų sodyba Meldučių kaime, dar keli kitų sodybų maketai – su visais kiemo išplanavimais. Be šių eksponatų akį patraukia nedideli Anykščių rajono bažnytėlių maketai, kuriuos vyras išdrožė per pastaruosius metus. Tai Inkūnų Švč. Aušros Vartų Dievo Motinos bažnyčia, Burbiškio Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia, Debeikių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, Užunvėžių Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, Kurklių Šv. Jurgio bažnyčia, o ateityje laukia kitų bažnytėlių eilė. Klėtelėje daugybė ir kitokių eksponatų, muzikos instrumentų, radijo imtuvų, garbės bei padėkų raštų, austinių juostų, Lietuvos prezidentų, kitų intelektualų portretų ir kt. Pasak žmonos, Bronius namuose – svečias. Visas laikas atiduotas drožybai, kūrybai, saviveiklai – buvo aktyvus šokėjas, muzikantas ir dainininkas. Bedainuodamas ir su žmona Laimute susipažino. Užėjome ir į darbo kambarį, esantį gyvenamajame pastate. Svarbiausia šio kambario vertybė – tvarkingai, į atskirus segtuvus sudėta ir surašyta ne tik vieno žmogaus, bet ir Lietuvos istorijos atkarpa, kurią B. Tvarkūnas ilgai saugojo nuo pašalinės akies, o atgavus Lietuvos nepriklausomybę, viešai paskleidė žmonėms. „Ši istorijos atkarpa išliks kaip metraštis ateinančioms kartoms“, – pasakoja L .Tvarkūnienė.

Kryždirbystei atsispirti negali

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, B. Tvarkūnas pradėjo drožti kryžius, skirtus partizanų mūšių bei žūčių vietoms pažymėti. Talentingas kryždirbys padarė per 30 kryžių. Jo rankų darbo kryžiai stovi Žiogų, Paandrioniškio, Jackagalių, Trakinių, Rundžių, Adomynės, Ivonių, Sindrių ir kituose kaimuose, Burbiškio, Debeikių bažnyčių šventoriuose, altorėliai – Čekonių, Papšių koplyčiose, Svėdasų senelių namuose. Keletas kryžių yra Jonavos bei Molėtų rajonuose. O vienas, mažesnis, kaip suvenyras iškeliavo į JAV. Savo rankomis sukurtus kryžius ne tik pats statydavo, bet tapo ir minėjimų bei švenčių organizatoriumi burdamas kraštiečius. Pasak pašnekovo, naujausias – geležinis – kryžius, pastatytas Debeikiuose, daugmaž toje pačioje vietoje, iš kurios buvo tremiami debeikiškiai ir aplinkinių kaimų gyventojai. Pokalbio eigoje L. Tvarkūninenė pridūrė, kad po šito kryžiaus statybų vyras labai pavargo ir susirgo, net ligoninėje atsidūrė.

Drožyba – nykstantis menas, bet kol jėgos leidžia, anykštėnas kryždirbystei atsispirti neketina. Juo labiau, kad Anykščių krašte šio amato meistrų beveik nebelikę.

Nuopelnai Anykščių kraštui

Didelis Lietuvos patriotas B. Tvarkūnas niekada nepraranda optimizmo, visuomet yra geros nuotaikos ir tęsia širdžiai mielą veiklą bei įgyvendina savo svajones. Viena iš jų – neseniai, pritarus seniūnijai ir miestelio šviesuomenei, Debeikių miestelyje buvo įkurtas B. Tvarkūno etnografijos muziejus. Šalia daugybės eksponatų, kuriuos padovanojo žmonės bei surinko pats vyras, yra įspūdingo dydžio asmeninis fotonuotraukų albumas, o jis ir toliau rašo Debeikių krašto metraštį. Tarp daugelio eksponatų vyras parodė patį brangiausią – jo mamos dėžutę su asmeniniais daiktais, parvežtais iš Sibiro. Pats B. Tvarkūnas yra gerai žinomas Anykščių krašte kaip Debeikių apylinkės fotometraštininkas, kraštotyrininkas, kryždirbys, buvęs tremtinys, veiklus Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Anykščių skyriaus narys.
B. Tvarkūnui suteiktas Debeikiečių bendrijos garbės nario vardas (2011 m.). Jis apdovanotas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“ (2018 m.). Lietuvos Respublikos 100-mečio proga jis apdovanotas Anykščių rajono savivaldybės „Šimtmečio anykštėno“ atminimo ženklu (2018 m.). apdovanotas Anykščių rajono savivaldybės „Šimtmečio anykštėno“ atminimo ženklu (2018 m.).

img_0224

img_0217 img_0149 img_0127

B. Tvarkūno drožiniai Meldučių k. Anykščių r. klėtelėje

img_0101

img_0105 img_0144

 L. ir B. Tvarkūnų sodyba Meldučių kaime, Anykščių r.

img_0202

Prie naujausio kryžiaus Debeikių kaime, Anykščių r.

525 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.