Home » Spindulys » Advento susikaupimo globojami

Advento susikaupimo globojami

Advento susikaupimo globojami

Stepas EITMINAVIČIUS

Pajusti šį ypatingą ramybės, susikaupimo laiką iki Jėzaus gimimo nėra taip paprasta. Gyvename skubėdami, galvodami apie vis nepabaigiamus darbus, apie daugybę ne visai malonių rūpesčių. Tad stabtelti, ramiai pamedituoti lyg ir nėra laiko. Atidedame tas svarbesnes įsižiūrėjimo, įsiklausymo, savo žingsnių įvertinimo akimirkas, valandas ateičiai, nes dabartis pasibeldžia įpareigojimais, neatidėliotina veikla. Ir sulaukiame Kalėdų nepasirengę – turbūt galėtume taip apibendrinti.

Apie tai mąsčiau eidamas į Utenos kraštotyros muziejų susitikti su fondų saugotoja Bronislava Juknevičiene. Besikalbant kai kurios tiesos atgimdavo iš naujo, į kai kuriuos Advento papročius pažiūrėdavome tarsi pirmą kartą tai reflektuodami. Neskubus, ramus pokalbis: girdžiu, ką pasakoja Bronislava, pačiam rūpi pasakyti savo nuomonę.

Net nežinau, kaip atsirado mano edukaciniai užsiėmimai apie Advento papročius, tradicijas, burtus. Paprasčiausiai parūpo pakalbėti apie tai ir su vaikais, ir su paaugliais, ir su suaugusiais žmonėmis. Pamenu, prieš kelerius metus Tauragnuose klausinėjau vienos gatvės gyventojus, kokių tradicijų buvo laikomasi anksčiau. Labai norėjosi palyginti dabartines dienas su senaisiais laikais. Man vis akcentuodavo, jog būtina susikaupti, jog reikia vengti pasilinksminimų, nes vėliau laukia tas džiaugsmingesnis laikotarpis. Kai kas pasakydavo, jog savo vaikams net neleisdavo eiti kino filmų žiūrėti. Pasninką pripažindavo penktadieniais. Išgirsdavau tvirtinimą, jog Adventas – tai noras būti geresniems, jog reikia mąstyti apie savo ryšius su artimaisiais: nesipykti, susitaikyti“, – girdžiu Bronislavos Juknevičienės pasakojimą ir prisimenu vieną man patinkančią mintį, jog šiuo metu turėtume įžiebti šviesą savo sieloje ir padėti kitam tą šviesą įžiebti. Galvodavau ir dabar galvoju, kodėl būdavo įvairiausių draudimų: negalima pjauti medžių, kapoti malkų, negalima verpti, malti girnomis. Etonologai pateikia tokį paaiškinimą: kad nesutrukdytume amžinos gamtos eigos – saulės sugrįžimo.

img_0133

Redakcijos archyvo nuotrauka

Mūsų protėviai buvo racionalūs. Didieji darbai baigti, reikia pailsėti, reikia pasirengti naujiems darbams. Jie neardė to darbų, rūpesčių ciklo. Tie draudimai gana racionalūs. Tarkim, negalima leistis į tolimas keliones, negalima ilgai vakaroti, nes nuo vidurnakčio prasideda vėlių metas. Vėlės gali paklaidinti. Jos apsigyvena medžiuose, tad nereikia jų žadinti. Per Adventą nukirsti medžiai šnypščia, neduoda kaitros, vadinasi, reikia malkų anksčiau paruošti. Namas, pastatytas iš sienojų, nukirstų per Adventą, gali sudegti. Kokia išvada? Daug dirbome, privalome pailsėti. Bet tai laikas, kada žmonės pabūdavo su šeima, su kaimynais. Tamsu, visi toje pačioje patalpoje, tai ir kalbasi. Juk nuostabu, kad vaikai sužino savo šeimos, giminės istorijas, kad klausosi pasakų tokiu būdu semdamiesi išminties. Na kodėl primenama, kad laumės gyvena šuliniuose? Kad vaikai ten neitų – galimas toks paprastas atsakymas“, – šypsosi Bronislava.

Esu skaitęs, jog per Adventą nevalia skolintis nei maisto, nei pinigų, nes tokiu atveju bus blogi metai tiek skolintojui, tiek tam, kuris skolinasi. Man įdomus toks draudimas: jei mergina šiuo metu kirps avis, tai ištekės už tinginio arba vaikai bus tinginiai.

Mes kalbamės apie įvairius papročius, kuriuos galėtume pavadinti ir burtais. Norėta sužinoti apie savo ateitį. Norėta padėkoti už buvusį derlių, paspėlioti, koks jis bus kitais metais. Tarkim, šiaudų dėjimas po balta staltiese. Kiekvienas šeimos narys turi išsitraukti po šiaudą. Bet kaip komentuoti šį veiksmą? Juk jei sakysime, jog šiaudo ilgis rodo gyvenimo trukmę, ne visiems bus malonu tai sužinoti. Kalbėdamiesi pritariame tiems etnologams, kurie tvirtina, jog reikia iš anksto susitarti dėl reikšmių: pavyzdžiui, trumpas šiaudas gali simbolizuoti greitą darbų užbaigimą, darbo pokyčius. Prisimename, kad mūsų kraštietė Gražina Kadžytė nesutinka su teiginiu, jog per Adventą negalima buvo malti, verpti. Mat šiuo metu vienoje troboje susirinkusieji ką nors veikdavo: moterys verpdavo, vyrai virves vydavo. Girnomis buvo malama nuolatos, nes miltų reikėjo ne tik duonai, o ir blynams. Na ir visi žaidimai-spėjimai su žvakėmis, su žirniais (sveikatos simboliais), su pupelėmis (ašaromis) ar mėginimai įspėti, koks bus mylimas žmogus, juk neatitolina nuo esmės – nuo galvojimo apie savo dvasinius rūpesčius, apie gražią bičiulystę, apie Kalėdas, apie būsimus metus, apie norą gražiau gyventi.

Edukaciniuose užsiėmimuose vaikų, paauglių vis paklausiu, ką tėveliai, seneliai pasakoja apie savo giminės žmones. Kam to reikia? Kad nuo vaikystės mokytųsi pabūti kartu. Klausiu vaikų, kada puošia eglutę. Mat iš vaikystės atėjusi tradicija tai atlikti būtent Kūčių dieną. Kad puoštų visa šeima: nutartų, kokie žaislai bus kabinami, kaip tai bus daroma. Kad pabūtų kartu. Daug kas langus puošia – gražu. Sakykim, einu per Tauragnus ir matau, kaip langai atrodo. Matau šviesą: girliandas, žibintus. Tai turbūt yra šviesos ilgesys. Tik vis galvoju, jog tai ne vien išorinis veiksmas, tai vidinis noras – tas šviesos ilgesys. Gal verta savo susikaupimu kitiems priminti, kad neskubėtume, kad pamatytume šalia esantįjį… Juk kiekviena Advento savaitė turi savo prasmę. Ji vis skatina apie ką nors rimto mąstyti. Lyg metų apyskaita. Apskritai šis laikas skirtas šypsenoms, pozityvioms mintims“, – girdžiu Bronislavos Juknevičienės balsą ir jai pritariu.

428 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.