Home » Spindulys » Kur tas kelelis pilkas…

Kur tas kelelis pilkas…

Kur tas kelelis pilkas…

Stepas EITMINAVIČIUS

Taip jau atsitiko, kad buvę kolegos iš Telšių rajono Utenoje apsilankė tuomet, kai aš pats buvau išvažiavęs. Neįvyko pažadėta ekskursija po Rytų Aukštaitiją. Bet jie patys keliavo ir po kurio laiko man parašė išsamų laišką. Cituoju kelis teiginius:

Labai gražus jūsų kraštas, bet pasigedome nuorodų. Kokių? Na apie kelius, keliukus į žymių žmonių tėviškes. Įsivaizduok: klausinėjome Nemeikščiuose, kurgi gyveno poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas, ir niekas mums kelio neparodė. Nežinojo. Lygiai tas pats ir Vyžuonose – neradome, kur yra tas žemės lopinėlis, kurio energiją turėjo jausti rašytojai Bronius Radzevičius, Antanas Masionis. Va Antano Miškinio gimtąja vieta iš tikrųjų gražiai rūpinamasi…“

Parašė, vėliau dar paskambino. Na turėjome padiskutuoti ne tik apie nuorodas kelyje, bet ir apie menininkų kūrybos propagavimą. Sunku būtų perduoti mūsų pokalbį, tačiau aš nežinojau štai ko. Ar galima nurodyti, kad štai šioje vietoje gyveno Alfonsas Nyka-Niliūnas, štai čia Broniaus Radzevičiaus namas, štai čia Prano Treinio žemė… Na šįsyk žodį „žemė“ vartoju grynai poetiškai, bet ką mums patartų įstatymai? Tarkim, sugalvoja poezijos bičiuliai ir lekia autobusais į Nemeikščius, pagal ženklus atranda vienkiemį, didį poetą dvasiškai auginusį. Juk žemė jau kitų, juk ten yra privati valda, kaip dabar mėgstama nurodyti. Kita vertus, imtų šeimininkų klausinėti, o jie turi savo rūpesčių… Kai nuvykęs į Vyžuonas bičiuliams rodau Broniaus Radzevičiaus namą, būna ramu: galima klausti, galima pasikalbėti, nes ten gyvena rašytojo artimieji. Bet imčiau ir vežiočiau prie namo, kurį pastatė Stasys Masionis, poeto brolis… Na taip: jis labai gražus, jis kalba apie menininkų vaizduotę, apie brolių dvasines jungtis. Bet vėl turėčiau pavartoti tuos žodžius, kuriais galima įspėti: „Privati valda“. Nors turbūt būčiau neteisus, kadangi Stasys labai džiaugiasi jį aplankiusiais žmonėmis.

img_0067

Juknėnai, A. ir M. Miškinių gimtinė / Redakcijos archyvo nuotrauka

Mąstau apie mūsų rajone gyvenusius, gyvenančius menininkus. Tarkim, labai gražiai einama prie Veriovkinų, tiksliau, prie dailininkės Marianos. Stendas dvare atvykėlius iškart supažindina, kas čia yra svarbaus. Nežinau, kaip ši teritorija atrodys vėliau, bet gražūs, prasmingi žingsniai į šią vietą – tai jau neginčijama. Miesto svečiams galime pasakoti apie jų šeimą pačių įdomiausių dalykų, nes yra unikali Laimos Laučkaitės knyga apie Marianą Veriovkiną. Galime priminti istoriją apie paminklą arkliui, apie dailininkės tėvą, apie brolį, apie mylimąjį. Galime pastovėti prie Vyžuonos ir prisiminti, kurie žymūs žmonės stebėjo ją. Galime pasakoti apie dailininką Ilją Repiną, gal tuomet perbėgsime ir prie per Uteną važiuojančio Antano Baranausko, ir prie Karolinos Praniauskaitės.

Ar užtenka informacijos apie mūsų kraštą garsinusius, garsinančius asmenis? Ir taip, ir ne – turbūt toks galėtų būti atsakymas. Skubantieji „Google“ jau daug ką randa. Tuomet ieško tikrovėje. Tik dabar ką kita norėjau pasakyti. Utenoje kultūriniu palikimu rūpinasi daug žmonių, tai įeina į jų pareigas. Gal tik jie retokai visi kartu susitinka, kad nuspręstų, ką būtų galima prasmingo atlikti, kad čia gyvenantieji, svečiai būtų intriguojami pačia geriausiąja prasme. Tarkime, liepos viduryje švęsime Alfonso Nykos-Niliūno gimimo šimtąsias metines. Poetas iš tikrųjų geras, įdomus likimas. Kaip mes dabar, jau dabar kalbame apie šį žmogų? Kas tie mes? Na asmenys, į kurių pareigas įeina puoselėti kultūrą, kitiems pasakoti, koordinuoti. Kad ne kiekviena įstaiga atskirai plušėtų, bet pasidžiaugtume bendrais darbais. Sakykime, kas nufilmuotų pokalbį su literatu, kraštotyrininku Antanu Gasperaičiu? Būtent šis žmogus yra sukaupęs daug patikimos archyvinės medžiagos, būtent šis žmogus įdomiai rašo apie kūrėjus. Prisiminkime jo knygą „Tave papuošt žadėjom“. Vien ja pasiremdami tiek patys galime keliauti, tiek kitiems šnekėti. Man atrodo, turėtų būti įvairių nufilmuotų pokalbių, įvairių pasakojimų teatro kalba – internete visa tai atrastų ir kiti. Man regis, galėtų būti daugiau informacijos apie garsius mūsų krašto žmones: ne apie kurį nors vieną, o apskritai pasakojimų apie Utenos rašytojus, Utenos dailininkus, Utenos scenos žmones… Bet ir kalbinti Šaltenius, Petrą Panavą, Vytautą Račicką, Praną Treinį… Filmuoti juos. Reikia finansinės paramos? Ko gero, ne pinigų, tačiau bendrumo, atstovavimo Utenai, o ne savo įstaigai trūksta. Gal šis mano sakinys turėtų būti taip paredaguojamas: daug žmonių, gražiai dirbančių, bet būtų dar smagiau, jeigu jie pasidalytų kai kuriais darbais dėl Utenos įvaizdžio. Kaip elgiamasi mokyklose? Kalbama tik apie tai, kas yra programose, ar pradedama nuo menininkų, kurie gyveno, gyvena šalia? Va atsakymas į šį klausimą jau yra esminis. Ir diskusijos gali būti netilstančios. Trūksta intrigų? Nežinau. Bet prisimenu, kad Saulius Mikalajūnas, lėlių teatro „Zuikis Puikis“ aktorius, pasakojo, kad jie eidami nuo dvaro skaitė Nyką-Niliūną. Tokiais epizodais labiausiai pasitikiu. Kas prasmingiau: daug pinigų išleisti, kad pakviestume svečius iš Vilniaus, ar tuos pinigus skirti pačių uteniškių veikloms? Tikiu tais, kurie be jokių skelbiamų projektų vilionės, be jokių įpareigojimų, tačiau patys atranda, atras, kaip sudominti jaunesniuosius. Ne vien poetu, kilusiu iš Nemeikščių.

Na bet aš jau užsikalbėjau – juk rūpėjo papasakoti apie telšiškių laišką…

img_0028

454 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.