Home » Spindulys » Seserys vienuolės : „Vis dar laužome stereotipus“

Seserys vienuolės : „Vis dar laužome stereotipus“

Seserys vienuolės : „Vis dar laužome stereotipus“

Kristina SAKAITĖ

Prieš keletą metų Utenoje įsikūrusios Dievo Apvaizdos seserų vienuolijos vienuolės jau nebestebina aplinkinių kaip pirmosiomis dienomis. Ieškodamos kelių į vietos bendruomenę, sako jau atradusios čia savo namus ir kuria planus ateičiai. „Prieš atvykdama čia negalėjau net įsivaizduoti, kad teks imtis visokių darbų, rūpintis projektavimu, statybomis, apie kurias neturėjau jokio supratimo“, – juokiasi Namų vyresnioji sesuo Dominyka (Violeta Slepikaitė).

Rekonstrukcija eina į pabaigą

Utenoje, Vilniaus g. 55 numeriu pažymėtame name, septyniolika metų gyveno seserys vienuolės Mišelė ir Dolorita iš JAV, jų pastangomis buvo įkurta šv. Klaros slaugos ligoninė, vyko aktyvi socialinė veikla. Nuo 2012 m. jų misiją tęsia Dievo Apvaizdos seserų vienuolija, Ąžuolijos mikrorajone šiuo metu gyvena trys vienuolės: Dominyka, Lina ir Toma. „Pirmą kartą čia atvykome 2011 m. apžiūrėti patalpų – tai buvo paprastas gyvenamasis namas su 5 kambariais – labiau pritaikytas gyventi šeimai, bet ne vienuolijos veiklai. Tiesa, name buvo didelė koplyčia“, – pasakoja sesuo Dominyka. 32-ejų vienuolė, ką tik baigusi studijas Romoje, atvyko į nežinią, bet tikina, kad jai tai nebuvo tremtis. „Esu vilnietė, man tas miestas saugus, labai įvairus jo kultūrinis, bažnytinis gyvenimas, labai daug teologinių paskaitų, išsilavinusių kunigų, dėstytojų ir pan., bet maldoje supratome, kad turime vykti ten, kur yra poreikis. Vienuolynas nėra saugumo erdvės susikūrimas“, – sako pašnekovė. Pasirengusios kurti atvirą dvasinį centrą, pradėjo rengti maldos vakarus, šventojo rašto studijas, burti bendruomenę. Kol kas vienuolyne aidi statybininkų grąžtai, bet pastato rekonstrukcija eina į pabaigą. Praėjusį sekmadienį buvo pašventinta naujoji šv. Pranciškaus koplyčia.

dsc_0185

Sesuo Dominyka / Kristinos Sakaitės nuotraukos

Pašventinimo akte įrašyti rėmėjai, kurie finansavo koplyčios statybas, vienuolyno rekonstrukciją: Kiolno arkivyskupija, Kazickų šeimos fondas ir daug kitų fondų, privačių rėmėjų. „Ši rekonstrukcija yra didelis stebuklas, nes mes nesame garsios, stebuklingos, nusipelniusios. Kalbėjome su ganytoju Lionginu Virbalu (dabar jis Kauno arkivyskupas), vėliau su Linu Vodopjanovu – jie palaikė šias mintis, be jų palaikymo nebūtų įmanoma atverti vartų ieškant paramos ir kurti šio vienuolyno“, – vykstančiomis permainomis džiaugiasi sesuo Dominyka.

Vienuolyno rekonstrukcijos vertė – apie 600 tūkst. eurų. Beveik visas 500 kv. m ploto pastatas atnaujintas – išliko tik pamatai ir kelios senos sienos. Statybos darbus vykdo UAB „Ligaja“, šildymą įrenginėjo UAB „Duventa“. Pašnekovė neslepia – įmonės vadovų pasitikėjimas, idėjos palaikymas paspartino darbus. Ateities planuose – šalia vienuolyno įrengti sodą, rekreacinei zonai skirtas 21 a sklypas, tačiau dabar didžiausias rūpestis – užbaigti rekonstrukciją. Vienuolės tikisi, kad tai pavyks padaryti iki kitų metų rugsėjo.

Šiandien trūksta 138 tūkst. eurų pastato ir automobilių stovėjimo aikštelės, kurioje bus 10 vietų, užbaigimui. Bet tai nėra pinigai, kuriuos krauname sau, todėl dievas man duoda drąsos eiti prašyti paramos. Tai tik priemonė mums tarnauti šio krašto žmonėms. Vienuolėms name bus skirti tik 4 kambarėliai, o koplyčia, 10 kambarių, valgomasis, užsiėmimų kambarys bus skirti svečiams“, – sako Namų vyresnioji.

Rūpinsis sielovada

Rekonstravus pastatą bus įkurti vienuolyno ir evangelizacijos namai. Šie namai vykdytų savo misiją trijose srityse. Bendradarbiaudama su Vytauto Didžiojo universiteto teologijos dėstytojais vienuolija planuoja rengti paskaitas žmonėms, kurie nori giliau pažinti tikėjimą. Kita veiklos linija – vidinio išgijimo sritis – atleidimas, praeitis, sunkūs santykiai, nes, pasak vienuolės, viena yra atleisti protu, o kita, kai skauda viduje ir reikia ilgos dvasinės kelionės. Neatsiejama vienuolių veiklos sritis bus vienišų žmonių sielovada. „Šiame regione yra labai daug vyresnio amžiaus žmonių, kurie turi artimuosius, gyvenančius užsienyje. „Senoliai sėdi savo butukuose-dėžutėse. Kartais sulaukia, kartais nesulaukia artimųjų per šventes, o kasdienybę tenka leisti vienišiems. Intelektualai galbūt įsitraukia į Trečiojo amžiaus universiteto veiklą, bet ta močiutė, kuri augino bulves ir rūpinosi ūkiu, neis į paskaitas. Mūsų pastatas nepritaikytas šimtams, bet galėtume priimti ir apnakvindinti apie 20 suaugusiųjų. Norime kurti autentišką šiltą santykį su žmogumi, norime būti šalia jo istorijos“, – apie savo misiją kalba vienuolė.

Po statybų fasadinės pastato durys nuo ryto iki vakaro bus nerakinamos, kad žmonės kada nori galėtų ateiti į koplyčią, o į vienuolyną bus atskiros durys, kad nebūtų nuolat trikdoma seserų ramybė.

Iki „Žibutės“ – pusantros valandos

Ilgą laiką Utenoje nebuvo aktyvios vienuolių veiklos. Žmonės, nepažindami jų, susidaro nuomonę, kad vienuolių gyvenimas yra uždaras. Paklausta, kaip seseris priėmė vietos bendruomenė

ir kaip aplinkinių, kaimynų požiūris keičiasi dabar, sesuo Dominyka tvirtina, kad iki šiol tenka griauti stereotipus. „Atsimenu, kaimynams buvo keista, kai mes atvykome ir pradėjome tvarkytis sode. Žmogus sustojo ir stebėjo, kaip aš su džinsais žoliapjove pjaunu žolę. Tų stereotipų apie vienuoles yra nemažai iš knygų, filmų, kuriuose vienuolių gyvenimą pateikia uždarą. Aišku, yra uždarų vienuolynų, kurie priima žmones į svečius, bet neturi misijos išorėje. Mūsų vienuolynas yra apaštalinis. Kasdien turime laiką maldai – apie 4,5–5 val., o kitą laiką skiriame įvairioms veikloms ir sielovados sritims. Iki šiol tenka griauti tuos stereotipus: pasirodo, galime ir juokauti, suvalgyti ledų, pakvailioti, plaukti su baidarėmis, keliauti su jaunimu dviračiais į žygius ir pan. Susiduriame su paauglių tėvų nuostata – jeigu su vienuolėmis keliausi, tai vien melsitės. Atrodo, kad mes ten jaunimą verbuosime ir pan… Daug stereotipų jau griūva. Kai teko dėstyti Adolfo Šapokos gimnazijoje tikybą, pasklido gandas, kad atėjo vienuolė ir lieps mokytis Bibliją atmintinai. Bet aš tiesiog atsisėdusi ant suolo kalbėjausi su vaikais apie gyvenimą. Nes man svarbu santykis su žmonėmis. Širdimi jaučiu, kad žmonės čia nori to ryšio, bendravimo, nėra tiek vartotojiški ir skaičiuojantys kad laikas – tai pinigai. Vilniuje labiau jaučiamas tas skubėjimas. Čia dar išliko ryšys su kaimynais. Kartais mes į parduotuvę „Žibutė“, už kelių šimtų metrų nuo vienuolyno, einame pusantros valandos – kol pasikalbame su visais sutiktais žmonėmis“.

Duoti kitiems

Utenoje įsikūrusios vienuolės nebesijaučia svetimos. Prieš Kūčias turi tradiciją aplankyti visus Vilniaus gatvės gyventojus – beveik 100 namų. Dalinasi su žmonėmis savo keptais kalėdaičiais, įdeda lankstinukų. Nepriima piniginių dovanų, bet vienais metais jų aplankyta močiutė numezgė šlepetes – tai buvo rankų darbo dovana vienuolėms…

Susitikę su vienuolėmis, žmonės pasakoja apie tai, kuo gyvena – išbandymus, vienišumą, ligą, tačiau vienuolė sako, kad svarbiausia, – neužsidaryti, neįkalinti savęs tarp sienų ir blogų minčių, ieškoti kelio į bendruomenę. „Mane be galo žavi raktininkas, kuris dirba miesto centre. Jis dažnai sako: „Visko užtenka – yra tiek, kiek reikia. Gana niekada nebus, jei neišmoksi džiaugtis tuo, ką turi.“ Ir aš manau, kad neįvertiname to, ką turime. Nes daugėjant išsipildymų, ir poreikiai didėja. Pažiūrėkite, kas yra šalia – juk žmonės, o ne daiktai garantuoja tavo laimę, – sako sesuo Dominyka. – Kiekvienas susiduriame su vienišumu, bet jeigu tik yra galimybė, pasikvieskite kaimynę arbatos išgerti. Manau, užsidaryti, atsiriboti yra baisiausias dalykas, reikia eiti į žmones, kurti ryšį. Kai žmogus galvoja, kad jis neįdomus, nesvarbus, nereikalingas – tokios mintys ateina ne iš Dievo, o iš piktojo, kuris nori žmogų paskandinti neviltyje“.

Nors vienuolėms veiklos netrūksta, vienuolė atskleidžia turinti dar vieną svajonę – Utenoje įkurti tikėjimo ir šviesos bendruomenę žmonėms, turintiems protinę negalę, kurie gyventų tam skirtuose namuose. Pirmoji tokia bendruomenė „Arka“ įkurta Prancūzijoje, panašios bendruomenės dabar veikia Vilniuje ir Kaune. Tą mintį plėtoja su bičiule Aušra Balčiūnaite, kuri vadovauja bendruomenei Prancūzijoje.

Prieššventinis laikotarpis įtraukia bene visus. Ypatingas šis metas ir vienuolėms. „Esame kovoje, kaip ir kiti žmonės. Šeimoje gyvenantys žmonės bando suspėti į vakarėlius darbovietėse, darželiuose, įsitraukia į dovanų pirkimo maratoną, o mūsų kova šiek tiek kitokia.

Esame kviečiami į daugybę renginių, todėl turime budėti ir kovoti, kad neišsibarstytume, nes jeigu nieko viduje nebeliks, ką galėsi duoti kitiems?“ – pokalbį baigia Dievo Apvaizdos seserų vienuolijos vienuolė sesuo Dominyka. dsc_0172 Vienuolės kambarys dsc_0191 Naujoji koplyčia

1343 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.