Home » Protakos » Lietuvą kūrę ir kuriantys Goštautai

Lietuvą kūrę ir kuriantys Goštautai

Lietuvą kūrę ir kuriantys Goštautai

Dalia Savickaitė

Goštautai – viena įtakingiausių lietuvių kilmės LDK didikų giminė, kuri nuosekliai siekė Lietuvos savarankiškumo didžiojoje Europos politikoje, savo veiksmais ją įgyvendino. Pirmasis išgarsėjo Goštautas, 1364 m. Veliuonos pilyje žuvęs nuo kryžiuočių rankos. Tais laikais giminė telkėsi apie Ašmeną. Didžiuliai vėlesniojo – Jono Goštauto – Vilniaus vaivados ir Lietuvos kanclerio nuopelnai tiek Lietuvai, tiek giminei. Siaurame įtakingiausių šalies didikų rate Goštautai galutinai įsitvirtino jo laikais.

Garsiausias giminės atstovas – Albertas Goštautas, Vilniaus vaivada ir LDK kancleris, I-ojo Lietuvos Statuto sudarytojas. Albertas buvo faktinis Lietuvos valdytojas karalienės Bonos laikais. Dėl savo reikšmės kunigaikštystės politinėje arenoje varžėsi tik su Kęskgailomis, vėliau su Radvilomis 1526 m. jo vadovaujamos LDK Ponų tarybos aplinkoje kilo Lietuvos karalystės sukūrimo idėja. Goštautas sumaniai pagrindė atskiros Lietuvos visuomeninės ir teisinės santvarkos būtinybę. Maždaug tuo pat metu buvo sukurta nauja Lietuvos metraščių redakcija, tapusi pirma išsamia istorija, aprašančia Lietuvos praeitį nuo jos romėniškos pradžios. Metraščių autoriai Goštautus kildino iš tos pačios romėniškos Kolomnų (Stulpų) giminės, kuriai priklausė ir Gediminaičiai, po jų – valdovai Jogailaičiai.

XIV a. politiniai dalykai buvo tvarkomi ir jungiant šeimas. A. Goštautas su Jurgiu Radvila 1530 m. sudarė giminių sutartį. Daugeliui tai atrodė absurdas, bet tuomet buvo sakoma, kad „jei nežinia, dėl ko viskas vyksta, vadinasi, dėl pinigų“. Radvilos tuomet buvo bajorai be istorijos, prastų manierų. Civilizacijos jie „gurkštelėjo“ tik Jurgio Radvilos – Lietuvos didžiojo etmono, garsaus karvedžio, kryžiuočių, maskolių ir totorių nugalėtojo, Lietuvos dvaro maršalkos – laikais. Didžiulius Radvilų turtus sumažino Bona. Gindamiesi nuo represijų Radvilos mokėsi politinės diplomatijos. Galiausiai tapo itin pavojingais, nes iš valdovės pamokų suprato, kad siekiant tikslo reikia draugauti ir su priešais. Aptariamu atveju – nors susipriešinimas buvo didelis – su Goštautais. 1530 m. sudarytos sutarties pasėkoje Lietuvą ėmė valdyti du Radvilos ir Goštautas, nes Barbora Radvilaitė ištekėjo už senojo Alberto Goštauto sūnaus, Naugarduko vaivados Stanislovo. Karalienė, nejausdama susivienijusių giminių grėsmės, su viskuo sutiko, nes siekė jų pritarimo perduodant Lietuvos valdymą sūnui – Žygimantui Augustui (kuris prieš jos valią vėliau taps antruoju Barboros vyru). Seniesiems politikams Albertui Goštautui ir Jurgiui Radvilai mirus, Barbora ir Stanislovas, taip ir nesuradę tarpusavio supratimo, liko valdyti didžiulio Goštautų turto. 1542 m. staiga mirė ir Stanislovas Goštautas nepalikęs vaikų. Į šalį atvyko karalius Žygimantas Augustas. Garsiausia Lietuvoje tapo jo ir sąjungininkų brolių Radvilų pavardė.

Goštautų giminė pritilo, bet neišnyko. Jie dalyvavo 1831 ir 1863 m. sukilimuose, karuose, daug jų žuvo, daug ištremta, daug pasitraukė į vakarus. Likusiems gyventi Lietuvoje, dažniausiai, teko vargti, išgyventi dar vieną tremtį. Tėvai visais trėmimų laikotarpiais pasitraukę ar ištremti į rusakalbes žemes savo palikuonims neleido mokytis, kad nesurusėtų. Sėkmingai gyveno pasitraukusieji į vakarus. Dabar Prancūzijoje, Amerikoje, Australijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Japonijoje ir kitur gyvenantieji Goštautų palikuonys yra pasiekę svarbių mokslo laimėjimų, aukštų politinių postų tų šalių valdžiose. Šioje giminėje gražiausia tai, kad yra nuolat stebimi pokyčiai giminėje, jie registruojami, palaikomi ryšiai, vykdomi tyrinėjimai „į gylį“. Giminės ištakas jau atranda kilmingose Skandinavijos šalių dinastijose net iki IX a. Lietuvoje Goštautus suburia Krakės – miestelis Kėdainių r. teritorijoje. Už 2 km – Milvydai. Miestelį galime vadinti jų tėvonija, bet galingoji Vikipedija tarp įžymių ten gyvenusių žmonių Goštautų palikuonių nemini… Gaila vien jau todėl, kad Milvyduose 2000 m. gyveno tik 48 žmonės, o tais pat metais Goštautų atminimui iškilo kryžius, pastatytas gyvų, dažniausiai dar net tą pavardę nešiojančių, 104 žmonių iš viso pasaulio rankomis… Yra žinoma, kad šiaurrytinis Lietuvos pakraštys taip pat buvo Goštautų žemės, netoli Ceikinėlių minimas Barboros Radvilaitės (pirmoje santuokoje – Goštautienės) brukas, Daugėliškyje – bažnyčia (Ignalinos r.), tuoj už IAE, net Baltarusijoje taip pat jų buvusios valdos. Gražiuosius giminės šaknų, paplitimo ir gyvųjų paieškų darbus atliko Prancūzijoje gyvenantis katalikų vienuolis Stephane’as Gasztowttas drauge su pusbroliu, Nanto universiteto profesoriumi Yves’u Bernard’u Gasztowttu.

XXI amžius. Kas vyko 2000 m.? Ignalinoje buvo organizuotas Goštautų kongresas, kurio tikslas – prisiminti, prikelti ir įamžinti Goštautų istorinį vaidmenį, sudaryti galimybes išsklidusiai giminei prisiliesti prie šaknų ir į XXI a. keliauti visiems drauge. Kongreso organizatoriaiː Stasys Goštautas iš Bostono (JAV), Pierre’as Goschtovttas iš Paryžiaus (Prancūzija), Stasė ir Vytautas Goštautai su trimis dukromis iš Zarasų (Lietuva). Sambūryje dalyvavo ir ignalinietė Vanda Goštautaitė su sūnaus Aleksandro šeima. Kodėl apie tai rašau – čia jau kaip pasakoj – ir aš ten buvau kaip gidė po Aukštaitijos NP… Praėjo daug laiko, bet įspūdžiai neišblėso. Juos visai netikėtai atgaivino… popiežiaus vizitas. Tiksliau – žmonių reakcija į jį pasitikusią tamsiaodę mergaitę. Situacija priminė gausiame Goštautų būryje regėtą juodaodę merginą… Tuomet tai buvo unikalus reiškinys Lietuvoje, o čia dar tokia giminė… Didžiuliam giminės būriui ji nekėlė nuostabos. Įvairiose žiniasklaidos „formose“ vis „išlenda“ įvairūs Goštautų pasisakymai, bet tie žmonės man nepasiekiami. Pasiryžau surasti susitikimo organizatorių šeimą – Zarasų Goštautus ir dalyvę – ignalinietę Vandą Goštautaitę, pasidomėti jų požiūriu į šį Lietuvoje kontroversiškai vertinamą popiežiaus pasitikimo faktą. Abiejų šeimų atstovai mano, kad pasaulis ir žmonės jame gyvena savo gyvenimus, meilės jausmą iš viso sunku „reguliuoti“, o ir ką, pavyzdžiui, turėtų daryti Australijoje gyvenantis Goštautaitis, jei ten vienai moteriai šeši vyrai… Kinta genetika, kinta odos spalva, procesas tikrai jau nesustabdomas… Svarbu žinoti, gerbti ir puoselėti giminės šaknis, pasakoti apie Lietuvą, tikėtis tarpininkavimo populiarinant šalį pasaulyje ir domėtis vieniems kitais. Pasinaudojau proga ir pasidomėjau, ką šios šlovingos giminės palikuonys mena apie protėvius, kaip klostėsi jų gyvenimai paskutiniame Lietuvos šimtmetyje.

Garsioji giminė per pastaruosius 200 metų už dalyvavimą sukilimuose –1831, 1863 m., po I ir II pasaulinių karų buvo tremiami ar turėjo slėptis užsienyje. Kad lengviau atskirtų, kurios kartos atstovai yra, vieną savo atšaką vadina trumpiniu – sukilėliai. Tai 1831-ųjų tremtiniai nuo Radviliškio. Didelis tremtinių ir pabėgėlių skaičius liudija, kad giminė niekad nebuvo Lietuvos politinio gyvenimo nuošalėje.

Vanda Goštautaitė giminę kildina iš Radviliškio apylinkių, giminės šaknis randa Jono Goštauto ir Teklės Mačiulytės sūnų Stanislovo, Jono ir Juozo šeimose. V. Goštautaitės (gim. 1936 m.) senelis Juozas turėjo 7 vaikusː Aleksandrą, Genovaitę, Ildefonsą, Petrą, Marjaną, Mykolą, Juozą. Didžioji dalis jų buvo išvežti į tremtį. Jos tėvo Aleksandro šeimoje augo 4 vaikaiː Valerija, Stanislovas, Birutė, Vanda. Giminės kilmė buvo slepiama nuo vaikų, nes tuomet trimetei tai dar buvo nesuvokiama, o pokariu galėjo baigtis proletariato inicijuotu sunaikinimu… Į Ignaliną iš Šiaulių šeima atvyko gyventi 1939 m., kuomet Vilniaus kraštą užėmė lenkai. Tuomet į šį pakraštį buvo kviečiami lietuviai iš visų regionų. Kad išvengtų paėmimo į armiją, dauguma Ignalinos vyrų, kaip ir jos tėvas, įsidarbino geležinkelyje. Šeima gyveno name šalia dabartinės „Camelia“ vaistinės. Mažajai Vandutei teko matyti pro jų namą einančia pagrindine, tuomet smėlėta gatve varomus žydus. Atmintin įsirėžė raudos. Apylinkių žmonės gyveno skurdžiai, pamena, kaip tėvą papiktino, kad kai kurie atvažiavėliai ėjo paskui išvaromuosius ir grobstė iš vežimų arba tiesiog apsiėmė „pasaugoti“ turtą iki jų grįžimo. Kad ir didelė šeima, kad ir skurdus gyvenimas, bet toks elgesys tėvui atrodė žeminantis. Goštautukai mokslinosi savais pinigais, o ne už „pasaugojimą“ uždirbtais… Ten gyvendama pirmą kartą pamatė lėktuvus. Gražu, bet iš jų pabiro bombos… Nuo jų slėpdavosi dabartinės vaistinės rūsyje. Reikėjo saugoti brolį, nes berniukams vis magėdavo kokį sprogmenį išardyti. Su broliu žaidęs kaimynas Povilas Vitkauskas, vėliau tapęs VU istorijos profesoriumi, ardė granatą ir žiauriai susižalojo… Atėjus rusams name buvo operuojami sužeistieji. Per plonas sienas sklido aimanos. Tuomet šeima išsikėlė į Vainilų namą Budriuose. Jame glaudėsi jie ir dvi mokytojos. Vanda pamena, kad ten nuolat buvo šaudoma. Kaip vėliau paaiškėjo, namo palėpėje buvo slepiami ginklai, o kariaujančios pusės tykojo viena kitos… Vėliau persikėlė gyventi į geležinkeliečių namą prie II pervažos. Kraupūs prisiminimai, ir šiandien išspaudžiantys ašarą, persekioja ir iš ten. Įranga, esančia šalia jų namų, pumpuodavo vandenį į bokštą šalia stoties. Juo buvo išplaunamos anglys, likusios garvežių katiluose. Kartu su vandeniu ant pabėgių ištekėdavo ir karšti angliukai. Visas geležinkelio ruožas nuo pervažos iki pervažos būdavo nugultas besitraukiančių karo pabėgėlių, nes angliukai dar kurį laiką būdavo šilti…

Jų mokykloje, dabartinėje pasieniečių „vadavietėje“, buvo įkurta rusų ligoninė. Mirę kariai buvo užkasami po mokyklos langais… amputuotos galūnės metamos į šulinį… Po karo, vykstant pamokoms, palaidotieji buvo atkasami ir vežami perlaidoti į mišką, o šulinį tiesiog užpylė. Įdomus nutikimas įvyko 1971 m. Iš tremties Machačkaloje grįžo tėvo brolis Petras. Jo dokumentuose buvo įrašyta, kad jis esąs ukrainietis, bet įdomumas tame, kad jis visai nekalbėjo lietuviškai, o kai prisiminė, nors niekas aplinkui taip nekalbėjo, jis kalbėjo Radviliškio tarme…

Nebajoriški vaizdeliai… bet gal todėl Vanda iki šių dienų tvirta, šviesios atminties, padedanti visiems, nenusilenkusi vadovybei, visą gyvenimą vaikščiojusi tiesia nugara. Tiesa, buvo ir silpnumo akimirkų, kuomet norėjo nuo skurdo, nuo atsiminimų pabėgti. Baigusi Vilniaus pedagoginį institutą, paskyrimą pasiėmė į Klaipėdą. Situacija privertė sugrįžti ir, kaip juokaudama sako, paskyrė ją dirbti į tėvoniją – Daugėliškį, kur, kaip pasakoja žmonės, bažnyčios statybą fundavo Goštautai. Vėliau už „blogą elgesį“ – nesilankstymą vadovams – buvo ištremta dirbti į tautiškai margą Rimšės mokyklą. Nors tėtis kalbėjo gražia lenkų kalba, ten dirbdama ji siekė, kad bent pamokose būtų kalbama lietuviškai. Apie bajorišką kilmę sužinojo, kai lankėsi pas tėvo gimines Radviliškyje. Tuomet tai nepasirodė aktualu, be to ir neįtikėtina. Tėvas dokumentus buvo palikęs broliui ir prašė perduoti jai, kai užaugs. Nutiko taip, kad pusseserė bajorystę „atsistatė“, o ji jau nemato prasmės, nors augindama sūnų vis drausmindavoː nepadaryk gėdos giminei… 2000-ųjų Goštautų susitikime ją sužavėjo ori giminaičių laikysena. Savo anūkams surinko visą jame dalintą informaciją – genealoginį medį, kilmės aprašus, straipsnius. Gaila, kad dalis literatūros – prancūzų kalba, bet gal anūkai norės ir išsivers… Tėtis ir kiti šeimynykščiai palaidoti Palūšėje. V. Goštautaitės gyvenime bajoriška tai, kad darbinės veiklos pabaigoje ji dirbo organizacijoje „Gelbėkim vaikus“. Visos visų laikų bajoraitės rūpinosi labdara ir jaunąja karta…

g-zarasu-gostautai-jauniausios-anukes-krikstynose-vidiskiu-baznycioje

2018 m. liepos 6 Vidiškių bažnyčioje krikštijant Joanos  dukrą Lukreciją. Pirmoje eilėje ji su vaikeliu, tamsia suknele – Laura, rožine – Julija. Antroje eilėje ties Laura – tėtis Vytautas, šalia – mama- Stasė, žentai Vytautas ir Donatas. Priekyje anūkai Jonas, Kotryna, Vytautas / A. Lingės nuotrauka

Zarasiškis Vytautas Goštautas į ilgas kalbas nesileido – delegavo savo ambasadorę – žmoną Stasę. Jie – jau kitos patirties žmonės, nes gimę šeštame praeito amžiaus dešimtmetyje. Detalesnė šlovingos vyro giminės istorija iki Stasės „atėjo“ susitikimo metu, skaitant knygas ir dokumentus, palaikant bendravimą. Kam jai tokia informacija? Atsakymas lakoniškasː vaikams ir vaikaičiams, o tuo pačiu ir Lietuvai. To ją išmokė mama. Jai būnant vos 10-ies mama liepė piešti šeimos medį, suspėjo išaiškinti apie jos protėvį linkuviškį Igną Brazdžiūną, per metus įkūrusį iki dabar veikiančią, jau šimtametę mokyklą, apie dėdę – Povilą Spudą, buvusį 1924 m. Seimo narį, apie senelę – paprotinio teismo teisėją kaime, aktorę, knygnešių globėją, apie tremtyje iki 1974 m. buvusį tėvą… Pagarbos praeičiai ji moko ir savo dukras Joaną, Juliją, Laurą (Joana jau tapo ignaliniete). Su būsimu vyru Stasė susipažino praktikos metu Biržuose. Kalbėjo ir apie šeimų istorijas. Vytautas pasakė, kad mamos mergautinė pavardė – Urbšytė, kad jos dėdė – garsusis ministras Juozas Urbšys, apie jo bendražygę, žmoną, rašytojo P. Mašioto dukrą Mariją, apie neįtikėtiną jų meilę, sutvirtėjusią kalint Rusijos gilumoje… apie tai, kad mama sakė, jog jie esantys Stanislovo Goštauto (Stanislovas→Jonas→Vytautas→Henrikas→Vytautas) šakos palikuoniai. Tarybmečiu tiek jos, tiek vyro šeimos istorijos buvo mažiausiai reikalingos viešinimo. Tai buvo nesaugu, bet vienijo situacijos supratimas ir meilė. Giminaičiai nutarė, kad paskyrimus jaunieji turėtų pasirinkti į gražius ir neutralius Zarasus. Taip ji tapo Goštautiene. Poros gyvenimas nebuvo lengvas, pradėjus verslauti dirbdavo iki tos minutes, kol reikėdavo važiuot susilaukti vaikelio ir tuoj po to, bet dabar viskas šviesiau. Trys dukros jau suaugusios, krykštauja pulkelis anūkų, o šeima vis dažniau tampa kultūros renginių rėmėjais.

Prisiminėme 2000 m. Goštautų susitikimą. Viskas prasidėjo 1998 vasario 16 d. kai, pradedant atsigniaužti tarybinių suvaržymų kumščiui, šeima, remdamasi jau vykusiu susirašinėjimu, išvyko į Paryžių pas Pierre’ą. Vežė pačių sudarytą genealogiją, senas nuotraukas. Ten ir sutarė dėl susitikimo. Pierre’as, nuolat domėjęsis šeimos genealogija ir jau tuomet naudojęsis kompiuteriu, apsiėmė sukviesti visus, o jie – organizuoti sambūrio programą, kurioje buvo ir Krakių, ir Kryžių kalno, ir Vilniaus bei Trakų, Aukštaitijos NP lankymas, mišios, kryžių statymai, vakaronės su „Ratilio“, giminės istorijos studijos, kulinarinio paveldo degustacijos ir 5 dienų bendravimas siekiant geriau susipažinti. Sužinojus, kad atvyksta 104 giminaičiai, apstulboː kur tiek žmonių apgyvendinti ir pamaitinti? A. a. E. Kondrotienės siūlymu buvo pasirinktas Ignalinos žiemos sporto centras… Bene linksmiausia tai, kad Prancūzijos avialinijos pamanė, kad sugedo kompiuteriai, nes giminėlei pradėjus registruotis skrydžiui, pasirodė, kad visų pavardės vienodos…

Stasei pavyko su Pierre’u išsiaiškinti kai kuriuos giminės charakterio ypatumus. Jis juokaudamas sakė, kad Goštautų sėkmė – jų moterys. Patys būdami gana inertiški, ramūs, jie iš kartos į kartą nesąmoningai vedyboms pasirinkdavo labai aktyvias, ūkiškas, puikiai strateguojančias moteris. Net jei pradžioje jos nežinodavo, kaip verda vanduo (Stanislovo sūnaus Jono žmona), tai vėliau tapdavo puikiomis šeimininkėmis, sukilėlių rėmėjomisː rūbų siuvėjomis, maisto tiekėjomis, gydytojomis. Iš patirties Stasė žino, kad šeimos moterys labai mėgdavo puoštisː tokia nuotraukose ir didingoji Barbora Goštautaitė-Šalkauskienė, užauginusi 9 vaikus (tame tarpe ir Stasį), jos vyro senelė, anyta, moša. Giminės istorijos studijų metu Pierre’as Goschtovttas kiekvienam dovanojo giminės istorijos aprašymus, genealoginio medžio santraukas, o zarasiškiams paliko bene 20 metrų ilgio popieriaus lankstinį su visu geneologiniu medžiu. Susitikime dalyvavo ir nepakartoto Lietuvos filosofo, pedagogo, Goštautų palikuonio Stasio Šalkauskio sūnus Julius. Žvelgiant į šių dienų aktualijas, įdomiai skamba ir sūnaus Juliaus, analizavusio tėvo Stasio, gyvenusio 1886–1941 m., darbus, žodžiai: „Be pažangos šioje srityje (švietime – aut. past.) sunku būtų tikėtis, kad politinė, socialinė ir net ekonominė padėtis galėtų pagerėti, nes dabar bet kuri pažangos iniciatyva greit susikerta su įtakingų grupių egoistiniais interesais ir anksčiau ar vėliau yra sustabdoma. […] Kalbant apie inteligentiją, iškyla pedagoginė psichologinė problema, susijusi su tuo, kad inteligentiškumas dažniausiai, matyt, priklauso nuo paveldėjimo, t. y. nuo genetinio asmenybės plano.“ Goštautų genealoginiame medyje randamos ir Koreivų pavardės.

Susitikus sužinojo ir apie žymią Goštautų palikuonę, įdomią asmenybę – tapytoją Marianą Veriovkiną (1860–1938). Ji – Stanislovo sūnaus Kazimiero palikuonių dukra, aktyviai veikusi netoli Utenos esančiame Vyžuonėlių dvare. Dailininkė modernistė buvo intelektualė, tikra europietė šiandienine šio žodžio samprataː augo daugiakultūrėje aplinkoje Vilniuje, Liubline, Sankt Peterburgo aukštuomenėje, Vokietijos ir kitų šalių miestuose, pažino kultūrų savitumus. Pasaulyje ji vertinama kaip klasikinis moters menininkės savasties paieškų pavyzdys, originali feministė, jos ankstyvieji ir vėlyvesnio periodo modernistiniai darbai saugomi daugelyje Vakarų pasaulio galerijų. Feministinės menotyros tyrinėtoja R. Berger rašė „Veriovkinoje vaikas neigė suaugusįjį, amazonė – meilę, mergelė – seksualumą, vyras – moterį“. Lietuvai ji svarbi, kaip tapytoja, suardžiusi kaimiškos, valstietiškos to meto Lietuvos kultūros stereotipus ir atvėrusi pasauliui dar menkai pažįstamo krašto kultūros puslapį. Ji lyg jungianti grandis tarp skirtingų meninių kultūrinių aplinkų. M. Mažvydo bibliotekos rankraštyne saugomi, mažai kam iš jos kūrybos tyrinėtojų žinomi laiškai liudija, kad garsusis Ilja Repinas iki Daugpilio (Dvinsko) atvykdavo geležinkeliu, o į Vyžuonėlių dvarą, dar kitaip vadinamą „Blagodat“ – atsiųstu kinkiniu. Dvare lankėsi jos gyvenimo kūrėjas ir griovėjas Aleksejus Javlinskis, daugybė žymių menininkų. M. Veriovkina dabar būtų vadinama ir kultūrinio bei piligriminio turizmo pradininke… Pati žavėjosi dvaro apylinkėmis ir krašto žmonių papročiais, darbštumu ir su svečiais – net keliaudama pėsčiomis – lankydavo kaimų ir miestelių šventes, cerkves ne tik dabartiniuose Utenos, bet ir Anykščių, Zarasų, o gal ir Ignalinos rajonuose. Dailininkės šeima, taip pat fenomenaliː tėvas Vladimiras Veriovkinas buvo Petropavlovsko tvirtovės komendantas, užėmė kitus svarbius postus, dvarą jam dovanojo po 1863 m. sukilimo (giminės paradoksai!). Su broliu Vsevolodu ypatingų ryšių nepalaikė dėl jo žmonos (Pažaislio dvarininkės). Su broliu Piotru, vadovavusiu ir Vilniaus, ir Kauno gubernijoms, trečiame dešimtmetyje patarinėjusiu Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, gynusiu kitataučių teises, Utenoje pastačiusiu cerkvę, pieninę, santykiai buvo šilti. Baigiantis I pasauliniam karui jis su Vilniaus gubernatūra evakavosi į Dysnų miestelį (dab. Ignalinos r. – gal jam apie tokią galimybę buvo pasakojęs netoliese gimęs A. Voldemaras?). Piotro sūnus Vladimiras yra palaidotas dvaro parke. Veriovkinų šeima atstovauja to laiko rusų kultūrai Lietuvoje. Dvaro knygos ir archyvas pateko į Kauno centrinę, vėliau – M. Mažvydo biblioteką.

Po Goštautų sambūrio. S. Goštautienė sako, kad svarbiausia mokėti kalbas. Jie svečiavosi Amerikoje ir apstulbo šeimininkų namuose pamatę M. Veriovkinos nuotraukas. Glaudžiausi ryšiai su Goštautais iš Prancūzijos. Ji didžiuojasi, kad kasdien, lyg į darbą, 88 metų sulaukęs Pierre’as Goschtovttas eina prie savo kompiuterio, susisiekia su Upsalos universiteto ir net Amerikoje esančia Mormonų biblioteka, kitais archyvais ir tęsia giminės istorijos tyrimus, kad netingi socialiniuose tinkluose pasidžiaugti jos dukrų pasiekimais. Pierre’as savo anūkes pernai krikštijo Lietuvoje. Zarasiškiai talkino organizuojant. Šiemet Vytauto pusseserės sūnus Dižone (Burgundijoje) laikė pirmąsias mišias. Jie taip pat vyko, pasidžiaugė, kad ten Goštautų draugai daug žino apie Lietuvą. Stasė sako, kad norint ryšius palaikyti, juos tiesiog reikia palaikytiː reikia vykti į susitikimus, reikia priimti atvykstančius į Lietuvą. Dabar ji užsiėmusi J. Ereto Brukline 1960 m. leistos knygos „Stasys Šalkauskis“ paieškomis, nes ten tikisi rasti daugiau informacijos apie gentį. Dukras skatino mokytis prancūzų kalbos.

g-v-gostautaites-dede-prabiles-tarmiskai

V. Goštautaitės dėdė, prabilęs tarmiškai

g-stanislovas_gostautas-1820-1882

Stanislovas Goštautas (1820–1882)

g-1940-m-ignalinos-kepykla-parduotuve-v-gostautaites-tevai

1940 m. kepykla-parduotuvė Ignalinoje. V. Goštautaitės tėvai

g-gostautu-suvaziavimas-2000-vilnius

Goštautų suvažiavimas

340 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.