Home » Gallery » Aktualijos » Kokius mus mato, pamatys istorija?

Kokius mus mato, pamatys istorija?

Kokius mus mato, pamatys istorija?

Stepas EITMINAVIČIUS

Šiuo metu gyvename galvodami apie Sausio 13-osios įvykius, apie mūsų istoriją ir save istorijoje. Šios datos išvakarėse Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje įvyko susitikimas su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru, žurnalistu Rimvydu Valatka ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Utenos iniciatyvinės grupės nariu Baliu Juodzevičiumi. Susitikimas, kuris vertė diskutuoti, prisiminti, analizuoti.

Pedagogo, kraštotyrininko, ilgamečio Utenos kraštotyros muziejaus direktoriaus Balio Juodzevičiaus kalbėjimą apie Sąjūdį mintyse galime papildyti informacija iš jo sudarytos knygos „Utenos Sąjūdis“ (Utena, 2013). Klausaisi pasakojimo, atgamini minėto leidinio puslapius – tokiu būdu gyviau prabyla istorija, kurioje ne vienas dalyvavo. Turėčiau akcentuoti, jog Balio Juodzevičiaus kalbas, tekstus (tai, kas yra spausdinama knygoje) jau galėtume įvairiais aspektais pagarbiai analizuoti mėgindami jausti ir situacijas, ir žmogaus prigimties įvairovę. Susitikimo-diskusijos metu Balys Juodzevičius sakė: „Žinių apie tai, kas vyksta Vilniuje, mums atvežė ir į Uteną. Atrodė, iš kur jie ten drąsos tiek turi. Dalyvauti mitinge? Taigi rizika. Sudėtinga Sąjūdžio pradžia – žmonės dar bijojo: o kuo čia gali baigtis… Darbo Utenoje užteko.“ Balys Juodzevičius smulkiau pasakojo apie kai kuriuos veiklos epizodus. Tarkim, apie masinį ekologinį dviratininkų žygį (kaip dalyviai buvo priimti mūsų mieste), apie Stasio Kašausko knygos „(Ne)tiesos sakymas“ aptarimą, apie iniciatyvinę grupę , apie 1988 m. rugsėjį įvykusį mitingą, apie penkias darbo sekcijas: ekologijos, stalinizmo nusikaltimų duomenų rinkimo, kultūros, teisinių problemų, organizacinio darbo… Balys Juodzevičius kalbėjo apie įvykius, iniciatyvas, poelgius, kuriems reikėjo drąsos: „Pradėjo iš kariuomenės bėgti kareiviai. Atsirado žmonių, kurie atsisakė duotos karinės priesaikos. Prie karinio komisariato susirinko moterų ir pareikalavo, kad jų sūnus grąžintų į Lietuvą. Žmonės turėjo drąsos pasakyti tai, kas jiems skaudėjo. Pradėti registruoti savanoriai. Lietuvos kariuomenei reikėjo lėšų, jos buvo visur renkamos: parduotuvėse, autobusų stoty, kitur… Žmonės jau buvo kito mąstymo, nebijojo, jau duodavo pinigų, pritarė judėjimui.“

Klausytis Balio Juodzevičiaus, skaityti tekstus visada labai įdomu. Aš prisimenu jo žodžius, ištartus 1988 metais (tekstas spausdinamas „Utenos Sąjūdyje“): „Yra manančių, kad per Sąjūdį pateks į valdžią. Bet Sąjūdis ne valdžia. Sąjūdis neturi nei kariuomenės, nei milicijos, nei saugumo, nei teismų, nei prokuratūros. Sąjūdis teturi tik žodį. Kiti Sąjūdyje gal tikisi garbės. Įtikti miniai nėra labai sunku. Bet ta pati minia, ką tik gražiai plojusi, gali ir nušvilpti, ir apspjaudyti. Vis dėlto sąjūdininkui garantuojama viena privilegija – neapmokamas darbas. Darbas po darbo valandų, darbas poilsio dienomis.“

dsc_0231

Balys Juodzevičius / Kristinos Sakaitės nuotraukos

Rimvydo Valatkos kalbėjimo tema „Sąjūdis, kuris kovojo už tokią Lietuvą“ buvo ne monologas, o dialogą, gilesnes įžvalgas skatinantis. O kaipgi kitaip? Juk mes neretai išgirstame ar ir patys pagalvojame, jog prieš trisdešimt metų norėjome ko kitko – kokybiškesnių, sąžiningesnių žingsnių. Bet… Rimvydas Valatka labai įtaigiai, labai argumentuotai įrodinėjo savo teiginį. Kuriais faktais buvo pasiremiama? Na iš esmės visomis mūsų gyvenimo sritimis. Įsiklausykime: „Prisiminkime save 1989-aisiais. Daugeliui prekių talonai, parduotuvės tuščios ir net pelės iš ten išsibėgiojo. Tarkim, gauti žieminius batus žmonai ar vaikui – misija neįmanoma. Jei tada kas būtų parodęs nors vieną „Maksimą“ ar „Iki“, galvotume, kad stebuklas nusileido. Ar prieš 30 metų galėjome matyti per sporto varžybas labai dideles sales, pilnas sirgalių? Sunku buvo gauti paskyrą mašinai. O kaip jai sutaupyti? O dabar? Štai aš važiavau pas jus vokiška mašina, gera muzika, geras šildymas, atvykau į Utenos gražią biblioteką – ar tokią situaciją įsivaizdavome tada? Kas šioje salėje dabar neturi telefono? O prieš 30 metų kaip? Pagalvokime apie žmonių judėjimą erdvėje. Tais laikais išvykti, pavyzdžiui, į Lenkiją reikėjo kvietimo. O dabar ten važiuojame kaip į kokius Anykščius. Kelialapį į Palangą gaudavome ne visi. O dabar į Turkiją, Ispaniją nuvykti jau nesunku. Išdygo daug naujų gamyklų. Jos gamina tokias prekes, kurias galima parduoti bet kurioje pasaulio valstybėje. Ar prieš 30 metų būtume tuo patikėję? Tokiu aspektu galėtume kalbėti ir apie švietimą, ir apie mediciną. Sąjūdis kovojo už laisvą Lietuvą. O argi ji dabar nelaisva, nedemokratiška? Juk gyvename valstybėje, kurioje valdo įstatymas.“

dsc_0244

Rimvydas Valatka

Bibliotekos salėje buvo susirinkę daug žmonių, kurie patys dalyvavo svarbiuose to meto Lietuvos įvykiuose, kurių patirtis leistų sakyti savo pavyzdžių, diskutuoti apie tai, ką galėjome padaryti geriau. Tad ir klausimai ar replikos tik rodė neabejingumą, pilietiškumą. Toks pojūtis, kad ne vieno atsiminimai galėtų tapti istorijos puslapiais. Bet grįžkime prie Rimvydo Valatkos: „Įstatymai dažnai rašomi pagal sugedimo laipsnį. Ne tiek įstatymų griežtesnių reikia, bet mūsų griežtesnės pozicijos. Štai nepatenkinti, kad Seimo narys užmiršo deklaruoti savo milijoną. Ir kas? O jeigu tūkstančiai susirinktų prie Seimo ir pareikalautų, kad toks žmogus paliktų postą, tada jau būtų kitaip. Mat kas yra: kiekviena valdžia atsiveda būrį draugų. Reikėtų kalbėti apie geresnę valstybės vadybą, apie geresnį finansų tvarkymą. Yra taip: valgant akys nori daugiau negu reikia skrandžiui. Taip atsakyčiau į klausimą, kodėl mes dabar vis zyziame. Sakome: nėra socialinio teisingumo. O kaip tai suprantame? Gal paprasčiausiai pavydime, kad kaimynas turi daugiau? Nematome, kiek daug tie žmonės, kurie turi, dirba. Kiek nervų, kiek atsakomybės, kiek darbo valandų… Mes normali šalis, o normaliose šalyse turi būti ir socialinio nelygumo. Ar sugebėsime save apriboti? Turbūt ne. Bet jei sugebėsime suvokti, dėl ko esame nepatenkinti (dėl geresnės mašinos, sakykim), tai jau bus gerai. Mes pasidarėme išlepę. Turbūt netapome europiečiai. Kuo didės mūsų gerovė, tuo mažės tautinis identitetas – ar sutinkate? Na taip: piktina, kad galėjome kai ką geriau padaryti. Nepasiekėme, kad gydytojai, mokytojai, inžinieriai, aktoriai, režisieriai pakiltų į pirmą vietą – kad turėtų tiek, jog galėtų oriai gyventi. Štai ką noriu pasakyti: bėdų vardijimas neturi būti priekaištas valstybei. Neužmirškime, ką mes praradome. Juk mes praradome vergo grandines. Demokratija man yra pagrindinis dalykas gyvenime.“

Ir bibliotekos salėje, ir grįžęs namo vis mąsčiau, kokius mus, dabar gyvenančius, pamatys istorija, tarkim, po 30 metų.

dsc_0248

Susitikimo dalyviai

dsc_0239 dsc_0262

dsc_0247 dsc_0252 dsc_0260

 

MAX Console

1991-ieji , sausio 13-oji / Utenos kraštotyros muziejaus archyvo nuotraukos

MAX Console

MAX Console

MAX Console

f-7680

 

 

 

 

 

255 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.