Home » Protakos » Vasaris žada gerovę

Vasaris žada gerovę

Vasaris žada gerovę

Dalia SAVICKAITĖ

Skaičiuojant metus pagal 1582 m. Grigaliaus įvestą kalendorių (naujojo stiliaus) tik 13 kartų pasitaikė, kad vasaris turėjo penkis sekmadienius. Tai buvo 1604, 1632, 1660, 1688, 1728, 1756, 1784, 1824, 1832, 1880, 1920, 1976 ir 2004 metais. O sausio ir vasario mėnesių sandūra – archaiškųjų lietuviškųjų Mėnulio naujųjų metų riba (anksčiau lietuviai gyveno pagal Mėnulio kalendorių).

Mįslingas, burtingas vasario vardas. Tvoros braška, speigas beržų, drebulių žievę plėšo. Pelėdų, genių snapus šarma dabina, lydekas, ešerius ežeruose dvasina. Visai normalu būtų, jei jį speiginiu ar pustytoju vadintume, bet sakome: dabar – vasaris… Kuo paskutinis žiemos mėnuo susietas su vasara? Profesorius Pranas Skardžius (lietuviškųjų mėnesių tyrinėtojas) kadaise rašė: „…Tuo metu, baigiantis žiemai ar jau pavasariui esant, ima šiltesni vasariai vėjai pūsti“. Vasaros dvelksmą pajunta zylės, sniegenos, nuo ikrų sustambėja ešerienės, lydekos. Baltijos žvejams vėjas atgena stintas, plekšnes. Latviai, rusai, vokiečiai ir kt. tautos neturi liaudiško vasario mėnesio pavadinimo. Jų vasaris – romėniškos kilmės: februarius, senovėje reiškęs „švarinantis, išperkantis kaltę“. V amžiuje pr. Kristų romėnai šiuo vardu vadino ne antrąjį, o paskutinįjį metų mėnesį. Penkioliktą to mėnesio dieną švęsdavo apsišvarinimo šventę, o ją vadino Februa. Senieji lietuviški vasario vardai yra tokie: ragučio pridėtinis, barsukinis, veršinis, žvirbliakojis, ežerinis, avižėlės.

Laiko skaičiavimai

Profesorė, žolininkė Eugenija Šimkūnaitė buvo sudariusi lietuvišką horoskopą pagal augalų ir gyvūnų vardus. Ji vasario mėnesį eglės – šerno vadino. Tai amžinai žalias, dosnus medis, maitinantis voveres, genius, kryžiasnapius, savo uoksuose pelėdas, meletas, žalvarnius priglaudžiantis. Vasario 3-ioji būdavo minima kaip eglės diena, bažnyčiose tuomet šventindavo eglišakius. Liaudyje eglė – liūdesio, vargo medis. Jos šakos lydėdavo mirusįjį. Yra sena pasaka apie našlę, kuri iš vargo savo dukreles pavertė eglutėmis, o kad jų niekas neskriaustų, šakas nusagstė aštriais spygliais. Gamtameldžiai (kitų vadinami pagonimis) eglės paunksmėje melsdavosi, prašydavo iš jos sveikatos. Vasario – eglės mėnesį gimusiųjų bėdos neaplenkia. Laikytis jos laikosi, nors vėjai dažnai jas išverčia (eglės šaknys negiliai įsikabina). Eglinukai dažnai – našlaičiai. Nepikti, geranoriški, niekam blogo nelinki, bet patys ašarą neretai nubraukia. O jei poron du tokie sueina: nei jiems, nei vaikams gero gyvenimo nebus. Panašiai rytiečiai charakterizuoja ir po Žuvų ženklu gimusius…

Vasario 4 d. – Mėnulio naujieji metai. Jie dar kitaip vadinami Kumeliuko diena ir minimi per trečią žiemos mėnulio jaunatį. Anksčiau mūsų kraštiečiai gyveno pagal Mėnulio kalendorių, pagal jį dabar sėjame, sodiname ir persodiname. Šiai dienai buvo gamini specialūs patiekalai, tikėta, kad žaltys – mūsų gyvybės simbolis – geba pavirsti kumeliuku. Šios šventės metu į „pilnametystės“ žinojimą buvo įvesdinami jauni vyrukai. Brandžios moterys kviesdavo juos į priepirtį, iš duonos minkštimo lipdydavo įvairius „moteriškus padargus“, aiškindavo kam kuris skirtas. Dabar tai gal būtų vadinama lytiniu auklėjimu…

Žodžio meistrai sako, kad laikas tai – savo krantus nešanti upė. Įvairiose tautose jis turi savo skaičiavimo sistemas. Štai vasario 5 d. rytiečiai pasitiko Kiaulės arba dar kitaip Šerno metus. Kodėl du pavadinimai? Puikiausiai žinome, kad kai kurios rytų religijos kiaulę vadina nešvariu gyvūnu, o suteikti jai tiek garbės ir jos vardu vadinti metus… jiems tiesiog neetiška. Nuo senų laikų šernas buvo laikomas kovingu, atsakingu gyvūnu, karmos simboliu, susijusiu su dvasiniais ieškojimais, lemiančiais materialinį stabilumą. Todėl ir Šerno metai… nors jie tikri giminaičiai… Savo metų pabaigos apeigose ir lietuviai valgydavo šerno širdį, kaip stiprybės simbolį… Slavų tautose sakoma – duok vaikui viską, kad tik neverktų… Ir mes į laiko skaičiavimo įvairovę pažiūrėkime filosofiškai, o jei žinia apie atėjusius Geltonosios žemės kiaulės metus dar padės tikėti geresniu rytojumi, tegul taip ir bus.

Gamta

Vasarį sodybose, galukaimėse, alyvų, gudobelių krūmuose vis dažniau pamatysime gimtinei ištikimus sparnuočius. Ant šieno pabirom padengto keliuko čirškauja žvirbliai, ant tvoros nutūpusi šarka tarška barška į visas puses. Bene dažniausios viešnios sodybose – zylės. Žaliašvarkės didžiosios, dar lašinukėmis vadinamos, mėlynosios zylės – gražuolės. Sename sode, kur zylutės, ten ir kukučiai. Žiemą arti sodybų ir „daktaraujantį“ genį sutiksi. Seni žmonės sako, kad paukštuko pabeldimas snapeliu į lango stiklą – geras ir laimę nešantis ženklas, gera žinia.

Antrąjį metų mėnesį sakydavo, kad baigiasi vilkų karaliavimo metas. Grab(m)nyčių (vasario 2-ąją) išvakarėse jie dūksta, „vargonuoja“, siaučia per kaimus, šiurpina žmones jau paskutinį kartą. Senovėje, kai vilkų būdavo žymiai daugiau, siausdavo taip vadinamos vilkų kavalkados. Seni medžiotojai mena, kad naktimis Labanoro girioje prabėgdavo 15–20 vilkų gaujos. Dabar – skaičiuojant žmonių skundus – daugiau, o vilkus ginančių draugijų narių pasisakymus – mažiau… Šis šėlimas tai lyg preliudija jų rujai (juk ir berneliai prieš vestuves šėlioja). Vilkų „vestuvės“ nuo seno garsios savo dainomis (stūgavimais) bei kovomis. Šių stiprių girios žvėrių rujos prasideda vasarį, t. y. mėnesį, pažymėtą Perkūno ženklu. Senovėje buvo minima Gramnyčia (pirmoji iš devynių prosenoviškų Perkūno paminėjimo dienų). Šiais laikais ši diena Krikščionybėje tapatinama su Kristaus paaukojimo diena ir todėl liaudyje gražiai Grabnyčiomis vadinama. Ir dabar tikima, kad tądien pašventintos graudulinės žvakės apsaugo nuo žaibo kirčių, o miškakirčius nuo… vilko dantų.

A. a. J. Trinkūnas rašė, kad Perkūnas – aktyvumo galių dievas, palaiko tvarką ir teisingumą žemėje. Perkūnas siekia harmonijos ir kovoja su chaosu. Būtent šis Dievas pavasarį griaustiniu ir lietumi pažadindavęs Žemę, pašventindavęs žmogų, skatindavęs žmogaus ir Žemės vaisingumą ir gyvybingumą. Kas nori daugiau sužinoti apie senuosius Perkūno pagerbimo papročius Švenčionių rajone, turėtų paskaityti A. Karmono knygą „Istorijos mįslės“, dažniau apsilankyti Molėtų rajone esančiame etnokosmologijos muziejuje. Na, o norintys sulaukti gero derliaus, vos dustelėję nuo Perkūno pagerbimo, 3 dieną turėtų aukoti šv. Blažiejui, aplankyti linų ir visus kitus laukus, pasikalbėti su bitėmis…

Nuo neprognozuojamo, nevaldomo Perkūno rykščių, sukeliančių gaisrus, gelbsti šv. Agotos duona. Tikėta, kad jos pasiimti reikia ir einant miškan – kad gyvatės įkandimų išvengtume. Dar šią vasarą autobusų stotelėje girdėjau, kaip moterys, vykstančios į Kazitiškio apylinkes uogauti, ja dalinosi viena kitą saugodamos… Šios šventosios pagalbininkės dieną minime vasario 5 d.

Lietuviai nuo seno myli šalia gyvenančius sparnuočius, bet niekas taip nelaukiamas, kaip vieversys. Tai pirmasis žemės pasiilgusio plūgo palydėtojas, o tuo pačiu ir pirmasis būsimo pasisotinimo ženklas. Jis pirmasis iš giesmininkų parskrenda į Lietuvą, todėl vasario 24-ąją lietuviai mini Vieversio dieną. Kai kur ji vadinama Motiejaus diena. Tai bene pirmoji šventė, atvirai simbolizuojanti pavasarį. Merginos Vieversio dieną plaukų nešukuodavo, žąsų plunksnų neplėšydavo, kuodelio neverpdavo, nes tai galėjo prišaukti bėdą: vištos vasarą darželius iškapstys. O mergina be darželio, tas pats, kaip ir namai be piršlelio. Bernai pančių nevydavo, arklių nešukuodavo, nes jei taip darysi, paukščiai lizdų laukuose, soduose nesuks, kirmėlės užpuls, rugiai rugiagėlėmis mėlynuos. Negalima ir miltų tądien sijoti, pelų vėtyti. Amarai pasėlius užpuls, o gyvulius vabalai kankins. Vaikai, bobulių pamokyti, savaip linksminosi. Jie dainuodavo: „Vieversėli, mažutėli, stulpu žemėn, kuodu žemėn smik. Smuikeliu grok, ant dirvono šok. Sidabro varpeliu tilindžiuok“, o vyresnieji mažyliams liepdavo apibėgti du kartus apie pirkią, nudumti į kaimo galą, po to į lauko galą. Tai garantuodavo, kad vaikas visus metus bus greitas ir linksmas kaip vyturys arba… tėvams tuo tarpu bus ramiau, nes vaikai juk taip per žiemą užsisėdėję…

Atsirado ir modernių, laikmečio rūpesčius atspindinčių švenčiųː 4 d. – pasaulinė kovos su vėžiu diena, 9 – odontologų, 11 – ligonių diena. Vėliau, vasario 13 – pasaulinė radijo, 21 – turizmą plėtojančiam regionui aktuali gido ir visuotinai mūsų šalies piliečiams nūdienoje itin aktuali – Tarptautinė gimtosios kalbos – dienos. 22 – nusikaltimų aukų rėmimo, 24 – Estijos Nepriklausomybės diena.

img_0143

Na, ir įdomiausia vasario šventė – Užgavėnės. Jos neturi pastovios datos, bet dažniausiai būna tarp vasario 9 ir kovo 8 (2019 m. – kovo 6 dieną). Šiemet Užgavėnės beveik sutampa su rinkimų į savivaldybių tarybas „švente“, todėl, susiruošus balsuoti iš anksto – vasario 27 ir 28 d. savivaldybėse – svarbu atiduodant savo balsą pagalvoti ar už turtus nešančią mešką, ar už giltinę, ar už daug žadančius čigonus, ar už pamaivą malpą, ar už kokia kita kauke prisidengusį, ar už tikrai atsakingai nusiteikusį, išprususį politiką balsuosite. Juk „ant“ savo galvos valdžią renkatės… Neapsigaukite ir balsuodami namuose, nes nežinia kokią kandidatūrą jums įsiūlys koks gudragalvis žydelis – rinkimų komisijos narys…

Šiais metais vasaris džiugins tik Valentino ir Valstybės atkūrimo – vasario 16 d. šventėmis. Pastaroji daugelio nusivylimui, deja, ir taip laisvadienis – šeštadienį. Šiemet abi jos, greičiausiai, iš kitų vasario švenčių išsiskirs viešai politikų deklaruojama meile žmogui ir tėvynei… Būkite budrūs vardan savo asmeninės ir pilietinės laimės. Gal mes Lietuvoje per visas politines batalijas jau ir nebepastebime šiltų dienų pranašų, bet pabandykime nors minutėlei sustoti, pamatyti, išgirsti ir dalyvauti tame atbudime.

305 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.