Home » Gallery » Veidai » Gydytojas Virgilijus Rimavičius – apie gero gyvenimo ligas ir kaip per naktį išmokti lietuviškai

Gydytojas Virgilijus Rimavičius – apie gero gyvenimo ligas ir kaip per naktį išmokti lietuviškai

Gydytojas Virgilijus Rimavičius – apie gero gyvenimo ligas ir kaip per naktį išmokti lietuviškai

 

Kristina SAKAITĖ

Pirmą privačią ambulatoriją Giedraičiuose (Molėtų r.) įkūręs šeimos gydytojas Virgilijus Rimavičius sako dėl savo sprendimo niekada nesigailėjęs – pacientai neišsibėgiojo į didesnes gydymo įstaigas ieškodami „rimtesnių“ daktarų, o biurokratinė našta sumažėjo. Nedideliame miestelyje besidarbuojantis medikas įvardija privalumus – jam nereikia per dieną priimti 60 ligonių kaip kolegoms sostinėje, todėl sveikatos bėdų turinčiam gali padėti ne tik tablete, bet ir žodžiu – pokalbis apie ūkį ir bites kartais turi ne mažesnį gydomąjį poveikį nei vaistai.

Prieš keletą savaičių V. Rimavičiaus kabinete atsirado naujakurys – Padėkos angelas. Atsiimdamas skulptūrėlę – Molėtų r. savivaldybės apdovanojimą už dėmesingumą pacientams ir atsakingą darbą sergint šio krašto žmonių sveikatą – ketvirtą dešimtmetį Aukštaitijoje besidarbuojantis žemaitis dėkojo gimtąja tarme – padeklamavo eilėraštį žemaitiškai. Tiesa, po to sulaukė prašymo išversti.

Su gydytoju V. Rimavičiumi kalbėjomės apie privačią praktiką, naujosios kartos ligas ir kodėl lietuviai vaistus vartoja vietoj užkandžių, o ne jais gydosi.

 

Kaip per kelis dešimtmečius pasikeitė ligos?

Ypač keičiasi ūminės virusinės ligos. Apie 1990-uosius metus būdavo labai sunku išaiškinti tėvams, kad jų vaikas serga Roto virusu – kodėl vaikas viduriuoja, o daktaras atėjo ir apžiūri gerklę? Anksčiau tokių susirgimų beveik nebūdavo. Dabar visokių virusų žmonės parsiveža iš viso pasaulio. Šiandien pasiunčiau į Santariškes žmogų, kuris pasigavo virusą Jordanijoje. Mūsų organizmo imuninė sistema neprisitaikiusi prie įvairių virusų, nors kitos šalies gyventojams jie gal nesukelia jokių negalavimų. Čia kaip vaikas, nuėjęs į darželį – kol neperserga visomis ligomis, tol neįgyja imuniteto. Pastaruoju metu labai daugėja susirgimų podagra. Tai gero gyvenimo liga, pagrindinė jos priežastis – mėsa. Dabar podagra serga ne kunigaikščiai ir karaliai, kaip anksčiau, o žmonės, kurie normaliai gyvena ir kartais garsiai rėkia, jog jie badauja – 3 kartus per dieną valgo mėsą ir neišgali torto nusipirkti… Kai pradėjau dirbti ambulatorijoje, aptarnaudavau 5 tūkst. gyventojų ir tik vienam buvo diagnozuotas podagros atvejis. O dabar iš daugiau kaip ūkstančio prisirašiusiųjų turiu 40 sergančių podagra. Liga pažeidžia sąnarius, širdį, liaudiškai sakant, atsideda druskos. Dar viena pastaraisiais dešimtmečiais padažnėjusi liga – cukrinis diabetas. Pasaulyje cukraligę dabar netgi prilygina pandemijai. Tai vėlgi – gero gyvenimo liga. Skaičiai tokie – pradėjęs dirbti turėjau 2 cukralige sergančius ligonius, dabar – apie 70. Skirtumas didžiulis, turint omeny, kad apie 30 proc. cukrinio diabeto atvejų net nediagnozuojami, nes žmogus niekuo nesiskundžia ir nesidaro tyrimų.

Keičiasi gyvenimo būdas ir ligos bei jas sukeliančios priežastys. Minėjote, kad kai kurių ligų daugėja dėl gero gyvenimo, nors žmonės skundžiasi, kad viskas blogai.

Tokia psichologija – skųstis, nes kitas turi daugiau .

Neseniai kalbėjausi su vienu dvasininku – šis stebėjosi, kad niekas neima labdaros, nes atseit maistas prastas – kruopos ir pan. Realybė tokia: jeigu žmogus neprageria savo gaunamų pinigėlių, jis gali išgyventi. Aišku, jeigu gaudamas 200 Eur nori gyventi kaip tas, kuris turi milijoną, to niekada nebus. Tam reikia visą gyvenimą, pradedant nuo mokyklos, gyventi kitaip. O jeigu nesimokei ir gali tik su kastuvu dirbti, milijonų neuždirbsi. Žmonės skundžiasi ne iš bado, o iš pavydo. Viskas taip „blogai“, kad į parduotuvę nebegalima nuvažiuoti – nebėra vietų automobiliui pastatyti…

Didelį akmenį reikėtų užridenti ant žiniasklaidos – žmonės prisirenka neigiamos informacijos, ji kaupiasi ir formuoja sąmonę. Ne veltui amerikiečiai dar praėjusiam šimtmetyje sugalvojo happy end’ą (laimingą pabaigą) – juk negali filmas baigtis blogai.

Apsilankiusi pas gydytoją močiutė nori, kad jai ne tik skirtų vaistų, bet ir išklausytų, pasikalbėtų. Ar randate laiko išklausyti pacientų rūpesčius, papasakoti apie jų ligos priežastis?

Ligoniai mėgsta, kai su jais bendrauji, todėl visuomet stengiuosi rasti tam laiko. Trečiadieniais dar dirbu Molėtų ligoninės priėmimo skyriuje – visiems paaiškinu, kodėl guldo ar neguldo į ligoninę. Padeda ir ilgalaikė gydytojo praktika. Dar studijuodamas dirbau greitosios medicininės pagalbos felčeriu, buvau matęs pakankamai įvairių situacijų ir išmokau bendrauti su ligoniais bei jų artimaisiais.

Ligoniams tikrai reikia išsikalbėti. Papasakosiu juokingą atsitikimą: anksčiau Giedraičiuose toje vietoje, kur dabar stovi „Norfa“, buvo 30 vietų ligoninė. Kai vizituodavau ligoninėje, su lietuviškai kalbančiais pacientais kalbėdavau ir apie ligą, ir apie ūkį ir bites. Tai išgirdę lenkiškai kalbantys pacientai, dešimtmečius „nesupratę“ lietuvių kalbos, per naktį „išmokdavo“ lietuviškai, kad tik galėtų daugiau pasipasakoti, kaip jaučiasi.

Bendravimas su ligoniu padeda diagnozuoti ligą, juk sakoma, kad 50 proc. diagnozės yra gera anamnezė, nes to, ką sužinai kalbėdamas, gali ir tyrimai neparodyti.

Kodėl dažnai pastebima, kad dabartinė karta yra silpnesnė nei jų tėvai ar seneliai?

Tikrai nėra stipresnė, bet tai lemia ne tik mityba. Aiškų, daug lengviau suvartoti greito maisto porciją nei pasigaminti troškinį, tarkim, iš pupelių. Manau, pačiu laiku uždraudė mokyklose visokius čipsus ir kokakolas. Nes tarp mano pacientų jau atsirado 13–14-mečių, kuriems padidėjęs kraujospūdis. Paaiškėjo, kad jie maitinasi tik bulvių traškučiais, kuriuose daug druskos.

Pasninkavimai (jokiu būdu ne badavimai), mūsų seneliams labai padėdavo išvalyti organizmą. Dabar mes net per Kūčias pasninku net nekvepia – pasidarome tikrą balių.

Baisiausias dalykas, kuris žaloja sveikatą, yra… internetas. Valandų valandas vaikai nejuda įbedę akis į ekraną. Vėlgi palyginimui paminėsiu skaičius – kai pradėjau dirbti, |Dubingių mokykloje patikrinau 90 vaikų. Labai nustebau, bet nebuvo nei vieno vaiko, kuris blogai matytų. Dabar gerai matančių dar galima rasti tarp pirmaklasių, tačiau… Šiemet tikrinau aštuntokų regėjimą – klasėj nebuvo nei vieno gerai matančio!

Internetas ne tik gadina regėjimą, laikyseną, bet ir smegenis susuka. Pvz. koks nors pseudoprofesorius Jonas Petraitis parašo, kad nereikia skiepyti vaikų. Aš specialistas, suprantu, kad tai nesąmonė, bet kažkas skaito ir tiki, neskiepija vaikų. Jau išlindo tymai, išlįs ir kitos ligos, kurias beveik pamiršome.

 

<…>

Visą interviu skaitykite trečiadienio, sausio 23 d. laikraštyje „Utenos apskrities žinios“. 

dsc_0221

Molėtų r. Giedraičių ambulatorijos vadovas, gydytojas Virgilijus Rimavičius / Kristinos Sakaitės nuotraukos

dsc_0220

 

dsc_0218

dsc_0227

 

 

 

 

 

2800 Iš viso matė 3 Šiandien peržiūrėjo

Comments (5)

  1. Laima sako:

    AČIŪ DIEVUI, už tokius Žmones

  2. Vanda Vaikutienė sako:

    Didžios širdies žmogus. Pagarba jam.

  3. Anonimas sako:

    Viska gerai sako

  4. Lina sako:

    Eini –
    ir lieka pėdos aiškios.
    Ir jų nebeužsnigti.
    Smagu
    po savo žemę vaikščiot
    ir pėdsakus palikti.
    Justinas Marcinkevičius

    Sveikatos, geros nuotaikos, energijos, neišsenkančio mokėjimo
    džiaugtis gyvenimu, vis atrandant jame kažką netikėto, naujo,
    gražaus ir prasmingo! Ačiū, kad esate!!!

  5. Elena sako:

    Sveikas protingas požiūris. AČIŪ.

Komentuoti: Lina Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.