Home » Gallery » Veidai » Veikliems ilgaamžiams energijos suteikia nebaigti planai

Veikliems ilgaamžiams energijos suteikia nebaigti planai

Veikliems ilgaamžiams energijos suteikia nebaigti planai

Kristina SAKAITĖ

Ilgaamžiškumas, darbingumas ir energija – šie trys dalykai nedažnai eina greta. Kai kurie žmonės ne tik gyvena ilgiau už kitus, bet ir yra darbingi, aktyvūs, besidomintys naujovėmis iki gyvenimo pabaigos, kiti praranda susidomėjimą veiklomis bei naujovėmis vos tik sulaukę pensijos ir atsidavę SODROS „globon“…

Fizikai sako, kad amžinasis variklis yra neįmanomas, bet kartais paieškos užtrunka, kai ieškoma ne ten.

Mūsų pašnekovai, nepaisydami solidaus amžiaus, skirtingose srityse profesinėje arba visuomeninėje veikloje darbuojasi jau daugelį dešimtmečių. Kalbant apie fizinę ir dvasinę sveikatą, temos apie darbą išvengti nepavyko – ir jauniausiam, ir vyriausiai, greitai 100-metį minėsiančiai pašnekovei, užimtumas – viena svarbiausių geros savijautos priežasčių.

Mankšta – nuosavam „sporto klube“

Uteniškė Danguolė Jonaitienė, sauganti savo tėvo – kolekcionieriaus, mėgėjų teatro įkūrėjo – epistolinį palikimą, iš praėjusio amžiaus laiškų, dokumentų, atvirukų dėlioja Utenos istorijos mozaiką. Bet visų pirma ji – matematikė, todėl paklausta apie metus išberia – iki 100 metų jai liko 5 metai ir 11 mėnesių. Ilgas gyvenimas jai – tarsi tyčia suteikta galimybė stebėti ir fiksuoti besikeičiantį pasaulį.

„Bėgant laikui, pasikeitė gyvenimas ir žvilgsnis į jį… Buvo laikai, kai po miestą važinėjo arkliai, o dabar pro mašinas negalima gatve praeiti. Pasikeitė technika, atsirado įvairių išradimų, kartais net galvoje nesutelpa, kaip žmonės per tokį trumpą laiką – šimtą metų – sugalvojo tai, apie ką net nesvajojom. Mūsų namas senas, statytas 1928 m. Dabar turime vandentiekį, dujinę plytelę, šaldytuvą – anksčiau to irgi nebuvo, – kalba D. Jonaitienė. – Žmogus prisitaiko prie permainų, bet kai pažvelgiu į praeitį, atrodo keista. Praeityje buvo skurdo, okupacijos, bet mūsų karta yra stipri – užsigrūdino“.

Aktyviai visuomeninėje veikloje vis dar dalyvaujanti moteris nepratusi nieko neveikti, bijoti ligų irgi neturi laiko. „Kai kurie dejuoja, bijo ligų, bet apie ligas nėra ką kalbėti, reikia žiūrėti į ateitį, planuoti, ką veiksi rytoj. Reikia būti užimtam, nesėdėti rankų susinėrus, o visą laiką dirbti. Užimtas žmogus neturi kada galvoti apie mirtį. Kai turiu veiklos, nepastebiu, kaip diena prabėga – čia rytas, čia jau vakaras.

Turiu visą savo dėdės kunigo Petro Markevičiaus archyvą – 2000 eilėraščių, poemų, per 400 jo tapytų paveikslų… Okupacijos laikais jis negalėjo viešinti savo darbų, o dabar aš stengiuosi tai padaryti, suruošiau 12 parodų Panevėžyje, Vilniuje, Utenoje, Molėtuose, išleistos trys knygelės. Stengiuosi savo dėdę nors po mirties įamžinti…“

Naminių vaistų receptų ilgaamžė neišduoda, nes tokių… neturi. Sako niekuo neserganti, net gripas nepuola. Užtai 95-tus skaičiuojanti pašnekovė turi nuosavą „sporto klubą“, kuriame mankštinasi nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Tai – prie namų esantis beveik ketvirčio hektaro daržas, kurį pati prižiūri. „Užsiauginu visokių vaistažolių – raudonėlių, melisų ir kt. Vasarą geriu vaistažolių arbatas, žolelių prisidžiovinu žiemai, bet kartais jų taip ir nepanaudoju, mat būnu prisivirusi uogienių. Prie namų auga tiek vyšnių, aviečių, braškių…“

Mitybos mados ir sveikatinimo metodikos poniai Danguolei kol kas neaktualios. „Valgau viską – ir lašinius, ir mėsą, pati užsiauginu morkų, bulvių, salotų, agurkų. Nesirenku – kas yra, tą ir valgau. Mano dukra išrankesnė, bet mūsų karta gal taip auklėta, kad maistas yra Dievo dovana ir jo negalima mėtyti. Vasarą daugiau daržovių naudojame, sriubą kasdien valgau – mėgstu pienišką, morkų. Mano anūkas nevalgo sriubos – paskui skundžiasi, kad skrandį skauda. Kuo pasilepinu? Mandarinais, bananais, kriaušes irgi mėgstu, stengiuosi, kad šių vaisių namuose nepritrūktų. Mėgstu ir saldainius“.

dsc_0022

Danguolė Jonaitienė rūpinasi tėvo palikimu ir Utenos istorijos išsaugojimu /Redakcijos archyvo nuotraukos 

dsc_0044

Savo sode

D. Jonaitienė svarsto, kad ilgaamžiškumas – ne tik genų ar gyvenimo būdo pasekmė. „Turbūt žmonės gyvena kiek kam skirta, sakyčiau, tai likimas, – sako porą kartų ant mirties slenksčio užmynusi moteris. – Gyvenimą labiausia trumpina pyktis, pavydas, kuris žmogų sugraužia iš vidaus, reikia stengtis kitam daryti gera, bet yra priešingai – vis ieškoma, kam atkeršyti. Suvešėjo gobšumas pinigui – atrodo, turi apsirengti, pavalgyti, bet vis maža, o negaudamas ko nori, žmogus kenčia“.

Matematikė jau seniai baigė profesinę veiklą, o mokytojavo nuo 1948 m., vos baigusi gimnaziją. Beje, visiškai nesigaili, kad tapo ne gamtininkė, kaip Eugenija Šimkūnaitė. Nors darbas mokykloje – jau praeitis, D. Jonaitienė skaičiuoja, ar spės nuveikti visus suplanuotus darbus.

Kartais, jeigu vakaras prailgsta, perverčia savo kolekciją – turi surinkusi 5 tūkst. senovinių atvirukų ir tūkstantį paveiksliukų. Šis ritualas, pasak pašnekovės, „nuramina dūšią“.

Pasinėręs į darbus pamiršo gydytojų prognozes

Verslininkas, vadovaujantis nuosavoms bendrovėms „Utenos gelžbetonis“, „Strengas“, o prieš keletą metų atidaręs ir nedidelį briketų fabrikėlį Saldutiškyje Albinas Kazanavičius – jauniausias pašnekovas, kol kas nenusipelnęs ilgaamžio titulo – oficialiai ilgaamžiais Lietuvoje laikomi sulaukę 80-ties ir daugiau. Tačiau verslininko aktyvumu stebisi ne tik bendraamžiai, bet ir jaunesni kolegos ir pažįstami.

Vadovavimas nuosaviems verslams – tai tik dalis 78-erių A. Kazanavičiaus pareigų. Jis taip pat Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidiumo narys, Rotary klubo garbės narys, netrūksta ir kitų veiklų.

„Jeigu mesčiau darbą, mano gyvenimas sutrumpėtų“, – sako verslininkas ir paaiškina: žmogaus gyvenimas – kaip pianinas – juoda, balta, juoda, balta ir – dangtis. Jei atsisėsi ant sofos, šalia šaldytuvo ir televizoriaus – lauk dangčio.

Darbas verslininkui niekada nebuvo prievolė, nors vaikystėje kito pasirinkimo ir nebuvo.

dsc_0147

Albinas Kazanavičius

dsc_1772

Kartu su Utenos rotariečiais verslininkas sodino ąžuoliukus Aukštakalnyje

„Aš dirbu nuo mažų dienų. Tėvas žuvo, kai buvau 9-erių. Mokėjau arti, žolę pjauti, kitus žemės ūkio darbus. Vėliau mokiausi, dirbau gamykloje – niekada neprašiau kelti atlygį, niekada nepalikau nepabaigto darbo. Dabar iš mano kurso draugų dirbančių nebėra, ir manęs dažnai klausia, ar nenorėčiau pailsėti? Buvau neseniai Anykščių SPA dviem dienoms – pailsėjau.

Praeitais metais dirbau beveik be atostogų. Man baisiausia buvo, kai šiemet prieš Naujuosius metus buvo 8 ar 9 išeiginės,“ – sako verslininkas. Vadovaujantį darbą dirbą jis dirba jau 45-eris metus. Pradėjo „Utenos melioracijoje“, 10 metų buvo viršininko pavaduotojas, paskui statė gelžbetonio gamyklą, buvo paskirtas jos direktorius, o paskui tapo savininku.

Verslas be streso neįsivaizduojamas, o pasekmių sveikatai ne visada pavyksta išvengti. Pašnekovas neslepia – buvo lūžis ir jo gyvenime, kuomet po įtemptų, sunkių verslui metų, sužinojo gydytojų diagnozę apie sunkią ligą.

Gydytojai „leido“ gyventi 5 metus, bet užsispyręs ligonis nepakluso prognozėms – nuo to laiko praėjo jau beveik 16 metų. „Kai sužinojau apie ligą, parvažiavau namo, svarsčiau, ką daryti, o tada nusprendžiau nepasiduoti panikai. Nesijaudinti, neužsidaryti, nesigailėti savęs, o veikti – keisti gyvenimo būdą. Įsitraukiau į įvairias veiklas, perstačiau sodybą, statėme verslo informacijos centrą – tik šeštadieniais prisimindavau ligą“, – keliolikos metų senumo įvykius prisimena pašnekovas.

Tokia nuostata, rūpinantis sveikata – vengti streso, judėti, būti užimtam – išliko.

Verslininkas sako, kad surikiuoti mintis, nusiraminti gerai padeda vienas iš jo hobių – bitininkystė. Be to, šis užsiėmimas teikia dvigubą naudą – ne tik ramina, bet ir gamtos vaistų gali gauti tiesiai iš avilio. Pašnekovas atskleidžia vyrišką uogienės „virimo“ būdą – medų sumaišyti su trintomis uogomis (šaltalankiai, bruknėm, spanguolėm ar avietėm) ir laikyti šaldytuve.

Su amžiumi tapo santūresnis

Praėjusį rugsėjį 85-metį atšventęs rašytojas, poetas Petras Panavas sako, kad jam energijos suteikia nebaigti planai. Iki šiol aktyviai dalyvaujantis literatų veikloje, leidžiantis knygas rašytojas juokauja, kad ilgus metus išlaikyti energiją ir šviesų protą padėjo vienas ankstyvas sprendimas. „Šeštoje klasėje mečiau rūkyti, – rudenį pradėjau, pavasarį baigiau. Kai žmogus sulaukia pensijos ir nurašo save, neturi jokių planų – tada – amen, reikia planuoti bent jau iki 100 metų. Matyt, dievulis mano dokumentėlius pametė, taigi laiko dar turiu“.

dsc_0091

Petras Panavas

<…>

Visą straipsnį skaitykite trečiadienio, ausio 30 d. „Utenos apskrities žiniose“. 

646 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.