Home » Gallery » Veidai » Kenny Gaineso kelias į žvaigždes

Kenny Gaineso kelias į žvaigždes

Kenny Gaineso kelias į žvaigždes



Donatas KAULINIS

Neretas turbūt pasvajojame apie didžiulius namus, pilną banko sąskaitą pinigų, lengvą gyvenimą ar svaiginančią karjerą. Bet ne Kenny Gainesas, Utenos krepšinio komandos „Juventus“ atakuojantis gynėjas, naudingiausias žaidėjas vidutiniškai per rungtynes surenkantis 23 taškus – jis ne svajoja, o daro. Kenny turi didelių tikslų, bet teigia susikaupiantis kasdieniams darbams. Šiuometinės „Juventus“ pažibos tikslas yra patekti į Amerikos krepšinio lygą NBA. Į Utenos krepšinio komandą jis atkeliavo, nes sužinojo, kad tiek šis klubas, tiek Lietuvos krepšinio lyga yra labai perspektyvūs ir naudingi rimtiems iššūkiams pasirengusiems krepšininkams.
Praėjusią savaitę, prieš laukiančias „Juventus varžybas su Klaipėdos „Neptūno“ komanda šnekinome Kenny Gaines apie krepšinį, gyvenimą, religiją, Uteną ir… trumpą modelio karjerą.

Praeitais metais jums plyšo mano Achilo sausgyslė. Tai turbūt viena blogiausių traumų, kurias gali gauti sportininkas?

Tikrai taip. Buvo tikras iššūkis grįžti iki dabartinio mano žaidimo lygio, bet aš pasitikėjau Kauno daktarais, mane pagydė nuostabus chirurgas, taigi linkėjimai jam, jeigu jis turės progą paskaityt šitai. Ačiū. Už viską. Tik nežinau jo vardo, man atrodo jis net nelabai šnekėjo angliškai, tai negavome progos pabendrauti, tačiau operaciją jis atliko nuostabiai. Po operacijos neturėjau jokių problemų su ta sausgysle, ji sugijo. Tačiau buvo mažesnių traumų su kitos kojos sausgysle, kuriai sutvarkyti reikėjo grįžti į JAV.

Turėjo būti emociškai labai sunku, turint omeny kokia didžiulė aistra jums yra krepšinis?

Labai. Gulėjau lovoje dvi savaites, net negalėjau išlipti iš lovos. Pereiti nuo sportavimo kasdien prie to, kad net negali išeiti iš namų tikrai skaudu, bet aš tiesiog išlaikiau savo tikėjimą Dievu, Dievas mane palaikė ir užtikrino, kad neišprotėsiu, nes kai kuriomis dienomis buvo sunkoka. Buvo noras grįžti į krepšinio aikštelę, net jei nemėtyčiau kamuolio, vien tik pabėgiot su komandos draugais. Sakyčiau, kad dabar jau galiu vadinti save veteranu – gavęs įvairių nedidelių traumų ir pabuvojęs įvairiose situacijose, išmokau kaip su visu tuo susidoroti.

Ar jūs esate religingas?

Taip, esu religingas. Mano motina kunigė, bažnyčios vyskupė, ji jau 16 metų savo bažnyčios vedančioji pamokslininkė.

Ar religinis auklėjimas jums padėjo jūsų krepšinio karjeroje?

Žinoma. Kai iškyla abejonės savimi, kai pajaučiu, kad galiu prarasti savo identitetą, religija padeda man susitelkti į kažką kito ir didesnio už mane.Tai mano stuburas. Be savo religijos aš nuoširdžiai nebūčiau tas, kas esu šiandien.

Kaip jums gyvenimas Lietuvoje?

Gyvenimas Lietuvoje yra labai, labai nuolankumo suteikianti patirtis. Būdamas pradinuku gyvenau pietų Prancūzijoje kur nuostabus oras, ten žiemą vis vien jautėsi lyg būtų vasara, taigi kai čia atvykau, pamačiau, kad visą laiką šalta. Žinoma, išskyrus vasarą. Bet oras, toks dalykas apie kurį negalėjau daug galvoti, o turėjau susitelkti į krepšinį. Galų gale, svarbiausia tai, ką padarai aikštelėje. Nesvarbu koks gražus tavo butas, kokia graži mašina, kurią davė komandos draugai, koks lauke oras. Viskas yra apie tai, kas įvyksta tarp tų aikštelės linijų. Stengiuosi nekreipti dėmesio į dalykus, kurie nepatogūs, tiesiog ateiti kasdien ir darbą ir duoti geriausia, ką galiu.
Būnant Utenoje mano gyvenimas tam tikra prasme sulėtėjo. Kai būnu Amerikoje, aš daug judu, turiu draugų, šeimą, taigi ten turiu daugiau veiklos. O Utenoje man nėra taip daug ką veikti, taigi tiesiog atsipalaidavęs būnu namuose visą dieną. Kai būna laikas treniruotis, ateinu treniruotis, o kai treniruotė baigiasi – tiesiog keliauju atgal namo.

Nesilankote restoranuose?

Nemeluosiu, užsuku į Food Lab kasdien ir kasnakt. Paprastai užsisakau „buffalo“ sparnelius, grilintos vištienos salotų suktinį ir pyragėlį su ledais. Tas mano mėgstamiausias.

Ar tai sveikas maistas sportininkui?

Ne, tai visiškai nesveika (juokiasi). Tai tikrai skonio receptoriams, o ne sveikatai. Bet kartais nieko tokio. Mes treniruojamės du kartus per dieną, taigi…

Mitybos klausimais neinate į kraštutinumus?

Aš valgau kaip šešiametis vaikas. Jeigu nueinu į greito maisto restoraną, pasiimu ko širdis geidžia. Perdėtai nesirūpinu mityba. Iš dalies tai dėl to, kad aš dar ganėtinai jaunas ir mano medžiagų apykaita greita, tačiau metams bėgant tikrai reikės pakeisti mitybą. Bet dabar aš jaunas, gyvenu, nieko tokio.

 

Ar sunki buvo jūsų situacija augant vaikystėje?

Ne pati blogiausia. Tikrai yra daug situacijų, kurios daug sunkesnės. Aišku, taip pat yra daug aplinkybių, kurios geresnės. Nepaneigsiu fakto, kad teko asmeninių išbandymų. Mama rūpinosi, kad mes netinginiautumėme nei mokykloje, nei sportuodami. Ji užtikrino, kad krepšinis nebūtų mano vienintelis interesas, ji mane auklėjo kaip visapusišką individą. Ji mane užėmė muziką, sportu, kai buvau jaunesnis, šiek tiek dirbau modeliu. Nuveikiau daug dalykų ir už tai galiu būti dėkingas savo motinai. Ji tikrai buvo tas žmogus, kuris mane pastūmėjo nepasiduodi sunkumams.

Jūsų labai įspūdinga fizinė forma. Ar treniruojatės už krepšinio salės ribų?

Stengiuosi kas dieną pakilnoti svorius, kiekvieną rytą, nes asmeniškai jaučiuosi, kad žaidžiu geriau, kai jaučiuosi stipresnis. Ne visiems tas tinka, kai kurie žmones vengia kilnoti svorius ir daugiausia treniruojasi žaisdami krepšinį. Tas priklauso nuo žaidėjo stiliaus. Stengiuosi nueiti į RL Gym kiekvieną rytą ir pakilnoti svorius, pagerinti kraujo apytaką prieš eidamas treniruotis. Aš mėgstu kilnoti svorius. Man tiesiog patinka gerai atrodyti.

Visą interviu skaitykite ketvirtadienio „Utenos apskrities žiniose“ .

100_0194

Utenos krepšinio komandos „Juventus“ atakuojantis gynėjas Kenny Gainesas / Donato Kaulinio nuotraukos

100_0126 100_0096 100_0092 100_0217

541 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.