Home » Gallery » Veidai » Devynių amatų meistrė mokysis dešimto

Devynių amatų meistrė mokysis dešimto

Devynių amatų meistrė mokysis dešimto

Kristina SAKAITĖ

Anelė Araminienė deda įrankius į šalį ir pakyla nuo tašomų liepos rąstelių. „Žiemą geriausia dirbti su medžiu, – paaiškina. – Kai rankos pavargsta, tada audžiu“. Moters sodyboje Gudėniškių viensėdyje (Utenos r.) – marga ekspozicija: tapyti paveikslai, tarp kurių ir šalies Prezidentės portretas, trumpam iš parodų sugrįžusios medžio skulptūros, prakartėlės, austos lovatiesės, kieme – betoninis liūtas, angelas, briedžiai, žirgai.

Devynių amatų meistrė paklausta, ar mokysis dešimto, prasitaria: „Neseniai į namus atvežė fortepijoną, norėčiau išmokti groti.“

Medžio darbams „užkūrė“ žentas

 Tautinio paveldo sertifikatai už audimo ir medžio drožimo amatų puoselėjimą, Utenos rajono meno ir kultūros premija, Kultūros ministerijos apdovanojimas, Kuktiškių seniūnijos garbės pilietės vardas, dešimtys padėkų ir laureatės diplomų iš rajoninių bei respublikinių tautodailininkų parodų – visa tai liudija apie kūrybingą ir produktyvų laikotarpį, tačiau A. Araminienė nedaugžodžiauja apie savo gebėjimus, tik pabrėžia, kad visko mokėsi ne iš vadovėlių, o iš patirties.

Kad nuo griežčių, iš kurių vaikystėje drožė žmogeliukus, pereitų prie medžio drožybos, praėjo nemažas laiko tarpas. O atrasti šį amatą paskatino… žentas. Iš Kauno parsivežęs peiliukų, kaltelį, jis ruošėsi drožti velnius, bet taip ir nepradėjo, o Anelei ties įrankiai vis ramybės nedavė, rūpėjo išbandyti. Kelerius metus peiliukai stovėjo, gražiai blizgėjo, kol moteris neatsilaikė – kartą parsinešė malką ir ėmė drožinėti. Peiliukai ėjo kaip per sviestą. Moteris šaukštų drožti nepradėjo – medyje išraižė portretą. „Veidas negražiai išėjo, nosis kaip japonės, maža, priplota“, – kritiškai apie pirmąjį bandymą pasakoja tautodailininkė. Paskui radosi šventųjų skulptūrėlės, kunigaikščiai, angelai, gyvūnai, žmonės.

Lipdyti iš betono moteris pradėjo iš praktiškumo – aplink namus buvo pastačiusi medžio skulptūrų, bet šios per keletą metų supuvo, net impregnuoti vežimo ratai neatlaikė permainingų oro sąlygų. Daryti skulptūras iš akmens reikia turėti įrankių. Dabar jau yra visokių, palengvinančių šį amatą, o tais laikais kalteliu būtų reikėję kalti…“ A. Araminienei betono atradinėti nereikėjo – matydavo, kaip tėtė, statybų meistras, betoną maišo, pats tvartą, malūną pastatė.

 Dažnas tai pavadina nemoterišku amatu, tačiau A. Araminienė sako, kad jei būtų sunku, tai ir nedarytų. „Kai darbas patinka – tai malonumas. Jeigu nenorėsi, tuomet viskas bus sunku“.

Visą straipsnį skaitykite trečiadienio „Utenos apskrities žiniose“.

dsc_0319

Anelė Araminienė juokauja, kad teks mokytis dar vieno „amato“ / Kristinos Sakaitės nuotraukos

dsc_0304

Austos lovatiesės – tautinio paveldo sertifikuotas produktas

dsc_0359

Kunigaikštis Algirdas ant žirgo – viena iš betoninių A. Araminienės skulptūrų

dsc_0331

Medžio skulptūrų kompozicija „Prakartėlė“ pabuvojo parodoje Austrijoje

dsc_0335

Liūto nasruose dažnai apsilanko zylės

dsc_0315

Žiema –  tinkamas metas medžio darbams

dsc_0309

dsc_0313

dsc_0336 dsc_0346 dsc_0348 dsc_0316

dsc_0311

dsc_0349 dsc_0357

dsc_0329

dsc_0325

 

931 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.